Kas ta šakšuka, galbūt paklausit jūs? Na, tai tokie kiaušiniai, iššutinti pomidorų patale. Patiekalo šaknys tunisietiškos, bet į platųjį pasaulį jis įžengė iš Izraelio virtuvės. Jį galima valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei – tokia nuostabiai universali yra šakšuka. Receptų variantų yra tiek, kiek šakšuką gaminančių žmonių, todėl galima sakyti, kad tai šakšuka pagal Ignę – paprasta, gryna, šiek tiek aštri, salsva, truputį rūgštoka.

Galima ginčytis, kai tai viso labo pautienė kiaušinienė su pomidorais, bet šakšuka yra daug daugiau. Patiekale dera visi pagrindiniai skoniai, jis sotus, bet neapsunkinantis, o visų geriausia tai, kad šakšuka labai smagu dalinitis. Dedat visą keptuvę ant stalo, palinkstat su šaukštais ir kabinat, o likusį padažą greit greit sulaižot pašildytomis pitomis arba kita mėgstama duona.

2 porcijoms reikės:

1 raudonosios paprikos
1 skardinės konservuotų smulkintų pomidorų
4 kiaušinių
1 nedidelio svogūno
2–3 česnako skiltelių
1 aitriosios paprikos
1 a. š. maltų kuminų
2 a. š. raudonosios paprikos miltelių
1–2 v. š. alyvuogių aliejaus
žiupsnio cukraus
druskos
grūstų juodųjų pipirų

Papriką nuplauname ir susmulkiname nedideliais kubeliais. Svogūnus, česnakus ir aitriąją papriką smulkiai sukapojame. Ketaus keptuvėje arba troškintuve storu dugnu įkaitiname alyvuogių aliejų. Pakepiname maltus kuminus ir raudonosios paprikos miltelius. Kai pasklinda malonus kvapas, suberiame svogūnus, česnakus ir susmulkintą aitriąją papriką. Gerai išmaišome, kad pasidengtų prieskoniais ir šiek tiek suminkštėtų. Po to suberiame smulkintą raudonąją papriką, dar kartą gerai išmaišome ir kepiname 2–3 minutes. Galiausiai supilame pomidorus, įberiame druskos, pipirų ir cukraus pagal skonį, sumažiname ugnį ir paliekame burbuliuotis 7–10 min. Troškinys turėtų sutirštėti. Tuomet atsargiai įmušame kiaušinius, uždengiame dangtį, ugnį, jei tik įmanoma, sumažiname iki mažiausio pajėgumo, ir šutiname tuos kiaušinius iki pageidaujamo iškepimo lygio. Jei mėgstate skystus, turėtų pakakti 5–6 min. Jei mėgstate kiečiau paruoštus, šutinkite maždaug 8–10 min.

Kaip sakiau, čiumpat šaukštus, dedat keptuvę ant stalo, į kitą ranką – šiltą pitą ir kuriam laikui pamirštat dienos rūpesčius. Liksit tik jūs akistatoje su aromatinga, aštrumu gomurį kutenančia šakšuka. Mes su prietelium baigdami net šaukštus ir keptuvę beveik švariai išlaižom.

Receptas įkvėptas Wite On Rice Couple ir Tori Avey.

The post Šakšuka – daugiau nei kiaušinienė su pomidorais appeared first on Ignės puodas.

