Kaunas. Gražus miestas. Ilgą laiką mano nuomonę apie jį temdė vilniečių (tikrų ir apsimestinių) paburbėjimai, esą ten nieko gero, ir pačios įsitikinimas, kad ten baisu ir nesaugu. Naktį vaikščioti Kaune man iki šiol nelabai smagu, bet keli apsilankymai tame mieste pagimdė švelnią meilę. Viskas ten gerai ir kaskart apsilankius atrodo vis geriau. Yra ten ir svolačių, ir nuostabiai paslaugių žmonių. Ir keistų viskas viename užeigų, ir madingų barų, ir gerų restoranų. Kai šįkart važiuojant į Kauną teko rinktis, kur valgyti, plėšiausi tarp kelių vietų. Laimėjo Uoksas – pasak jų pačių, kūrybinė virtuvė su nuolat besikeičiančiu valgiaraščiu. Seniai norėjau tą restoraną aplankyti… ir ne veltui. Užbėgdama sau už akių pasakysiu, kad tai buvo viena geriausių ir maloniausių vakarienių mano gyvenime.

Ankstyvą šeštadienio vakarą restoranas pustuštis, bet beveik visi staliukai rezervuoti. Prisėdam ir nužvelgiam interjerą – dideli vitrininiai langai vos išsklaido salėje tvyrančią prieblandą, tačiau niūru nėra. Priešingai, blausus apšvietimas suteikia intymumo, padeda sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta ant stalo. Samanų siena gale, kankorėžiai ant stalo – maloni užuomina į mišką ir miškišką restorano pavadinimą.

Valgiaraštis Uokse trumpas ir, kaip minėjau, sezoniškai atnaujinamas. Kai lankėmės, restoranas tebesiūlė vasaros pabaigos gėrybes: miško uogas, slyvas, šviežias bulves. Iš kelių užkandžių, vienos sriubos, keturių karštųjų patiekalų ir dviejų desertų rinktis ir lengva, ir sunku. Lengva, nes pasirinkimas toks, koks yra, nereikia blaškytis ir dvejoti. Sunku, nes visko norisi paragauti. Tiesa, vienas surūgęs paauglys, sėdėjęs prie gretimo staliuko, greitai pervertė valgiaraštį, purkštelėjo ir pareiškė, kad brangu ir nėra ką valgyti. Kiekvienam savo.

Šefo komplimentas

Mes išsirenkam greitai, o kol laukiam patiekalų, gauname šefo komplimentą – ožkos sūrio rutuliukus su uogų želė ir fermentuotomis uogomis (vyšniomis? spanguolėmis? taip ir nepaklausėme). Sūris gaivus ir sūrokas, uogų tekstūros gaiviai rūgščios, o garstyčių daigeliai maloniai aštrūs. Derinys geras, nors ta lentelė, ant kurios užkandis buvo patiektas, jau kiek nuvalkiota ir įkyrėjusi.

Duonelės

Kartu su sūriu atkeliauja ir stirta duonelių. Jos pačios neypatingos, bet suintriguoja kartu patiekiamas užtepas. Iš pradžių nurašytas kaip sviestas, paragautas jis nustebina – čia gi visai ne sviestas! Rupokas, šiurkštokas, sūrokas. Nejau tai taukai? Nutariam, kad tai tiesa, juolab kad vakarui einant jis ir smego kaip taukai.

Rūkytas amūras

Toliau ragaujam rūkytą amūrą su pamarinuotais agurkais, sezamų sėklomis ir putpelių kiaušiniais. Žuvis išrūkyta subtiliai, švelniai. Sezamų sėklos ir marinatas agurkams suteikia rytietiškos dvasios. Kartu viskas puikiai dera. Tai gaivus ir lengvas užkandis, pavergiantis nuosaikumu.

Eršketo karpačas

Į porą amūrui stoja eršketo karpačas, pagardintas fermentuotomis uogomis, keptomis kriaušėmis ir petražolių aliejumi. Žuvis tokia lengva, tokia gaivi, kad viena būtų nublankusi, bet parūgštinta uogomis ji išryškėja, nušvinta. Keptos kriaušės labai apgaulingos, vis nesupratau, kas čia per tekstūra, kas per rūgštelė. Pasirodo, tai žaliųjų citrinų sultys. Šis užkandis jau ryškesnis, labiau iššaukiantis ir todėl šiek tiek įdomesnis.

Veršienos nugarinė

Kol aptarinėjame pirmuosius patiekalus, ant stalo atsiduria ir kepsniai: veršienos ir ėriuko nugarinės. Veršiena patiekiama su voveraitėmis, grūstomis bulvėmis ir keptais lapiniais kopūstais. Mėsa sultinga ir minkšta, tinkamai iškepta. Prie jos puikiai dera grybai ir lapiniai kopūstai. Patiekalas švelnus, nuosaikus, nieko rėksmingo čia nėra, bet viskas iki smulkmenų apgalvota.

Ėrienos nugarinė

Ėriena, priešingai, kur kas ryškesnė. Ją lydi bulvių puselės, apkeptos slyvos ir raudono vyno ir garstyčių glazūra. Pastaroji ir suteikia mėsai sūrumo, aštrumo. Nuo slyvų dvelkia maloniu dūmeliu. Ėriena taip pat minkšta ir sultinga, puikiai iškepta. Viskas ir vėl nuostabiai dera.

Labai apsidžiaugiu, kad bent kartą lieka vietos ir desertui. Matot, dažnai valgant ne namie porcijos būna tokios didelės, kad po pagrindinio patiekalo norisi tik miegoti. Arba tyčia renkiesi tik pagrindinį patiekalą, nes žinai, kad daugiau netilps. O juk norisi visko paragauti! Uokse, laimė, porcijos žmoniškos. Nėra jos nei pasityčiojimas iš valgančiojo, nei kankinimo priemonė. Todėl drąsiai prašau deserto. Tiksliau, abiejų, esančių valgiaraštyje. Pasidalinsime.

Raudonųjų serbentų ir graikiško jogurto ledai

Kadangi sėdime netoli baro, matome, kaip tie desertai dedami į lėkštes. Šefas netrumpai smaksojo prie jų, dėliodamas uogeles, kažką tapydamas, karpydamas ir barstydamas gėles. Galiausiai sulaukėme gaivių vasariškų desertų. Pirmasis – įvairios uogos (mėlynės, avietės, braškės) su juodųjų serbentų ir graikiško jogurto ledais, trupiniais ir vanilės morengu. Juodųjų serbentų ledai, nors ir derėjo su saldžiais trupiniais, man nelabai rūpėjo. Užtat graikiško jogurto ledai su pipirų trupiniais buvo kažkas nuostabaus! Tokie gaivūs jogurtiniai ledai mano mėgstamiausi, o pipiriniai trupiniai man net žadą atėmė. Fantastika!

Vyšnių ledai su vyšnių tekstūromis

Kitas desertas buvo variacija vyšnių tema. Vyšnių ledai, vyšnių tyrelė, pistacijos, karamelė. Viskas gražu ir gerai, jau kibsim, jau ragausim… Bet atbėga šefas. Pamiršau fermentuotų vyšnių įdėti, sako. Pabarsto tų uogyčių ir dingsta. Po kurio laiko vėl pasirodo – pasirodo, dar nepridėjo vyšnių želė. Visi juokiamės, o desertas net ir be tų pamirštų ingredientų buvo gardus ir gaivus.

Sutemus iš Uokso einame nenoriai. Ten jauku ir skanu. Be to, darosi liūdna, nes kitąkart apsilankę tų pačių patikusių patiekalų nebeparagausim. Toks efemeriškas tas restoranas ir tuo, žinoma, patrauklus.

Derėtų dar šį tą pridurti apie aptarnaujantį personalą. Tą vakarą dirbusios merginos buvo malonios ir pastabios, bet kartu tarytum nepastebimos. Be to, labai geranoriškos ir lanksčios ir tas jų lankstumas tikriausiai atspindi bendrą restorano politiką. Mums baigiant vakarieniauti į restoraną ėmė rinktis kompanija draugų su nedideliais vaikais. Nors Uoksas rekomenduoja mažuosius palikti namie (tikra tiesa, tai suaugusiųjų restoranas, vaikams jame nėra ką veikti), staliuką aptarnavusi padavėja darė viską, kad tie vaikai rastų ką pavalgyti. Sprendimas: viena veršienos porcija trims. Ir visiems gerai, visi patenkinti. Na, gal išskyrus kitus restorano lankytojus, kuriuos aplink staliukus besigrumdančios svetimos atžalos galėjo blaškyti.

Man beliko svajoti vėl kada nors nueiti į Uoksą, kai valgiaraštis bus jau kitoks, kai lauks nauji atradimai. O iki tol… ate, Kaune, tu buvai nuostabus!

Viršelio nuotrauka iš uoksas.eu; autorė Eglė Mačerauskė.

The post Uoksas – kulinariniai atradimai Kaune appeared first on Ignės puodas.

Man labai patinka maistas, kurį galima valgyti rankomis. Visokie saldžiai aštrūs vištienos sparneliai, pikantiškos bulvių skiltelės, sumuštiniai, piršteliai – kuo nešvariau, tuo geriau. Esu jutiminis sutvėrimas, kuriam patinka čiuopti ir liesti, duoti rankoms darbo. Ir nesvarbu, kad pavalgius pirštai riebaluoti, kad lūpų kampučiai išsitepę padažu. Valgyti taip paprastai ir ūkiškai labai smagu. Niekas nesako, kad taip lapnoti tinka viešumoje, bet namie, kur niekas nemato, kartais labai gera apsišnerkšti. Apie tokį apsišnerkštimą galvodama ir kepiau šiuos gardžius lipnius šonkauliukus!