Man labai patinka vištiena. Ji universali. Ji nenusibosta. Ji gali būti ir paprasta, ir prašmatni. Beje, mano mėgstamiausia vištos (ir, tiesą sakant, kitų paukščių) dalis – sparneliai. Iškepusi vištą pirmiausia sau atsipjaunu sparnelius. Visa kita galit pasiimti, tegul tik man lieka vištų sparneliai, kuriuos galėčiau kramsnoti, knebinėti, sukinėti per sąnarius. Ach! Todėl kadaise ir susiradau šį receptą, kad galėčiau prisikepti sparnelių ir viena jais gardžiuotis. Juokauju, prieteliui vienas kitas visada atlieka…

4 porcijoms reikės:

12 sparnelių
2 v. š. grūdėtų garstyčių
4 v. š. skysto medaus
2 didelių išspaustų česnako skiltelių
pusės citrinos sulčių ir tarkuotos žievelės
„Sriracha“ arba „Tabasco“ padažo pagal skonį

Sumaišome viską, išskyrus aštrų padažą. Rekomenduoju rinktis „Sriracha“ – jis aštrus, bet turi subtilaus saldumo; tuo tarpu „Tabasco“ yra rūgštesnis. Gautu marinatu gausiai aptepame vištų sparnelius ir, jei yra laiko, paliekame 1 val.

Sparnelius ištraukiame iš marinato (dalį jo pasiliekame), sudedame į kepimo popieriumi išklotą kardą ir pagal skonį apšlakstome aštriu padažu. Kepame 200 °C kaitrumo orkaitėje 25 min. Praėjus pusei laiko sparnelius apverčiame, aptepame likusiu marinatu ir dar apšlakstome aštriu padažu.

Viskas. Greita, paprasta ir skanu. Saldu, aštru, lipnu, pikantiška – tikras džiaugsmas sparnelių mėgėjams. Tik valgyk, sulpėk tuos kaulelius ir norėk.

Receptas iš delicious.magazine, 2010 m. rugsėjo nr.

The post Saldžiai aštrūs vištų sparneliai appeared first on Ignės puodas.

Šitas receptas iki Jūsų (ir manęs) keliavo nei daug, nei mažai, viso labo… beveik penkerius metus. Ir štai, atkeliavo! Panašiai paruoštos midijos mane sugundė Vankuveryje. Kartu sugundė ir šalia padavėjo pasiūlytas belgiškas alus Delirium Tremens. Tai buvo nuostabi vakarienė, apie kurią vis retkarčiais pagalvodavau. Taip bedūsaudama nusprendžiau ne svajoti, o daryti.

Midijos, kurias anąsyk valgiau ir kurias šįkart noriu pasiūlyti Jums, buvo paruoštos kongietiškai. Su dosnia prieskonių puokšte, kreminiu kokosų pienu, šūsnimi kalendrų ir pomidorais. Šiame recepte pomidorų nenaudoju, bet niekas netrukdo kartu su kokosų pienu suversti ir skardinės smulkintų konservuotų pomidorų. Kaip žinia, kadaise Kongas priklausė Belgijai, todėl ši dviejų virtuvių samplaika – savotiškas kolonijinis paveldas.

2 porcijoms reikės:

1 kg midijų
1–2 v. š. augalinio aliejaus
1 smulkintos aitriosios paprikos
2 kapotų česnako skiltelių
1 a. š. kapoto imbiero
100 ml kokosų pieno
saujos kapotų kalendrų

Balto vyno koncentratui:

200 ml balto vyno
1 patraiškyto citrinžolės stiebo
1 kapotos aitriosios paprikos
1 smulkintos česnako skiltelės
1 a. š. kapoto imbiero
1 a. š. kalendrų sėklų

Į nedidelį prikaistuvį supilame vyną, suberiame visus koncentratui reikalingus ingredientus ir užviriname. Po to sumažiname ugnį ir verdame 10–15 min., kol skysčio šiek tiek sumažėja. Nukeliame nuo ugnies, nukošiame.

Nuplauname ir perrenkame midijas. Atminkite: atsivėrusių ir net pabeldus į kiautą neužsidarančių midijų valgyti negalima, tokias meskite lauk. Be to, svarbu šepetėliu nušveisti kriaukles ir peiliuku nupjaustyti „barzdas“, kuriomis šie moliuskai tvirtinasi prie akmenų.

Dideliame puode įkaitiname aliejų ir apkepame aitriąją papriką, česnaką bei imbierą. Kai šie suminkštėja ir pradeda skleisti aromatą (maždaug po 1 min.), sudedame midijas, užpilame balto vyno koncentratu ir uždengę dangčiu kaitiname porą minučių. Siūlau puodą vis pakratyti, kad karštis pasiskirstytų ir midijos tolygiau virtų. Po to supilame kokosų pieną, atsargiai pamaišome, uždengiame ir kaitiname dar 5–7 min., kol midijos atsivers. Neprasivėrusių midijų valgyti negalima!

Patiekiame apibarstytas smulkintomis kalendromis, su keptomis bulvytėmis ir, žinoma, alumi. Geriausiai, kaip minėjau, tinka belgiškas šviesusis elis, bet išsisuksite įsipylę ir belgiško stiliaus kvietinio.

Receptas adaptuotas pagal SBS Food.

The post Midijos kongietiškai (Mussels Congolese) appeared first on Ignės puodas.

Šitie blynai prasidėjo nuo… alaus. Seniai seniai (turbūt pernai) gurkšnojom vieną tokį puikų alų (apie jį įrašo pabaigoje). Jis maloniai dvelkė kava ir aš užsisvajojau… Apie lėtą lėtą sekmadienio rytą, geriau vėlyvesnį, apie sočius pusryčius ir prie tų pusryčių derantį kava alsuojantį alų. Žinot, kai labai nori, viskas išsipildo. Gal ne visai taip, kaip svajojai (mūsų sekmadienio rytas su alumi nebuvo labai lėtas), bet visada gerai. Nepakeičiamai.

Tai štai – lėtiems rytams skirti kviečių ir grikių miltų blynai, kuriuos siūlau patiekti su keptos šoninės bryzeliais ir tirštu lipniu klevų sirupu (arba medumi, tinka ir medus). Riešutinės grikių miltų natos bendrą skonio paletę tik papildo, bet jei jų neturite, tiesiog padvigubinkite recepte nurodytą kvietinių miltų kiekį.

2 porcijoms (~8 blynams) reikės:

67 g kvietinių miltų
67 g grikių miltų
1 v. š. cukraus
0,5 a. š. druskos
1 nubraukto a. š. kepimo miltelių
25 g sviesto
130 ml pieno
1 didelio kiaušinio
sviesto kepti

Pirmiausia prikaistuvyje išlydome sviestą ir padedame į šalį pravėsti. Dubenėlyje sumaišome persijotus miltus, cukrų, druską ir kepimo miltelius. Kitame inde iki vientisos masės išplakame pieną su kiaušiniu. Į tą masę supilame pravėsusį lydytą sviestą ir gerai išmaišome. Į miltų mišinį nedidele srovele pilame pieno, kiaušinio ir sviesto plakinį, vis maišydami šluotele tešlą. Neišsigąskite – ji turi išeiti labai tiršta.

Ant vidutinio smarkumo ugnies įkaitiname keptuvę storu dugnu ir joje išlydome gabalėlį sviesto. Blynų tešlą kabiname samčiu arba dideliu šaukštu, krečiame į įkaitusį sviestą ir aplyginame (aš kepu maždaug 10 cm skersmens blynelius). Kepame tol, kol tešloje pasirodys burbuliukai, tada atverčiame ir kepame dar porą minučių, kol blynas iš abiejų pusių dailiai apskrus.

Kitoje keptuvėje paskrudiname šoninę, krauname viską į lėkštę, užpilame klevų sirupu arba medumi ir ragaujame su nuostabiai švelniu, sodriu, bet lengvu kavos natų kupinu alumi – Mikkeller Beer Weak Brunch Weasel.

Viskas… lėtas ir tingus sekmadienis gali prasidėti…

Receptas įkvėptas Nigella.com

The post Purūs kviečių ir grikių blynai appeared first on Ignės puodas.