4 porcijoms reikės:

1 kg mėsingų kiaulienos šonkaulių
220 ml hoisin padažo
2 v. š. skysto medaus
3 v. š. ryžių acto
3 traiškytų česnako skiltelių

Šonkaulius sudedame į didelį puodą, užpilame vandeniu, šį užviriname ir sumažinę ugnį paliekame burbuliuoti 40 min. Po to nukošiame ir šonkauliukus nusausiname. Dubenėlyje sumaišome hoisin padažą, medų, ryžių actą ir traiškytas česnako skilteles. Kepimo skardą išklojame aliuminio folija, imame šonkauliukus, aptepame padažu ir dedame į skardą. Ją šauname į 200 ºC kaitrumo orkaitę, kurioje įjungta grilio funkcija (tokia). Šonkauliukus kepame 10–15 min., kas kelias minutes vis patepdami likusiu padažu.

Greta šonkauliukų patiekiame orkaitėje keptų bulvių skiltelių ir kopūstų salotų. Joms tereikia smulkiai supjaustyti baltagūžį kopūstą, sutarkuoti morką, kelis šaukštus švelnaus neriebaus majonezo išsukti su žaliosios citrinos sultimis ir viską gerai išmaišyti.

Hoisin padažas – tikras stebukladarys. Šonkauliukai ir aštrūs, ir salsvi, ir sūroki ir, žinoma, lipnūs. Nusiteikite išsimaknoti iki ausų ir trumpam grįžti į vaikystę.

Receptas iš delicious.magazine 2009 m. lapkričio mėn. numerio

The post Lipnūs kiaulienos šonkauliukai appeared first on Ignės puodas.

Sezoniniai ingredientai man labai patinka. Na, kai kokio nors vaisiaus arba daržovės gali gauti tik labai ribotą laiką. Lauki visus metus, atsivalgai ilgam ilgam ir vėl lauki… Mano prietelius taip laukia žirnių – fanatiškai, nekantriai. Aš taip laukiu daug ko, o vos tik ant medžių ima gelsti lapai, imu dairytis dailių oranžinių daržo ponaičių – moliūgų. Ir kasmet žinau, kas iš to pilvūzo išeis. Dalį atseikėsiu vyrui, kad išvirtų alaus. Iš dalies išvirsiu gardžią kreminę sriubą. Ir būtinai – būtinai – iškepsiu cinamonu ir apelsinais kvepiantį kreminį moliūgų pyragą!

Tešlai:

250 g kvietinių miltų
125 g sviesto
1 kiaušinio
1 a. š. vanilinio cukraus
50 ml vandens

Įdarui:

600 g kubeliais pjaustyto moliūgo
1 cinamono lazdelės
40 g sviesto
150 g cukraus
4 kiaušinių
2 v. š. kukurūzų miltų
tarkuotos apelsino žievelės

Iš tešlai skirtų produktų paruošiame vienalytę tešlą. Jei (kaip aš) neturite virtuvinio kombaino, nepasididžiuokite ir sukiškite rankas į miltų, vanilinio cukraus, sviesto ir kiaušinio mišinį. Minkome tol, kol tešla pradeda lipti, ir pamažu pildami vandenį (visų 50 ml gali neprireikti) sumaišome vientisą elastingą tešlą. Padarome iš jos rutulį, įvyniojame į maistinę plėvelę ir įdedame į šaldytuvą 30 min.

Kol tešla šąla, paruošiame įdarą. Moliūgo gabalėlius sudedame į puodą, užpilame vandeniu, įmetame cinamono lazdelę ir užverdame. Užviręs moliūgas gana greitai suminkštės, taigi jį nukošiame, išimame cinamono lazdelę ir sutriname, kad neliktų gabalėlių. Sviestą išsukame su cukrumi ir kiaušiniais, supilame į moliūgų masę ir gerai išmaišome. Galiausiai beriame kukurūzų miltus ir tarkuotą apelsino žievelę ir dar kartą išmaišome.

Orkaitę įkaitiname iki 180 ºC. Traukiame tešlą iš šaldytuvo. Išklojame ja sviestu išteptą kepimo skardą. Tešlą geriau iškloti plonu sluoksniu ir padaryti gana aukštus kraštelius, nes įdaro išeina nemažai. Ant tešlos pilame moliūgų įdarą, šauname pyragą į orkaitę ir kepame 30 min., kol įdaras sukreka.

Mamma mia! Kokia spalva, koks aromatas! Moliūgų įdaras kreminis ir lengvas, su vos juntamu saldumu ir maloniu apelsino aromatu. Moliūgų pyragas tiesiog tirpte tirpsta burnoje. Tai gražus ryškiaspalvis saulėto rudens akcentas.

Receptas iš: Wypieki ze smakiem

The post Moliūgų pyragas appeared first on Ignės puodas.

Būna, aptingsti žmogus. Net jei šaldytuvas pilnutėlis, tau atrodo, kad nesugebėsi nė piršto pajudinti, na, net salotų nepasidarysi. Aš kartais taip aptingstu. Tiesa, gaminti valgyti labai mėgstu, bet kartais vėl eiti į virtuvę, traukti peilį ir keptuvę būna taip nepakeliamai sunku, kad numoju ranka ir nusprendžiu: reikia nusipirkti ko nors gatavo. Gyvenant tokiame nedideliame mieste kaip Gargždai pasirinkimas nėra didelis. Arba kebabai, arba pica, arba cepelinai iš „Bulvės“, jei dar dienos metas. Cepelinų aš nemėgstu, kebabas toks dalykas, kurį visi valgo, bet paskui meluoja, kad oi ne ne, kebabų nieku gyvu (tiesą sakant, jų reikia norėti; na, užsigeisti tos padaže paskandintos mėsos su daug kopūstų). Lieka… picos. Picerijų Gargžduose nemažai ir tokiomis tingulio dienomis mes kartais iš vienos arba kitos užsisakome, bet dar niekada neteko skirtingų picų lyginti. Kodėl gi neišsiaiškinus, kurios picos Gargžduose skaniausios? Pasikviečiau į talką prietelių ir du draugus su puse (ta pusė tai metinukė mergaitė, savo nuomonę išreiškianti iškalbingais oooooooo ir bum) iš Žemaitijos sostinės, išsirinkom kartu picas (viena iš jų būtinai turėjo būti aštri) ir susėdom lyginti (ne skalbinius).

Ievos skanėstai

Ievos skanėstai, kepyklėlė ir picerija, – tikra Gargždų senbuvė, daug patirties ir įdirbio turinti maitinimo įstaiga. Pyragai ir pyragaičiai ten tikrai skanūs, o ir įvairovė didelė. Bet kaip su picomis? Paskambinus nurodytu telefonu atsiliepia maloni darbuotoja, priima užsakymą ir patikina, kad po 20 min. picos jau bus. Išsirinkome jų Aštriąją su rūkytu kiaulienos kumpiu, pomidorų ir „Tako“ padažais ir Barseloną su lašiša, krevetėmis, gražgarstėmis ir citrinomis. Už dvi mažas (25 cm skersmens) picas sumokėjome 8,8 €.

Atidarius dėžutes (jos, beje, firminės) pirmiausia nustebina estetinis vaizdas. Picos gražios, dailutės, spalvingos, kelia apetitą. Aštrioji, kaip ir priklauso pagal pavadinimą, pakankamai aštri, padažai maloniai dera, nors smulkiai tarkuotas kumpis primena pigias šaldytas picas. Barselonos įdaras taip pat skanus, gerai apgalvotas ir suderintas. Lašišos nemažai, krevečių galėtų ir daugiau būti, bet vis dėlto neblogai. Tiesa, picų pagrindas kietokas ir šiek tiek guminis. Norint atsikąsti tenka kaip reikiant pasidarbuoti dantimis.

Bokšto pica

Šita picerija (tiksliau, kioskas vieno namo kieme) veikia kokius metus, bet aš apie ją pirmąkart išgirdau ruošdamasi šitam mūšiui. Kaip supratau, tai prie autostrados esančios picerijos Imperija filialas kitame miesto gale. Užsakymo skambutis truko 14 sekundžių! Ir tik todėl, kad ėmiau mykti pamiršusi, kokias picas nusprendėme valgyti. Darbuotoja nepranešė, nei kada picos bus, nei ar tikrai jos bus. Čia picos dydžio nepasirinksi – yra toks, koks yra (atrodo, 32 cm). Valgiaraštį internete radome tik labai prastos kokybės, todėl rinkomės apgraibomis. Viena Aštrioji, viena Vištienos ypatingoji. Kas bus, tas bus. Aptarnavimas vietoje, priešingai nei pokalbis telefonu, buvo labai malonus ir draugiškas. Gal ten niekas telefonu neužsakinėja ir aš ją labai nustebinau? Gal visi tik ateina ir laukia, kol pica iškeps? Kad ir kaip ten bebūtų, čia dvi picos mums atsiėjo 8,6 €.