Seniai seniai šitame tinklaraštyje buvo nelabai vykęs paelijos su vištiena receptas. Tiksliau, kabėjo jis iki pat šios savaitės. Nebėra – užleido vietą šitai paelijai su krevetėmis. Ji skanesnė, dailesnė, šviežesnė. Ir istorija šito recepto keleriopa.

Nežinau, kaip būna jums, bet į mano gyvenimą nauji receptai labai dažnai ateina per keliones. Jei skaitote mano įrašų įžangas, tikriausiai tai jau pastebėjote. Mane įkvepia tai pusryčiai, tai pietūs, tai vakarienė, tai vietinė virtuvė, tai fusion patiekalai, tai dar kas… Tokį įkvėpimą labai vertinu, dėl jo keliauti man neišmatuojamai smagiau. Paelijos istorija prasidėjo gūdžiais 2008 m., kai abu su prieteliumi, baigę studijas universitete, leidomės į pirmą ilgesnę kelionę. Tikslas – Barselona. Per kelias svilinančiame karštyje praleistas dienas (su palmėmis, ak, kaip man patinka palmės!) daug visko priragavome, bet didžiausią įspūdį paliko paelija su jūrų gėrybėmis. Tą patiekalą grįžusi namo vis prisimindavau ir pagamindavau, po to pamiršau… Kol prieš porą metų mudvi su mama išsiruošėm žiemą pasišildyti į Kanarus. Pataikėme apsigyventi labai geroje vietoje, netoli buvusio žvejų kaimelio, kurio restoranų dar nebuvo užkariavę rusai. Ir viename jų valgėme nuostabią paeliją su šviežiomis jūrų gėrybėmis, užgerdamos vietiniu Kanarų vynu. Tas vakaras man priminė, kaip vis dėlto mėgstu paeliją. Ir vėl pradėjau ją gaminti namie. Tiesa, nedažnai, bet kaskart su dideliu užsidegimu.

Taigi, po ilgos ilgos įžangos – paelijos su krevetėmis receptas. Jį galite praturtinti  ir kitomis jūrų gėrybėmis, jei tik pavyks gauti šviežių. Aš su šaldytomis gaminti labai nemėgstu, o savo Gargžduose šį kartą šviežių radau tik krevečių.

2 porcijoms reikės:
200 g šviežių krevečių su lukštu
1 raudonosios paprikos
1 skardinės smulkintų konservuotų pomidorų (arba 3 šviežių, nuplikytų, nuluptų ir susmulkintų)
žiupsnelio šafrano
500 ml daržovių sultinio
200 g paelijai skirtų ryžių (apvaliagrūdžių)
1 nedidelio svogūno
1 a. š. maltos saldžiosios paprikos
druskos ir pipirų pagal skonį
alyvuogių aliejaus
poros šakelių petražolių

Paruošiame krevetes. Nugaroje prakerpame lukštą ir ištraukiame siūlą primenantį virškinimo traktą. Galvas taip pat galite nusukti, bet siūlau jas palikti ir nusukinėti tik valgant. Jos kartu su lukštais suteiks daugiau jūros aromato.

50 ml paruošto daržovių sultinio įpilame į atskirą indelį ir jame pamerkiame žiupsnelį šafrano.

Keptuvėje (žinoma, puristai tvirtins, kad reikia naudoti specialią keptuvę paelijai, bet aš nemėgstu apsikrauti daiktais, turinčiais tik vieną paskirtį) įkaitiname šaukštą kitą alyvuogių aliejaus. Sudedame krevetes ir vartydami pakepame 2–3 minutes. Išimame. Likusiame aliejuje, jau prisigėrusiame krevečių aromato, apkepiname smulkiai kapotą svogūną, praėjus minutei greta suberiame smulkintą raudonąją papriką. Kepame porą minučių, vis pamaišydami. Sukrečiame konservuotus (arba šviežius, jei sezonas) pomidorus, išmaišome, suberiame maltą saldžiąją papriką ir ryžius. Išmaišome, kad ryžiai tolygiai pasiskirstytų, užpilame sultiniu (įskaitant tą, kuriame mirko šafranas) ir sumažinę ugnį paliekame virti maždaug 15–20 min. (tikslus ryžių virimo laikas turėtų būti nurodytas ant pakuotės). Nereikia, kad ryžiai pervirtų ir sukristų, kruopos turėtų išvirti al dente.