Bokšto picos estetiškai ne tokios patrauklios, daug abejonių kelia ant Vištienos ypatingosios juoduojantys grybai. Bet neragauti negalima, todėl pamažu suleidžiame dantis į picas. Aštrioji pakankamai aštri, su faršu, marinuotais svogūnėliais ir chalapos paprikomis. Sūrio nepagailėta ir mums visiems patiko padažas, kuriuo išteptas pagrindas. Vištienos ypatingoji be pievagrybių būtų daug geresnė. Vištienos nemažai ir ji neperkepta, rūkytas kumpelis suteikia malonaus dūmo aromato. Bokšto picos pagrindas, mūsų galva, geresnis, minkštesnis. Prie picų gavome ir majonezinio padažo. Padažas prie picos – tai laiko patikrintas būdas nuslėpti, kad ji sausa ir sprangi. Šitos picos nei sausos, nei sprangios, bet padažo vis dėlto paragavome. Neblogas.

Pizza Buda

Prie Gargždų autobusų stoties veikiantis raudonas kioskas vietinių jau senokai pamėgtas, dažną vakarą prie jo nusidriekia eilės. Priežastis paprasta – ten gali greitai, pigiai ir sočiai pavalgyti. Išsirenkame dvi 32 cm skersmens picas: Peperoni su saliamiu ir chalapos paprikomis ir Su tunu, kuri, taip, be abejonės, yra su tunu, alyvuogėmis ir citrinomis. Užsakymą telefonu priima greitai ir operatyviai (beveik taip pat greitai kaip Bokšto picoje). Po dvidešimties minučių picos jau iškeptos ir kainavo jos 6,6 €.

Pizza Buda picos taip pat ne grožio įsikūnijimas, prajuokina ant Peperoni užmesta viena raudonoji aitrioji paprika ir tos trys alyvuogės ant picos su tunu, pasmulkintos taip, kad atrodytų daugiau. Skonio picos neblogo, o ir pagrindas ne guminis. Bet ingredientai prastokos kokybės, viskas atsainiai paruošta. Greta Pizza Buda taip pat duoda majonezinio padažo, tik šis aštresnis, labiau dvelkia česnakais. Žinoma, kai viena pica kainuoja 3,3 €, nėra ko norėti. Kaip sakant, gauni tai, už ką moki.

Verdiktas

Po sočių ir įdomių pietų prasidėjo diskusija, kurios gi picos buvo skaniausios, tačiau vieningos nuomonės nepasiekėme. Ievos skanėstų picos brangiausios ir mažiausios, bet su geriausiais ingredientais ir vizualiai patraukliausios. Jei ne tas guminis pagrindas, būtume jas paskelbę neginčijamomis favoritėmis. Pizza Buda picos didelės ir nebrangios, bet jų ir kokybė prasčiausia. Bokšto picos kepiniai gana skanūs, su geru pagrindu, tik įdarai galėtų būti dar geresni, nes kaina vejasi Ievos skanėstų picas. Žodžiu, nusprendėme: jei mieste atsirastų įstaiga Ievos skanėstai prie bokšto, kur būtų vienų įdaras ir kitų pagrindas, tos įstaigos picas paskelbtume geriausiomis Gargžduose.

Papildyta:

Ibo kebabai ir picos

Atrodo, Gargždai nedidelis miestelis, bet vaikštant šen bei ten išsimina tam tikri takai, iš kurių iškrypsti tik retomis progomis. Todėl fakto, kad garsieji Ibo kebabai siūlo ir picų, nežinojau. Na, neteko niekada pro šalį praeiti. Bet internetas nuostabus dalykas – ko pats nežinai, kiti pasako. Todėl nepraėjus nė savaitei po picų eksperimento aš jau žengiau per balto kiosko prie turgaus slenkstį. Pietums vėl picos! Dvi mažos picos atsiėjo lygiai 8 €, ir nepraėjus nė 15 min. žygiavau namo su… įtartinai sunkiu nešuliu. Kodėl jos tokios sunkios, mąsčiau sau šildama po kvapnia našta. Dar benešant sukirbėjo įtarimas, kuris atidarius dėžutes pasitvirtino su kaupu.

Tai, ką čia matote, ne lengvasvorės lietuviškos picos! Čia Gargždų picų motinos, iš kurių įsčių gimtų bent penkios standartinės picos, čia vietinės deep dish picos ar bent jau užuomina į jas. Sūrio paklotai žadina apetitą ir susėdame ragauti aštrios Rasos picos su kumpiu ir chalapos paprikomis ir Ibo picos su kebabų mėsa, marinuotais agurkėliais ir pievagrybiais. Įdaro tiek daug, kad jis tiesiog krenta iš vidaus. Daug mėsos, daug sūrio, daug visko. Pagrindas maloniai minkštas, nors galbūt kiek perkepęs. Dviese suvalgome po gabalėlį abiejų picų ir suprantam: liks ir vakarienei, ir rytojaus čempionų pusryčiams – tokios šitos picos sočios. Aš nežinau, ar greitai vėl norėsiu tų picų pyragų, bet dėl vieno esu tikra – kai užsigeisiu nuodėmingai sotaus maisto, eisiu pas Ibo.

The post Picų mūšis Gargžduose [papildyta] appeared first on Ignės puodas.

Vieną dieną mano virtuvėje pakvipo skrudinamais riešutais. Sukausi išsijuosusi, nes staiga pasiilgau tokio, regis, paprasto, bet nepaprastai gardaus užkandžio. Pikantiški ir šiek tiek aštrūs anakardžių riešutai – jau seniai pamėgta tradicija mūsų namuose, o štai karamelizuoti migdolai – pakankamai naujas atradimas.

Reikės:

Anakardžiams:

200 g anakardžių
1–2 v. š. sviesto
po 1/2 a. š. druskos ir maltų juodųjų pipirų
1 a. š. maltų kuminų
1/4–1/2 a. š. maltų aitriųjų paprikų

Sviestą ant nedidelės ugnies išlydome keptuvėje, ten suberiame riešutus ir kepiname, kol švelniai apskrunda. Tada nukeliame nuo ugnies ir įmaišome visus prieskonius. Atvėsiname ir mėgaujamės.

Migdolams:

200 g migdolų
50 g cukraus
šiek tiek vandens
žiupsnelio druskos ir maltų aitriųjų paprikų

Sudedame migdolus į keptuvę arba prikaistuvį, suberiame cukrų ir įpilame šiek tiek vandens. Persistengti nereikėtų – pakaks, kad riešutai sudrėks ir cukrus juos tolygiai padengs. Dedame indą ant ugnies ir kaitiname, o kaitindami nuolat maišome, kol susidarys karamelė. Prieš pat migdolams pradedant karamelizuotis įberiame žiupsnelį druskos, šiek tiek maltų aitriųjų paprikų ir gerai išmaišome. Paskirstome riešutus ant kepimo popieriaus, kad vėsdami nesuliptų. Ragaujame.

Nereikia nė nesakyti, kad tokia riešutų porelė prašyte prašosi būti valgoma. Anakardžiai maloniai aštrūs ir sūroki, o migdolai, žinoma, saldūs, su subtilia aitriųjų paprikų teikiama šiluma. Tai puikūs užkandžiai, kuriuos kramsnojant labai sunku sustoti.

Receptų šaltiniai: delicious. magazine, 2009 m. lapkričio mėn. numeris ir Howcast.com

The post Riešutai – saldūs ir aštrūs appeared first on Ignės puodas.

Tas rudens didenybė moliūgas dažnai būna vienu ypu sunkiai įveikiamas. Na, užauga jie dideli, nors tu ką. Iškepi pyragą, išverdi sriubos, kokį troškinį prasuki, net vyrui alui virti dalį atiduodi… ir vis tiek to moliūgo dar yra! Ką dar su juo pagaminti? Iš tokios nevilties mano repertuare ir atsirado ši kvapni moliūgų duona. Ji puikiai tinka prie puodelio arbatos tokiomis šaltomis dienomis, kokios pastaruoju metu užklupo Lietuvą.

Vienam kepalui reikės:
250 g moliūgo
50+50 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)
100 ml pieno
1/2 a. š. malto imbiero
1/4 a. š. maltų kvapiųjų pipirų
miltų
25 g šviežių mielių
1 v. š. cukraus
1/2 v. š. druskos
1 kiaušinio
vandens

Moliūgą supjaustome kubeliais, užpilame vandeniu (kad kiek apsemtų) ir verdame apie 20 minučių, kol suminkštės. Moliūgą nukošiame ir sutriname iki vientisos masės, į ją įberiame imbiero, kvapiųjų pipirų, supilame pieną ir įdedame 50 g sviesto. Viską gerai išmaišome. Atvėsiname.

Ruošiame tešlą. Mieles ištriname su cukrumi, įmušame kiaušinį, įberiame druskos, supilame paruoštą moliūgų masę, po truputį beriame miltus ir išminkome vientisą, prie delnų nelimpančią tešlą. Miltų kiekis priklausys nuo to, ar moliūgas labai vandeningas. Įprastai turėtų pakakti 300–400 g miltų. Išminkytą tešlą paliekame valandą iškilti. Kepimo formą ištepame riebalais ir pabarstome miltais. Iš iškilusios tešlos suformuojame kepalėlį ir dedame į formą. Prikaistuvyje išlydome 50 g sviesto ir dalimi jo ištepame tešlą. Tada šauname kepimo formą į neįkaitintą orkaitę. Kepame 45 minutes 180 ºC temperatūroje.

Duonai iškepus ją aptepame likusiu išlydytu sviestu ir dar kelias minutes palaikome orkaitėje.

Po to traukiame kepinį iš orkaitės, verčiam lauk iš skardos… ir ragaujam!

Minkšta kvapni oranžinė duonelė – tobulas kepinys vėsų rudens vakarą. Jei nekantru, riekiame duoną dar šiltą, užtepame sviesto, užsiplikome arbatos… Mmm… trūksta tik židinio ir šiltų kojinių ir tobulas vakaras garantuotas.

Receptas iš vokiško rinkinio Kochen mit Pfiff

The post Moliūgų duona appeared first on Ignės puodas.

Tomis dienomis, kai skrandis nebenori nieko įmantraus, verdu makaronus. Jie tokie nuostabiai universalūs, kad išgelbėja net tada, kai šaldytuvas ir spintelės beveik tušti. Kad ir šie spagečiai su saulėje džiovintais pomidorais – vos keli ingredientai, o galutinis rezultatas palenktų net didžiausio skeptiko širdį.

2 porcijoms reikės:

160 g spagečių
3–4 saulėje džiovintų pomidorų
2 v. š. maltų džiūvėsėlių
3 v. š. alyvuogių aliejaus
1 česnako skiltelės
saujelės šviežių petražolių

Užkaičiame vandenį spagečiams. Dabar puiki proga pakalbėti apie tai, kaip pamatuoti, kiek spagečių reikės. Na, įsivaizduokite, kad neturite svarstyklių, o verdant iš akies tų makaronų visada būna per daug. Sprendimas – tiesiogine prasme Jūsų rankose. Ištieskite dominuojančios rankos smilių ir nykštį. Lenkite smilių tol, kol piršto galiukas atsirems į nykščio pagrindą. Tiek spagečių pakaks 1 porcijai. Pakelkite smiliaus galiuką iki nykščio viduryje esančio sąnario – tai dvi porcijos spagečių. Na, o kai pirštai susiliečia galiukais, tiek spagečių reikės norint pamaitinti keturis asmenis. Paprasta, bet nepakeičiama!

Kol spagečiai verda, susmulkiname džiovintus pomidorus ir sudedame į didelį indą, į kurį vėliau keliaus ir makaronai. Keptuvėje įkaitiname 1 šaukštą alyvuogių aliejaus ir jame apkepiname džiūvėsėlius, kol šie apskrunda, tampa auksiniai. Padedame į šoną. Nuplautus petražolių lapelius susmulkiname, sumaišome su išspausta česnako skiltele ir pakepiname dviejuose šaukštuose alyvuogių aliejaus. Atsargiai, kad neapskrustų, antraip bus kartu. Jei svyla, į česnakų ir petražolių mišinį galima įpilti šaukštą vandens, kuriame virė makaronai.

Kai viskas baigta, į dubenį su džiovintais pomidorais sudedame nukoštus makaronus, džiūvėsėlius ir česnakus su petražolėmis. Gerai išmaišome ir patiekiame immediatamente.

Dar galima pabarstyti parmezanu, pašlakstyti alyvuogių aliejumi, šalia patiekti gražgarsčių su pomidorėliais ir balzamininiu actu… Ir valgymo rojus beveik ranka pasiekiamas!

Receptas iš čia.

The post Spagečiai su saulėje džiovintais pomidorais appeared first on Ignės puodas.

Šitas bulvių, raugintų kopūstų ir dešrelių apkepas – paprasto, sotaus ir šildančio naminio maisto įsikūnijimas. Patiekalas savo esybe labai lietuviškas, tik patiektas šiek tiek kitaip. Kai tik pradeda vėsti oras, aš jau pradedu svajoti apie šitą apkepą, tokį kreminį, subtiliai rūgštų ir keistai guodžiantį.

4 porcijoms reikės:
600 g bulvių
1 svogūno
sviesto kepti + 1 šaukšto bulvių košei + kelių gabalėlių apkepui apdėlioti
400 g raugintų kopūstų
100 ml obuolių sulčių
1 v.  š. rudojo cukraus arba medaus
4 dešrelių (šviežių, rūkytų, virtų – kokių tik norite)
200 g grietinės
2 a. š. grūdėtų garstyčių
4 v. š. maltų džiūvėsėlių
druskos, juodųjų pipirų

Pirmiausia paruošiame bulves. Jas užpilame vandeniu ir verdame, kol suminkštės. Išvirusias nukošiame ir trumpam paliekame pravėsti.
Svogūną nulupame ir smulkiai sukapojame. Puode išlydome gabalėlį sviesto ir jame apkepiname svogūnus. Kai svogūnai kiek suminkštėja, sudedame kopūstus, išmaišome ir trumpai patroškiname. Tada supilame obuolių sultis, įberiame cukrų arba medų, pagardiname druska bei pipirais. Išmaišome ir troškiname viską ant nedidelės ugnies  12–15 min., kol skystis išgaruos.
Pravėsusias bulves sugrūdame, į jas įmaišome šaukštą sviesto. Supjaustome dešreles. Kepimo formą ištepame sviestu.
Troškintus kopūstus, bulvių košę ir dešreles sudedame į vieną indą, įmaišome grietinę ir garstyčias, jei trūksta, įberiame druskos ir pipirų. Visą masę sukrečiame į kepimo formą, išlyginame paviršių. Apkepo viršų apibarstome džiūvėsėliais ir apdėliojame sviesto gabaliukais. Pašauname 180 ºC laipsnių kaitrumo orkaitėn maždaug pusvalandžiui, kol apkepas gražiai apskrus.

Skanu, sotu, šilta… Tikrai gera skonių dermė – švelniai rūgštu, sūroka. Garstyčios suteikia šiek tiek aštrumo, o grietinė – kremiškumo. Tai tobulas apkepas vėlyvam rudeniui ir žiemai.

Receptas iš Greitai, lengvai skaniai.

The post Bulvių, raugintų kopūstų ir dešrelių apkepas appeared first on Ignės puodas.

Dar pamenu tuos gūdžius laikus, kai spurgų – tų amerikietiškų dounutų su saldžiais glajais – būdavo tik maisto prekių parduotuvių bandelių skyriuose. Na, ir gal dar kokioj kepyklėlėj. Bet tikrai nebūdavo tiek daug dedikuotų spurginių ir nebuvo tokio spurgų kulto. Bet atėjo Vakarai ir pas mus ir per pastaruosius metus didžiuosiuose Lietuvos miestuose užderėjo spurgų. Vilniuj, Kaune net po kelias spurgines veikia. Klaipėda (jau) taip pat neatsilieka – turim net dvi spurgines, kuriose galima apsivalgyti saldžiu glajumi apteptų kiauravidurių spurgų. Apie vieną spurginę, galiu lažintis, žino visi paaugliai, hipsteriai ir kiti aktyvūs feisbuko naudotojai, nes Donut Tree apie būsimą atsidarymą trimitavo nuo pat vasaros. Užtat kita, kukliai pasivadinusi tiesiog Spurgine, veikia jau seniau ir tikriausiai dabar trina rankomis. Kodėl? O gi dėl to pačio naujo konkurento. Bet apie abi spurgines iš eilės.

Donut Tree, H. Manto g. 1

Ši spurginė, kaip minėjau, apie atsidarymą paskelbė dar vasarą. Ir pamažu pamažu kaupė tą kritinę lankytojų masę, kuri ją, galima sakyti, ir palaužė. Ilgos eilės, nuolatinis spurgų trūkumas, pervargę darbuotojai… Dėl to Donut Tree išdirbusi vos savaitę užsidarė visam savaitgaliui. Į tą spurginę bandžiau patekti du kartus. Vieną sykį pamačiusi tuščias vitrinas ir iiiiilgą eilę viduje apsisukau ant kulno ir nusprendžiau pabandyti kitą kartą. Atėjus vėl pasitiko toks pat vaizdelis – tuščios lentynos ir ilga eilė. Žmonės pirko dėžėmis ir kantriai laukė naujos spurgų partijos. Kol atėjo mano eilė, buvo vienos rūšies spurgų. Ką padarysi, atsidusau, bent vienos paragausiu. Toji viena buvo su lazdyno riešutais. Prisėdau prie lango (erdvė, beje, gražiai sutvarkyta, maloniai šviesi ir gana jauki), paragavau spurgos… ir beliko nelinksmai atsidusti. Ne, spurga nebuvo žalia, bet, regis, ištraukta kokia minute per anksti. Taip, žmonių srautas didelis, taip, niekas ten nespėja suktis, bet ar nedakepta spurga privilios klientą dar kartą? Galbūt dėl to skubotumo tešloje jautėsi kepimo miltelių skonis. O gal net iškepusi ji būtų tokia aitri, gal čia receptas netikęs? Po to savaitgalio, kai turėjo nedirbti, Donut Tree sutrumpino darbo laiką ir pusryčiams spurgų nebesiūlo. Gal praėjus dar porai savaičių bumas atslūgs ir turėsim normaliai veikiančią spurginę?

Spurginė, Taikos pr. 80, toks kioskelis prie Eglės turgaus

Kodėl manau, kad šita kukli spurginė dabar trina rankomis? Todėl, kad protingesni individai, neradę/nesulaukę spurgų Donut Tree, tikriausiai pasigūglina, susiranda, kad šitoj tai spurgų visada būna, ir nepatingi nulėkti iki to Eglės turgaus. Tiesa, čia jau ne centras ir mandriai su spurga rankoje bei puodeliu kavos nepasipuikuosi, bet užsimanęs tikrai padidinsi cukraus kiekį kraujyje. Kioskelis neišvaizdus ir nemadingas, toks paprastas paprastas, bet net ir prieš pat darbo pabaigą dar yra bent 5 skirtingų rūšių spurgų. Jos, laimė, mažesnės nei Donut Tree, o ir pigesnės. Užtat psichodelinės glajų spalvos užveda (ypač ryškiai žalias kriaušinis). Imu trijų skirtingų rūšių spurgų ir grįžusi namo ragauju. Spurgos riebokos, bet kartu sausos. Kaip tai įmanoma? Tiesiog aliejus susigeria į spurgos apačią ir tepa pirštus, bet tešla iš karto po glajumi sausa. Iš trijų glajų labiausiai patinka vyšnia šokolade. Taip, saldu net dantis gelia, bet jaučiasi bent kažkokios subtilios variacijos. Tuo tarpu kriaušinis glajus yra tiesiog ryškiai nudažytas cukrus, o rausvoji spurga skonio kaip kramtoma guma. Spurgų dar lieka ir šeštadienio čempionų pusryčiams.