Ryžiams išvirus vėl sudedame į keptuvę krevetes, apibarstome kapotomis petražolėmis ir patiekiame.

Geriausiai jūrų dvelksmą atsveria lašelis citrinos, užspaustos ant krevečių, bet šį kartą po ranka citrinos neturėjau, todėl nusprendžiau, kad gaivos įneš alus. Prie paelijos galite ragauti klasikinį vokišką kvietinį alų, bet aš šįsyk priderinau Barselonoje virtą La Bella Lola elį su kviečių salyklu. Šis alus pasižymi vasariška gaiva ir citrinomis dvelkiančiais apyniais, kurie puikiai atsveria jūrų gėrybes.

The post Paelija su krevetėmis appeared first on Ignės puodas.

Man regis, daug kam taip būna – karštomis, tvankiomis vasaros dienomis nesinori nieko. Na, beveik nieko, nes šaltas, gaivus arbūzas vos jį prariekus išnyksta tiesiog akyse, paskui save palikdamas tik sėklų juodulius. Nepažįstu žmogaus, kuriam nepatiktų arbūzas. Tiesą sakant, net šuns nežinau, kurio neviliotų salsvas ir traškus arbūzas. O kai nusibos arbūzą valgyti tiesiog taip (pavyzdžiui, perpjovus per pusę ir susėdus kabinti minkštimo šaukštais), štai vasariškas receptas – arbūzas kitaip.

Reikės:

arbūzo
druskos
maltos aitriosios paprikos
žaliosios citrinos

Paprasčiau nebūna! Pirmiausia suraikote arbūzą kaip norite, žaliąją citriną supjaustote skiltelėmis.

Po to pagal skonį pagardinate druska, malta aitriąją paprika, užspaudžiate lašelį kitą žaliosios citrinos sulčių… Ir skanaujat.

O jei yra ūpo ir progų, šalia patiekite stikliuką mėgstamos tekilos. Patikėkit, vasara taps dar geresnė.

The post Arbūzas kitaip appeared first on Ignės puodas.

Gyvenime reikia vadinamųjų cheat days, kai valgai ir darai tai, ką nori. Mes ir taip valdomi pačių susigalvotų ir kitų primestų taisyklių, todėl kartais būtina jas paleisti pavėjui ir visą dieną prasivolioti lovoje. Arba peržiūrėti visą serialo sezoną beveik nepakeliant užpakalio nuo sofos. Arba suvalgyti kalną spurgyčių, va tokių švelnių kaip bučiniai. Patikėkit, kitą dieną vėl bus jėgų kovoti su vėjo malūnais, nevalgyti po 18 val. arba nubėgti 10 km. Bet tą išimties dieną leiskim sau daugiau. Tik prieš tai reikės pastovėti prie viryklės.

~30 rikotos bučinukų reikės:

200 g rikotos
2 kiaušinių
75 g miltų
1 v. š. miltelinio cukraus
1 1/2 a. š. kepimo miltelių
1/2 a. š. cinamono
1/2 a. š. vanilinio cukraus
šiek tiek druskos
augalinio aliejaus kepti
cukraus pudros pabarstyti

Rikotą ir kiaušinius išsukame iki vientisos masės, supilame cukrų, vanilinį cukrų, cinamoną, druską, kepimo miltelius ir miltus ir gerai išmaišome. Keptuvėje arba puode įkaitiname aliejų (įpilame jo maždaug 2 cm, nepagailime). Kai jau manysite, jog aliejus pakankamai įkaitęs, įkrėskite į jį šiek tiek tešlos – ji turėtu kaipmat pradėti skrusti. Arbatiniu šaukšteliu formuojame tešlos gumulėlius ir kepame kol apskrunda – iš pradžių vieną pusę, po to kitą. Kepdami bučinukai išsipūs. Ir kepti geriausia po 5–6 vienu metu, antraip nespėsite vartyti. Iškepusius bučinukus padedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius. Tada sudedame į lėkštę, pabarstome cukraus pudra… ir stebimės, kodėl tie rikotos bučinukai taip greitai tirpsta burnose.