Dar prieš rašydama žinojau: atsakymo į pavadinime užduotą klausimą nepateiksiu. Spurginės spurgos pernelyg blankios, o Donut Tree tapo chaoso auka. Kol kas atrodo, kad Klaipėdoje dar yra vietos geroms amerikietiškoms spurgoms, ypač jei jas keptų patirties jau turintys Donut Lab ar Holy Donut (pastarojoje, beje, puikūs beigeliai). Nežinia, kaip viskas susiklostys, bet kol kas visos klaipėdiškės spurgos nusileidžia toms, kurių ragavome Kaune. O beigelių išvis nėra.

Holy Donut beigeliai ir spurgos

Viršelio nuotrauka iš stocksnap.io

The post Kur geriausios spurgos Klaipėdoje? appeared first on Ignės puodas.

Gal skambės banaliai, bet man namų jaukumas neatsiejamas nuo kepinių kvapo. Gi iškart nuotaika pakyla, kai įžengus pro duris pakvimpa sausainiais, pyragais, keksiukais arba… duona. Vienu metu duoną kepdavau kiekvieną savaitę, kad būtų ką pusryčiams patiekti ar prie dubenėlio sriubos suvalgyti. Paskui nustojau. O dabar vėl pamažu prisimenu šių kepinių skonį. Viena gardžiausių ir dažniausiai kartotų yra ši duona su saulėje džiovintais pomidorais. Gražiai įdegusi (čia dėl pomidorų pastos), aromatinga, pikantiška. Ji tiks ne tik prie minėtos sriubos – ši duona skani ir viena, užtepta žalumynais pagardinta varške. Bet gana tuščiažodžiauti, pirmyn prie recepto!

2 nedideliems kepalėliams reikės:

25 g šviežių mielių
250 ml šilto vandens
1 v. š. cukraus
1 a. š. druskos
75 g saulėje džiovintų pomidorų
1 v. š. pomidorų tyrės
600 g miltų
2 v. š. aliejaus

Pirmiausia mieles užpilame šiltu vandeniu ir gerai išmaišome, kol nelieka mielių gumulėlių. Tada suberiame cukrų, druską ir nusausintus bei susmulkintus pomidorus, įpilame aliejaus. Masę išmaišome, įkrečiame pomidorų tyrę ir pamažu berdami miltus užminkome tešlą. Ji neturėtų būti per kieta, geriau minkštesnė.

Tešlą uždengiame ir pastatome šiltai pusvalandžiui. Kai tešla pakyla, padaliname ją į dvi dalis ir suformuojame kepaliukus, kuriuos paliekame kilti dar pusvalandžiui. Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 200 ºC. Pakilusiuose kepaliukuose aštriu peiliu įpjauname negilias įpjovas, šauname juos orkaitėn ir kepame 25–30 min.

Ši duona atrodo ir kvepia labai apetitiškai, o džiovinti pomidorai suteikia subtiliai sūrių natų. Beje, panorėję pomidorų galite dėti ir šiek tiek daugiau – tada skonis bus dar ryškesnis.

Receptas iš Wypieki ze smakiem

The post Duona su saulėje džiovintais pomidorais appeared first on Ignės puodas.

Aš jau minėjau, kad korėjiečiai moka elgtis su mėsa. Nesvarbu, jautiena, kiauliena ar vištiena – viskas bus paruošta gardžiai, mėsos niekas neperkeps, iš jos neišsityčios. Bet bene svarbiausia yra marinatas – skystis, kuriame trumpiau ar ilgiau mirks mėsa. Ir štai pristatau vištieną korėjietiškai – dak bulgogi. Salsvą, su gomurį kutenančia imbiero gaidele. Visa gudrybė, žinoma, slypi pagardų mišinyje, bet lygiai taip pat svarbu vištieną supjaustyti kuo ploniau ir kepti kuo trumpiau, kad ji liktų minkšta ir sultinga. Taigi, pirmyn!

2–3 porcijoms reikės:

500 g vištienos (krūtinėlės arba šlaunelių mėsos)

Marinatui:
3 v. š. sojų padažo
1 v. š. citrinų sulčių
2 v. š. rudojo cukraus
1 v. š. mirin
2 išspaustų česnako skiltelių
1 a. š. tarkuoto imbiero
1 v. š. sezamų aliejaus
1 a. š. sezamų sėklų
šiek tiek juodųjų pipirų

Vištieną supjaustome plonais nedideliais (1–2 cm pločio ir 4–5 cm ilgio) gabalėliais. Sudedame į indelį viską, ko reikia marinatui, ir maišome, kol ištirps cukrus. Vištienos gabalėlius užpilame marinatu, gerai įtriname ir palaikome šaldytuve maždaug pusvalandį. Po to traukiame lauk ir renkamės: kepti keptuvėje, orkaitėje ar ant grotelių. Kad ir ką nuspręstumėte, mėsos neperkepkite. Keptuvėje ir ant grotelių vištieną pakaks kepti po 2 minutes iš abiejų pusių. Kad mėsa keptuvėje nedegtų ir neliptų, patartina vis palaistyti marinatu. O štai man šaltuoju metų laiku labiausiai patinka kepti orkaitėje. Tiesiog įkaitinu ją iki 170–180 ºC, nustatau grilio funkciją, sudedu vištieną į kepimo popieriumi išklotą skardą ir pašaunu ant aukščiausios lentynėlės. 4–5 minutės, ir vištiena iškepusi!

Vištiena korėjietiškai – išsigelbėjimas, kai ši universali mėsa galiausiai ima ir atsibosta. Taip iškepta vištiena salsva, dvelkia imbieru, o jei norisi aštriau, visada galima įberti žiupsnelį maltos aitriosios paprikos. Tokia vištiena labai tinka su špinatais ir dubenėliu ryžių – puikūs lengvi pietūs!

Receptas iš KoreanBapsang.com

The post Vištiena korėjietiškai (dak bulgogi) appeared first on Ignės puodas.

Jau nebepamenu, kada pirmąkart paragavau tos stebuklingos jūra dvelkiančios geldelės. 2008? 2009? Tik žinau, kad buvo gruodis ir mes su prieteliumi viena ypatinga proga užsukome į Rene (tada jie turėjo tik vieną padalinį Vilniuje) midijų. Bet taip sutapo, kad tai buvo pirmas mėnesio ketvirtadienis, o pirmi mėnesio ketvirtadieniai Rene visada yra austradieniai. Taigi visai netyčia papuolėme į austrių fiestą, na, ir kaip čia neparagavus to gyvio! Aišku, paragavau ir supratau: man austrės patinka. Dar supratau, kad patinka austriškas minerališkas rislingas (tą vakarą vyko ir austriškų vynų degustacija).

Bet mes ne apie vyną čia susirinkom pakalbėti, o apie austres. Puiki tai jūrų gėrybė, gausi vitaminų ir mineralų, tikras dietinis gardėsis. Bet štai nuo tos atradimo akimirkos vis kitur ragaudama austrių niekada nesusimąsčiau, ką valgau. Negaliu įvertinti, kiek skyrėsi į namus pristatytos geldelės iš tada dar veikusios tarnybos Jūros gėrybės ir tos, kurias nugurkiau Tenerifėje. Todėl šį savaitgalį (lapkričio 12–15 d.) vykstantį Austrių festivalį įžvelgiau kaip galimybę palyginti ir paanalizuoti austrių skonines savybes. Žinia, kai pirmąkart paskaičiau apie šitą vandenyno purslais kvepiančią šventę, atsidusau: ai, vis tiek tik Vilniuj ir geriausiu atveju Kaune. Bet viltis miršta paskutinė, ir greitai dalyvaujančių užeigų sąrašu nubėgusios akys užkliuvo už išganingo žodžio Klaipėda. Valio, čia, visai panosėje, bus gardutėlių austrių! Pasidžiaugiau, nusiteikiau ir ketvirtadienio vakarą jau stypsojau vyninėje Achtung Baby išsišiepusi iki ausų. „Mums visų!“, – linksmai pareiškiau.

Beje, toje eklektiškai bohemiškai preciziškoje (nes viskas atrodo apgalvota) vyninėje lankiausi pirmą kartą. Ir gėda man už tai. Vynų pasirinkimas, anot žinovų, išsamus ir platus, mėsytės ir sūriai vitrinoje tiesiog kvietė mane vardu, o ir alaus jie siūlo neblogo. Aptarnavimas maloniai paprastas, foninė muzika atpalaiduojanti – taip ir prasėdėtum visą vakarą, liūliuojamas neskubriai už baro besisukančių merginų. Bet grįžkim prie temos.

Achtung Baby, pirmąkart dalyvaujanti šiame festivalyje, atsivežė 4 rūšių austrių (vėliau vakare atkeliavo dar). Siūlė jas, tradiciškai, žalias su įvairiais pagardais (mes ragavom pikantišką mangų ir aštrų pomidorinį čatnį; abu puikūs – mangai subtiliai paaštrinti imbierais, o gaivūs pomidorai greitai vietą užleidžia šildančiam aitrumui) arba termiškai apdorotas. Mes valgėme žalias, kad pajustume visus skonio niuansus. Pirma eilėje rikiavosi kukliausia, švelniausio skonio geldelė. Ji ir nuslydo gerkle beveik nepastebėta, palydėta tik minėtų mangų užtaiso. Padvelkė jūra, bet tik tiek. Toliau – augintojų skaniausia tituluojama gillardeau N2. Mėsinga ir salsva, ji man patiko labiausiai. Tikriausiai ne man vienai, nes kai norėjau pakartoti, paaiškėjo, kad jų nebeliko… Toliau – tia mara N2. Kaip ir žadėjo, minerališka, o jos jūržolių poskonis neįtikėtinai nuostabus. Ir galiausiai – plate, vienintelė tą vakarą siūlyta plokščioji austrė. Ji, galima sakyti, laukinis vaikas. Mėsinga, subtiliai minerališka, su šiokiu tokiu riešutiškumu. Jei reikėtų rikiuoti, ji ir tia mara užimtų antrą vietą šitame miniatiūriniame austrių ringe.

Beje, tą vakarą mes prie austrių derinome alų. Kad toli iš vėžių neišklystume, pasirinkome klasiką – oyster stout (austrių stautą?). Kadaise verdant šį alų buvo naudojamos tikros austrės (viena darykla tai daro iki šiol), bet šiais laikais tai veikiau nuoroda – stautas prie austrių – prisimenant senus senus laikus, kai austres kaip užkandą patiekdavo Anglijos užeigose. Aš gurkšnojau būtent tą su tikromis austrėmis Airijoje verdamą Porterhouse Oyster Stout. Žavus alus, maloniai karstelėjęs, primena stimuliuojantį aperityvą.

Šiemetinis Austrių festivalis dar nesibaigė (bet norintys paragauti skirtingų geldelių suskubkite), o aš jau laukiu kitų progų atrasti šį tą naujo. Ačiū, Achtung Baby, kad Klaipėdoje ugdo gastronomijos kultūrą. Kitąsyk atsivežkit dar daugiau austrių!

The post Austrių festivalis 2015 appeared first on Ignės puodas.

Kam nepatinka blynai? Arba vafliai? Na, gerai, gerai, turbūt yra žmonių, kuriems šitie miltiniai skanėstai buvę nebuvę, bet man blynai patinka. Kaip ir vafliai. Bandelėms esu abejingesnė, bet gero pyrago arba torto gabalėlis praskaidrintų net niūriausią dieną. Nuo šiol viso šito savaitgališko gėrio galima rasti naujai atsidariusioje Ievos skanėstų Blyninėje Gargžduose. Aš, matot, esu žmogus-degtukas, jei jau užsidegu ką nors padaryti, tai būtinai dabar, šią akimirką, o geriausiai – prieš kelias sekundes. Taip yra ir su naujai atsidariusiomis maitinimo įstaigomis – vos apie tokią išgirstu, privalau viską mest ir lėkt kaip akis išdegusi. Jei ne darbai, Blyninėje būčiau stypsojusi jau penktadienį. Bet su kaupu atsigriebiau šeštadienį iš pačio ryto. Laukė dar viena darbinga diena, todėl jėgų jai ištverti nutariau pasisemti iš blynų ir vaflių. Ak, nuodėmingi angliavandeniai, kokie jūs viliokai!

Kadangi iš pradžių Blyninėje su prieteliumi buvome tik dviese, mano naivus įsitikinimas, kad gargždiškiai taip pat entuziastingai savaitgalį pusryčiaus ne namie, susidūrė su šalta tikrove. Viena, šeštadienį niekas taip anksti nesikelia. Antra, pusryčiauti ne namie lietuviai turbūt dar tik pratinasi.

Valgiaraštis Blyninėje gana įvairus. Yra lentynėlė šviežių bandelių, vitrina pyragų pyragaičių (joje buvo ir mano neseniai atrasto nepaprastai gardaus varškės pyrago su figomis!) ir, be abejo, visa siena saldžių ir pikantiškų blynų bei desertinių vaflių. Aš, anarchistė, išmesčiau tas kelias salotas (jei jau specializuotis, tai specializuotis), bet sveikas protas sako, kad Gargžduose, kur net Lijo duoda cepelinų, reikia viską apgalvoti ir atsargiai pasiūlyti šį tą sveikesnio. Akys nori visko, bet protas, iš vakaro peržvelgęs meniu, jau žino: ragausim blynų su šonine ir klevų sirupu, blyną su daržovėmis ir saliamiu ir vaflį su riešutais. Kad viskas geriau slystų, pasiėmėme ir aviečių arbatos, kuri, beje, buvo labai skani ir smagiai patiekta.

Interjeras toks nuosaikus ir šiek tiek žaismingas, sienos politkorektiškai išrašinėtos keliomis Europos kalbomis (kad suprastų ir močiutė, ir gimnazistė). Erdvės Blyninėje nedaug, bet tai gerai – vargu ar Gargžduose reikalinga labai didelė specializuota maitinimo įstaiga. Nes dabar sueis dvi trys šeimos sekmadienio pietų ir, žiū, didžioji dalis vietų jau bus užimta.

Kadangi pusryčiaujam dviese, patiekalai atkeliauja greitai. Mano blynų su šonine ir klevų sirupu bokštelis dailus ir tvirtas, kiekviename sluoksnyje – vis po kelis traškius šoninės gabaliukus. Blyneliai taip pat skaniai apskrudę ir įmirkę klevų sirupe. Prie šoninės vis dėlto norėčiau prikibti – ji buvo šiek tiek perkepta, todėl vienu metu pasmeigti minkštą blyną ir kietą šoninę buvo sunku. Bet skonis, žinoma, geras. Tiesa, būtų įdomu, jei ilgainiui lietuviškus blynelius šiame patiekale pakeistų tie išpampę amerikietiški/ kanadietiški blynai.

Prieteliaus blynas – didžiulis! – su saliamiu, daržovėmis ir chalapos paprikomis galėjo būti ir aštresnis, bet aš žinau, kaip yra su lietuviais ir aštrumu (t. y. niekaip), todėl ma jį pikis. Tos trys agurko riekelės ant blyno šiek tiek prajuokino, bet dešra ir daržovės maloniai harmoningai susiliejo ir viskas ten buvo gerai.

Apie vaflį su riešutais negalėjom pasakyti nieko ypatingo. Iškeptas gerai, riešutukai skanūs, bet pats vienas vaflis šiek tiek blankokas. Užtat juos ir gelbsti visi tie pagardai: karamelė, nutella, maskarponė,  ir t. t. ir pan. Beje, vaflis nebuvo nei per riebus, nei per sausas, pats tas.

Tokie šeštadienio pusryčiai nuteikė labai maloniai. Ne tik dėl maisto, bet ir dėl naujoje Blyninėje slypinčio potencialo. Aš tikiu, kad ji gali tapti ne tik dienos pietų ar supermamyčių susirinkimo vieta. Tikiu, kad gargždiškiai pakels užpakalius nuo virtuvės kėdžių ir bent savaitgalį eis pusryčiauti ne namie. Juk taip nuostabu nors kartą per savaitę iš pačio ryto nesikrapštyti prie puodų, išvydus pustuštį šaldytuvą nesukti galvos, kaip iš kirvio iškepti omletą, o nueiti ir sukirsti tą stirtą blynelių arba vaflį arba žavingai paryžietiškai bandelę su espresu. O jei dar Blyninėje atsirastų mimozos, tai visai ohoho, beveik Vilnius, galėtum pagiriotas braukti į Blyninę brančo su draugais.

The post Ievos skanėstai – Blyninė: amžinas savaitgalis Gargžduose appeared first on Ignės puodas.

Nežinau, ar esu kada nors makaronų patiekalą pavadinusi sudėtingu. Ne, nes jie visi paprasti, greitai ir lengvai pagaminami. Tokie yra ir šie spagečiai su graikiniais riešutais ir mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Keli ingredientai, 20 min. virtuvėje – ir prašom, gardūs ir šiek tiek nuodėmingi pietūs jau ant stalo. Gaminant tokius minimalistinius patiekalus labai svarbu ingredientų kokybė, tada net patys paprasčiausi sprendimai sušvinta ryškiausiomis spalvomis.

Beje, šis patiekalas gimė iš… tuščio šaldytuvo. Tikrai taip! Kartą reikėjo sugalvoti lengvus ir greitus pietus, o namie buvo tik graikinių riešutų, šiek tiek grietinės, pelėsinio sūrio ir pakelis spagečių. Viskas suderinama! – nusprendžiau ir nuo to sykio spagečius šitaip viriau jau ne kartą ir ne du.

2 porcijoms reikės:

spagečių (kaip juos pamatuoti, rasite čia)
100 ml neriebios grietinės arba grietinėlės
70 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu
geros saujos graikinių riešutų
grūstų juodųjų pipirų

Užkaičiame puode pasūdytą vandenį ir pagal instrukciją ant pakelio išverdame spagečius. Kol jie verda, graikinius riešutus 5 min. pakepiname keptuvėje arba orkaitėje, subėrę į kepimo popieriumi išklotą skardą. Jei kepinsite keptuvėje, nepamirškite vis pakratyti, kad neprisviltų. Apkepintus riešutus beliks sukapoti peiliu. Tuo tarpu prikaistuvyje ant nedidelės ugnies pašildome grietinę (arba grietinėlę) ir į ją įtrupiname sūrį. Maišydami kaitiname porą minučių, kol sūris išsilydys, nors man kartais patinka palikti nedidelių pelėsio gumulėlių.