Recepto šaltinis – Nigella.com

The post Rikotos bučinukai | Baci di ricotta appeared first on Ignės puodas.

Taip, tikrai teisingai perskaitėte – šįkart apie sriubą be recepto. Kodėl? Nes vertinu galimybes improvizuoti virtuvėje atsižvelgiant į šaldytuvo turinį. Sakysit, tokiais atvejais ir troškinys tinka, bet aš atremsiu: daug įdomiau nei troškiniai ar visokie apkepai iš neaišku ko yra tokios struktūrizuotos šiek tiek Azijos virtuve dvelkiančios sriubos. Gudriai suderinus ingredientus tokia sriuba pavirs ne tik sočiais, bet ir labai maistingais pietumis. Ji gali būti kiek norite mėsiška arba, atvirkščiai, kiek norite vegetariška. Keiskite sultinį, makaronus, priedus, ir kone kasdien galėsite mėgautis vis kitokiu valgiu.

Sriubai be recepto reikės:

makaronų (grikių, udon, ryžių, ramenų – kaip tik geidžia širdis ir ko tik yra skladuke)
virtos arba keptos vištienos, krevečių, jautienos, kiaulienos arba tofu
virtų kiaušinių
įvairių daržovių: cukinijų, kopūstų, paprikų
grybų: šitakių, rudųjų arba baltųjų pievagrybių, enoki, kreivabudžių
žalumynų: laiškinių svogūnų, įvairių daigų
sultinio: vištienos, daržovių, jautienos
pagardų pagal nuotaiką ir pageidavimą: žuvų arba sojų padažo, kepintų sezamų aliejaus, pipirų, kepintų sezamų sėklų

Jei peržvelgę šaldytuvo ir skladuko turinį supratote, kad galite išspausti sriubą be recepto, pasiraitokit rankoves, pasiriškit prijuostę ir pirmyn! Makaronus išvirkite pagal nurodymus ant pakelio ir perplaukit šaltu vandeniu. Pasirinktą baltymų šaltinį (mėsą, jūrų gėrybes arba tofu), jei jis dar žalias, iškepkite arba išvirkite pagal pageidavimą. Kiaušinius nulupkite ir perpjaukite per pusę. Paruoškite sultinį – jis turi būti karštas! Grybus ir daržoves susmulkinkite ir apkepkite keptuvėje. Žalumynus, jei reikia, susmulkinkite. Karštą sultinį pagal skonį pagardinkite žuvų arba sojų padažu, pipirais.

Į dubenį sudėkite virtus makaronus, juos užpilkite karštu sultiniu, ant viršaus išdėliokite priedus. Pabarstykite žalumynais, jei norisi ir trūksta, įlašinkite kepintų sezamų aliejaus. Ir viskas! Lengvi, greiti pietūs paruošti!

Kaip dar palengvinti sau dalią gaminant sriubą be recepto? Visų geriausia, jei mėsos arba jūrų gėrybių turėsite atlikusių nuo vakarykščių pietų arba vakarienės. Tada beliks juos vos pašildyti. Štai pavyzdys – vieną dieną vakarienei valgau ant garų virtą vištieną. Kad būtų kvapniau, vandenį, ant kurio mėsa garinasi, pagardinu imbieru, česnako skiltelėmis, pipirų grūdeliais, kartais – džiovinta aitriąja paprika. Taigi, nuo vienos vakarienės man atlieka keli gabalėliai virtos vištienos ir sultinio koncentratas. Kitą dieną belieka jį pagardinti pagal skonį, o vištieną trumpai pašildyti. Pridedu dar kelis grybus, cukinijos gabalėlius, virtą kiaušinį – ir sriuba be recepto jau yra!

Nuotraukose iš dubenėlio šypsosi daržovių sultinys, pagardintas sojų padažu, mirinu ir sake, drūtieji udon makaronai, kiaušinis, terijakyje kepta smulkinta vištiena, apkepinti rudieji pievagrybiai ir kopūstas. Jiems draugiją palaiko laiškinis svogūnas ir kepintos smulkintos sezamų sėklos.

The post Sriuba be recepto appeared first on Ignės puodas.

Žinot, kai nėra laiko ir energijos ilgai kažką troškinti arba kepti orkaitėje, visada išsitraukiu savo kinišką keptuvę (wok) ir suraitau kokį ryžių arba makaronų patiekalą su traškiomis daržovėmis. Vienas mėgstamiausių ir lengviausiai pagaminamų yra yakisoba, arba kepti makaronai su daržovėmis ir vištiena. Tai japoniškas patiekalas, kurio šaknys – Kinijoje. O kaip kitaip su tais makaronais Azijoje? Dažnas toks kelias galų gale atveda į Kiniją, to žemyno kultūros lopšį. Iš kitų panašių patiekalų šį išskiria pikantiškas padažas ir, kaip mėgstu ir rekomenduoju, traškios, vos apkeptos daržovės.

 4 porcijoms reikės:

300 g vištienos (krūtinėlės arba šlaunelių mėsos)
4 porcijų ramenų
1 vidutinio dydžio morkos
1/4 nedidelio baltagūžio kopūsto
saujos šitakių
1 nedidelio svogūno
1–2 laiškinių svogūnų
1–2 v. š. sezamų aliejaus
juodųjų pipirų

Padažui:

4 v. š. vusterio padažo
4 a. š. austrių padažo
4 a. š. kečupo
2 a. š. sojų padažo
2 a. š. rudojo cukraus

Iš nurodytų ingredientų paruoškite padažą. Maišykite, kol ištirps cukrus.

Makaronus išvirkite pagal instrukciją ant pakelio. Nukoškite ir perliekite šaltu vandeniu.

Vištieną supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais. Morką nuskuskite ir susmulkinkite šiaudeliais. Svogūną nulupkite ir supjaustykite pusžiedžiais. Grybus nuvalykite, kepurėles supjaustykite gabalėliais. Kopūstą susmulkinkite šiaudeliais. Laiškinius svogūnus nuplaukite, baltas jų dalis supjaustykite žiedeliais, laiškus susmulkinkite.

Didelėje keptuvėje (geriausia kiniškoje) įkaitinkite aliejų ir 3–4 min. kepkite vištieną. Sudėkite pjaustytą svogūną ir baltąją laiškinių svogūnų dalį. Pakepkite 1–2 min., po to sudėkite morkas. Maišydami kepinkite, kol šios pradės minkštėti.

Į keptuvę sudėkite valgomuosius dantenius, kopūstą ir svogūnų laiškus. Pagardinkite juodaisiais pipirais ir maišydami kepinkite kelias minutes, kad daržovės peršiltų, bet išliktų traškios.

Suverskite į keptuvę išvirusius makaronus, sukrėskite padažą, gerai išmaišykite ir pakaitinkite. Makaronus patiekite su smulkintais laiškiniais svogūnais.

Labai skanūs ir greiti pietūs, kuriuos galite keisti pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, vištienos galite nedėti arba pakeisti ją tofu. Improvizuokite ir su daržovėmis, kiekvieną sezoną naudokite vis kitas.

The post Kepti makaronai su vištiena daržovėmis | Yakisoba appeared first on Ignės puodas.