Išvirusius spagečius nukošiame. Jei padažas išėjo tirštas, galite jį praskiesti 1–2 šaukštais vandens, kuriame virė makaronai. Ant spagečių supilame padažą, gerai išmaišome, kad tolygiai pasidengtų, dedame į lėkštes, pabarstome graikiniais riešutais ir grūstais juodaisiais pipirais.

Tirštą sūroką padažą subtiliai atsveria salstelėję riešutai ir retkarčiais pasitaikantis juodojo pipiro trupinėlis – tai puikus klasikinis derinys ir nieko tu čia, žmogau, daugiau neprigalvosi. Belieka sukti spagečius ant šakutės ir mėgautis…

The post Spagečiai su graikiniais riešutais appeared first on Ignės puodas.

Maskarponės kremas su apelsinais – tai toks nuodėmingas, sotus ir riebus desertas, kuriam, mano manymu, reikia nusiteikti. Jis tikrai ne kasdienai – tai veikiau išeiginis skanėstas, tačiau juk kartais šventę galima pasidaryti ir pirmadienį! Jį valgant reikia užtildyti visokias priekaištaujančias sąžines, užsimerkti ir… mėgautis. Netuščiažodžiausiu, verčiau eime plakti maskarponės, trupinti sausainių ir lupti apelsinų…

4 porcijoms reikės:
500 g maskarponės
150 g grietinėlės
3–4 v. š. cukraus
2–3 apelsinų
30 g sviesto
80 g „Selga“ sausainių

The post Maskarponės kremas su apelsinais appeared first on Ignės puodas.

Sakysit, šitas įrašas turėjo pasirodyti dar prieš Kalėdas, dabar gi šaukštai po pietų, dovanos išdalytos, šventinės antys iškeptos ir suvalgytos! Girdžiu aš šiuos skundus, girdžiu, bet Puodas ne veltui pastaruosius du mėnesius vangiai burbuliavo – mano dėmesio ir meilės reikalavo daugybė dalykų, be to, gruodžio dienos labai tamsios, todėl maisto gaminti ir fotografuoti nebuvo galimybių. Bet štai sniegas žemę nubėrė, dangus atsivėrė ir galiu prisiminti neseniai išdalytas valgomas dovanas. O jos šiemet buvo tokios – krekeriai su sezamų sėklomis ir aguonomis ir džiovintų pomidorų pesto padažas.

Tai ne pirmas kartas, kai artimiesiems išdalinau būtent šiuos gaminius, bet pirmi metai, kai greta nekepiau nieko saldaus. Bet gana čia teisintis ir aiškinti, metas rikiuoti receptus. Beje, krekerių galite išsikepti bet kokia proga, o pesto padažas labai skanu su makaronais.

Krekeriai su sezamų sėklomis ir aguonomis

25 vnt. reikės:
250 g miltų
1 a. š. kepimo miltelių
0,5 a. š. druskos
2 v. š. sezamų sėklų
2 v. š. aguonų
1 a. š. juodųjų pipirų
60 g atšaldyto ir kubeliais supjaustyto sviesto
100 ml šalto vandens

Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, druską, aguonas ir sezamų sėklas. Pamažu įtrinkite atšaldytą supjaustytą sviestą, kol masė ims panėšėti į trupinius. Paskui centre padarykite duobutę, supilkite į ją vandenį ir pradėkite minkyti tešlą. Kad būtų lengviau, iš pradžių galite naudoti neaštrų peilį, o darbą pabaigti rankomis. Svarbu neperminkyti, kad tešla nepasidarytų per kieta. Jei reikia, kliūstelėkite daugiau šalto vandens.

Kai tešla pasidaro minkšta, elastinga, bet pakankamai tvirta, padaliname ją į dvi dalis, suformuojame rutulius, vieną apvyniojame maistine plėvele ir įdedame į šaldytuvą. Įkaitiname orkaitę iki 180 ºC. Pasiliktą tešlos rutulį dedame tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų ir staigiais energingais judesiais iškočiojame iki 1–2 mm storio. Išpjauname pageidaujamo dydžio apskritimus, sudedame juos į kepimo popieriumi išklotą skardą ir maždaug 20 min. palaikome šaltai. Iškočiojame ir apskritimais supjaustome šaldytuve laikytą tešlą. Atvėsintą skardą dedame į orkaitę ir kepame 20–35 min., kol parus. Iškepusius krekerius atvėsiname ant grotelių.

Saulėje džiovintų pomidorų pesto padažas

~350 g pesto padažo reikės:
260 g saulėje džiovintų pomidorų
1 susmulkintos aitriosios paprikos
25 g kedrinių pinijų
2 smulkintų česnako skiltelių
ryšelio lygialapių petražolių
125 ml alyvuogių aliejaus
20 g tarkuoto parmezano

Viskas labai paprasta – pomidorus, aitriąją papriką, kedrines pinijas, česnako skilteles, nuskabytus petražolių lapelius ir aliejų sudedame į dubenį ir trintuvu sutriname iki vientisos masės. Jei trūksta, įberiame druskos ir pipirų. Man dažniausiai netrūksta. Po to įmaišome parmezaną.

Viskas! Belieka dovanas dailiai supakuoti ir paruošti! Beje, jei pesto padažą dovanosite arba naudosite vėliau ir kurį laiką (šaldytuve sandariame inde jis stovės maždaug 2 savaites) laikysite stiklainyje, pravartu jį padengti plonyčiu alyvuogių aliejaus sluoksniu.

Ak, tiesa, vos nepamiršau baigiamųjų pastabų – ko gi tikėtis iš šitų gaminių? Visų pirma, krekeriai, net jei nepavyks labai plonai iškočioti, bus trapūs ir subtilūs, su gana ryškiomis aguonų ir sezamų užuominomis. O štai pesto padažas – tikras pomidoruose išsaugotos vasaros saulės sprogimas, ryškus, akinantis. Nors jis skirtas makaronams gardinti, puikiai tiks ir kaip užtepėlė.

Receptai iš senų delicious. žurnalo numerių.

The post Skanios dovanos: krekeriai ir pesto padažas appeared first on Ignės puodas.

Kanpai, azijietiškos virtuvės užkandinė, Klaipėdoje atsidarė visai neseniai, vos prieš kelias savaites. Ir iš karto sužadino mano smalsumą. Mieste jau yra kelios vietos, siūlančios Rytų Azijos kraštų valgių, bet nė viena man neįtiko, nė viena nenustebino. Padoresnius sušius kadaise siūlė Himitsu, bet pradėjo ten žiurkės lakstyt, ir restoranas užsidarė.

Kanpai yra labai patogioje vietoje, sakyčiau, mažajame Klaipėdos Bermudų trikampyje, kur savaitgalio vakarais vinguriuoja ne vieno klaipėdiečio ar miesto svečio keliai. Užkandinė savaitgalio naktimis dirba ilgiau, tikriausiai užsimojusi pamaitinti išalkusius vakarotojus.

Vieną labai vėjuotą (nors, kita vertus, kada Klaipėdoje būna ne vėjuota?) šeštadienio vakarą su prieteliumi atsargiai įžengėme į nedidelę užkandinę dideliais vitrininiais langais. Vietų Kanpai nedaug, bet tai gerai – kam turėti daug vietos ir staliukų, jei po to nebus kam prie jų sėdėti? O štai valgiaraštis toks ilgas, kad susisuka galva. Suprantama, daugelis ingredientų kartojasi, o patiekalai, ypač ruošiami wok keptuvėje, yra paprasti, bet mane ilgi sąrašai valgiaraščiuose išsekina. Kodėl? Todėl, kad aš noriu visko paragauti, o tokiose vietose taip neišeina. Man įdomu, kaip jie ruošia antieną, tuną, makaronų patiekalus, sušius, žodžiu, viską viską… Kadangi kankintis nesu pratusi, tą vakarą apsiribojau dim sum virtiniais ir miso sriuba su grikių makaronais. Prietelius pasirinko sušių rinkinį ir aštrią korėjietišką sriubą, suprask, tikriausiai kimchi jjigae.

Nuo jos ir pradėkim, nes tai buvo prasčiausias patiekalas tą vakarą. Keista taip rašyti, nes sriuba buvo skani ir teisingai aštri, šildanti. BET. Šoninė sriuboje atrodė taip sau. Ir jau niekas manęs neįtikins, kad toje sriuboje iš tiesų buvo kimči. Taip, pekininio kopūsto gabaliukai plaukiojo, taip, sriuba buvo atitinkamai raudonos spalvos, bet į ją niekas nedėjo kimči, nes net šviežias kimči būna traškesnis ir kitokio skonio. Žodžiu, reikėtų pataisyti – arba receptą, arba įrašą valgiaraštyje, neva sriuboje yra kimči.

Užtat kiti patiekalai mus ir mūsų skrandžius nuteikė kur kas geriau. Miso sriuba su grikių makaronais (soba) buvo lengva, gaivi, šitakės buvo šviežios ir skanios, o grikių makaronai tvirti, nepervirti.

Garuose virti dim sum su krevečių įdaru lygiai taip pat skanūs, įdare labai derėjo imbieras. O ir tešla lengva, gerai paruošta. Nežinia, perkama ar vietoje daroma – kad ir kaip bebūtų, ji kokybiška. Tik laiškinius svogūnus galiausiai sunkoka sukramtyti, bet čia veikiau priekaištas mano seniems dantims.

Galiausiai paragavome ir Kanpai sušių – prietelius išsirinko gunkan rinkinį su lašiša, tunu, unguriu, ikrais ir krabų lazdelėmis. Galiu pasakyti tik tiek – ryžiai paruošti ir išvirti labai gerai, jie nei per sausi, nei per prėski, nei per rūgštūs, tiesiog patys tie. Prie uždarų prikibti irgi negaliu. Ačiū Dievui, priešingai nei vienoje visų kažkodėl labai giriamoje Klaipėdos sušinėje, čia niekas neplaukia majoneze.

Galiu pasakyti: į Kanpai dar eisiu ir tikiuosi, kad vieta išlaikys gana aukštą (turint omenyje, kad tai greito maitinimo įstaiga!) patiekalų lygį. Tiesa, dar reikia paragauti kitų sriubų, užkandžių ir, be abejonės, wok keptuvėje ruošiamų patiekalų ir tik tada priimti galutinį nuosprendį.

O baigsiu tokiu atsidūsėjimu nežinia kam, nes nežinau, iš kur atėjo mada sušius skrudinti aliejuje… Norėčiau, kad ta mada dingtų iš kur atėjusi, nes tai didžiausias pasityčiojimas iš sušių nuo tada, kai į juos pradėjo tepti Philadelphia sūrį. Tikriausiai kaltinti reikia amerikiečius, kurie ir sviestą gruzdintą valgo, o po to stebisi, iš kur šalyje antsvorio epidemija…

The post Kanpai – kąsnelis Azijos Klaipėdoje appeared first on Ignės puodas.

Kai tik medžiai atsikrato paskutinių lapų, aš parduotuvėse pradedu dairytis kaštainių. Lietuvoje jų yra jau keleri metai, tik ne į kiekvieną parduotuvę patenka – reikia dairytis didesnėse. Štai šiemet kaštainių tik nedidelę dėžutę radau Klaipėdos Akropolio Maximoje, iki Gargždų nė vienas kaštainis neatriedėjo…

O gaila, nes tai puikus, sveikas ir skanus užkandis, kurį labai lengva paruošti. Tereikia kaštainių luobelę išgaubtoje pusėje įpjauti (tuomet jie orkaitėje nesusprogs, be to, bus lengviau gliaudyti), pašauti 15–20 min. į iki 180 ºC įkaitintą orkaitę ir viskas! Kaštainiai salsvi, kartais pasižymi net cinamono prieskoniu. Jie nekaloringi, turi nemažai mineralų ir vitaminų (ypač vitamino C!), o tai žiemą, kai organizmai linkę nusilpti, ypač svarbu.

Kaštainių pirmąkart paragavau kokiais gūdžiais 2008 m. Taip patiko, kad įpratau kepti kasmet. Mano susižavėjimą tikriausiai pakurstė ir vaikystėje skaitytos knygos, kuriose kas nors vis kepdavo kaštainius. Anuomet, menu, svarstydavau – kas tai per daiktas, kokio jis skonio? Ir svajodavau kokią žvarbią dieną jų gatvėje paragauti. Svajonė išsipildė prieš ketverius metus Romoje vieną lapkričio pabaigos vakarą. Nebuvo nei šalta, nei žvarbu, daugių daugiausia vėsu. Bet kaštainiams neatsispyriau. Už tuos kelis kaštainius sumokėjau turistiškai daug, bet jie buvo labai dideli ir sotūs, iki Lietuvos atvažiuoja kur kas kuklesni…

Bet net ir menkesni Lietuvą pasiekiantys kaštainiai yra šaunus užkandis, ypač dar šilti. Jei dar nebandėte, paragaukite. Jei jau mėgstate, išsikepkite vakare, artėjant speigui.

The post Kaštainiai appeared first on Ignės puodas.

Štai koks sąskambis išėjo, kaip kukluksklanas koks. Bet kaip kitaip pavadinti šitą užkandį, kuris šiek tiek pasistengus gali virsti sočiu ir visapusišku patiekalu? Krevetės su sojų padažu, medumi ir sezamų aliejumi? Gremėzdiška, neekonomiška! Keptos krevetės? Bet šito recepto žavesys ir slypi tame, kad tereikia įkaitinti keptuvę, apčirškinti krevetes ir užpilti jas padažu! Todėl ir palikau tas tris K, tebūnie. Visą patiekalo grožį šiaip ar taip atskleidžia skonis. O šitaip paruoštos krevetės mūsų virtuvėje jau spėjo tapti sezono hitu!

2 porcijoms reikės:

150 g nuluptų žalių karališkųjų krevečių
1 a. š. saulėgrąžų arba rapsų aliejaus
smulkintų svogūnų laiškų

Pagardui:
0,5 cm imbiero šaknies
1 česnako skiltelės
2 a. š. sojų padažo
2 a. š. skrudintų sezamų aliejaus
1 a. š. skysto medaus

Pirmiausia paruošiame krevetes. Aš dažniausiai perku nedarinėtas, todėl prieš šitaip kepant patartina joms nusukti galvas, prakirpus kiautą nugaroje ištraukti virškinamąjį traktą (tą juosvą siūlelį) ir galų gale nulupti kiautus. Kad būtų skaniau valgyti (aš kažkada jau pasakojau, kaip man patinka valgyti rankomis), paskutinį kiauto narelį ir uodegėlę palieku – už jų patogu suimti.

Metas ruošti pagardą. Indelyje sumaišome sojų padažą, sezamų aliejų ir skystą medį. Įtarkuojame nuluptą imbierą ir išspaudžiame česnako skitelę. Gerai išmaišome.

Imame keptuvę ir ant didelės ugnies joje įkaitiname tą šaukštelį saulėgrąžų arba rapsų aliejaus. Kai šis įkaista, sudedame krevetes. Pakepame 1 min., apverčiame ir užpilame paruoštu pagardu. Krevetes kepame dar minutę ir greitai traukiame lauk. Patiekiame apibarstę smulkintais svogūnų laiškais.

Krevetės subtiliai salstelėjusios, šiek tiek limpančios prie rankų – tik sėdėk ir lukštenk! Tai, kaip minėjau, užkandis, bet šalia pagaminus salotų išeitų kuo puikiausi pietūs. Galima pasekti mano pavyzdžiu ir krevetes kartu su įvairiomis daržovėmis įvynioti į tortilijas. Dar vienas patarimas – pagardo pasidarykite dvigubai daugiau ir pusę jo panaudokite kaip mirkalą, jei norite ryškesnio skonio. Viskas, daugiau jokių patarimų, eime valgyti!

Receptas iš knygos Our Korean Kitchen, Orion Books, 2015

The post Keptuvėje keptos krevetės appeared first on Ignės puodas.

Lietiniai blynai. Kas jų nemėgsta? Juk jie tokie universalūs! Įdėk saldžios varškės ir uogų – bus desertas. Įvyniok grietinėlėje troškinų špinatų – štai tau ir pietūs! Vis dėlto net geriausias įdaras nenuslėps prastų lietinių blynų. Norint tokį buitišką patiekalą pakylėti į naujas aukštumas visų pirma reikia atsigręžti į pradžių pradžią – apvalų kaip mėnulis lietinį blyną. Kaip paruošti geriausią tešlą? Kaip padaryti, kad blynai būtų ploni, bet tvirti, su skaniai apskrudusiu krašteliu? Man kol kas nepavyko rasti geresnio varianto už šį receptą, kuriame labai svarbų vaidmenį atlieka… alus. Jį, žinoma, galima pakeisti gazuotu mineraliniu vandeniu, bet alus ne tik pripildys tešlą anglies dvideginio burbuliukų, bet ir suteiks skonio. Jei norite pikantiškų blynų, rinkitės apyniuotą alų, pvz., šviesųjį elį. Saldiems blyneliams tiks porteris arba belgiškas elis.

~10 blynų reikės:

300 g miltų
3 kiaušinių
3 a. š. saulėgrąžų arba rapsų aliejaus
3 v. š. alaus arba gazuoto mineralinio vandens
~400 ml pieno
žiupsnelio druskos

Miltus suberkite į dubenį. Viduryje padarykite šulinėlį ir į jį įmuškite kiaušinius. Šiek tiek pamaišykite, įpilkite aliejaus, alaus, įberkite žiuspnelį druskos. Maišydami pamažu pilkite pieną, kol tešla pasidarys gana skysta. Dubenį uždenkite virtuviniu rankšluostėliu ir palaikykite pusvalandį. Per tą laiką miltai išbrinks, todėl prieš kepdami blynus atskieskite tešlą vandeniu.

Ant stiprios ugnies įkaitiname lietiniams skirtą keptuvę, ištepame ją aliejumi ir vieną po kito kepame lietinius, kol jie šiek tiek apskrunda iš abiejų pusių. Viskas! Po to darome ką panorėję. Man patinka įdarytus blynelius pakepti ant sviesto ir patiekti tiesiog taip. Jei įdaras pakankamai sultingas, nereikia jokių papildomų padažų!

Su pievagrybiais ir sūriu

Receptas iš French Guy Cooking

Su džiovintų slyvų ir šokolado kremu

The post Lietiniai blynai su alumi appeared first on Ignės puodas.