…arba eik ir valgyk, valgyk ir eik. Kai tik feisbuke pasklido žinia, kad ir Klaipėdoje įvyks kulinarinis safaris Klaipėda Gastro 2016, mano širdis uždainavo iš laimės. Viena, myliu Klaipėdą ir noriu, kad daugiau žmonių ją pamiltų, o tiesiausias kelias į širdį veda patys žinot per kur. Antra, su pavydu virtualiai stebėjau tokius pat renginius Vilniuje ir Kaune, kuriuos teko praleisti dėl darbų gausos ir ne visada lengvai įveikiamo atstumo. Užtat renginiui atėjus, galima sakyti, į mano kiemą, negalėjau praleisti progos. Pasirinkti iš dviejų maršrutų buvo lengva – tiesiog Žaliame buvo daugiau restoranų, kuriuos knietėjo aplankyti.

Buvo įdomu, kaip gi restoranai įgyvendins pačią tvaraus, sezoninio, lokalaus maisto temą. Vieniems pavyko ir už patiekalų idėjas būtų galima atiduoti visas žvaigždutes; kiti darė kažką panašaus ir tikėjosi, kad bus gerai. Gerai ir buvo – ar gali būti bloga pažintis (pirma arba artimesnė) su 6 uostamiesčio restoranais gaivų rudens vakarą linksmoje draugijoje? Tas vaikščiojimo ir valgymo žaidimas suburia ir suartina, eidamas iš vienos vietos į kitą pradedi atpažinti tuos pačius veidus, spėlioji, kiek restoranų jie jau aplankė, su kitais ir pora žodžių persimeti. Blogiausias (o gal kaip tik geriausias?) dalykas buvo tai, kad beveik visi Žaliojo maršruto restoranai tarp sezoninių daržovių (beje, lietuviškas ruduo vis dėlto nuostabiai ryškus!) įtraukė ir mano taip nemėgstamus burokėlius. Tai piurė, tai gabalėliai, tai visa burokėlių lėkštė… Ir pateikė taip šauniai, kad man patiko. Man, negalinčiai net pagalvoti apie burokus, niekada neįtraukiančiai jų į namų valgiaraštį, P-A-T-I-K-O. O dabar apie viską iš eilės – taip, kaip drauge (mūsų buvo keturi) ėjom tą vėsų rugsėjo 22-osios vakarą.

Pirma stotelė – Piccolini. Galvodama, kur Klaipėdoje nueiti pavalgyti, į lygtį niekada neįtraukiu šito restorano. Užsifiksavęs jis mano mintyse kaip šeimos restoranas, o kadangi man tokio pobūdžio maitinimo įstaigos neaktualios, apie jį ir negalvoju. Todėl buvo įdomu pamatyti, ką jis gali. O gali, pasirodo, nemažai. Svieste keptas Merkio šamas su ryžių ir lęšių košės palyda buvo subtilus, švelnus. Sūrstelėjusi žuvis puikiai derėjo su salsva koše ir kitais priedais: moliūgais, burokėliais, citrusinių vaisių padažu. Vaizdas gražus, skonis puikus – Piccolini aukštai užkėlė kartelę ir tapo atspirties tašku visam vakarui.

Pradinio optimizmo neištirpdė net netikėtai pasipylęs lietus – laimė, smarkiau nesušlapę pasiekėm Toną, dar vieną vietą, kurią rinkdamasi, kur eiti, vis pražiūrėdavau. Iš pat pradžių pasijutom nejaukiai – labai daug aptarnaujančio personalo, net užtvarėlę pasistatė prie įėjimo į salę, kad, neduokdie, kas nors neįeitų nekviestas. Pasodino prie didžiulio stalo ir liepė (na, neliepė, tiesiog tokia idėja buvo) klausytis džiazo. Garsiai. Taip garsiai, kad nei pasišnekėsi, nei aiškiai išgirsi, ką sako padavėja. Apėmė jausmas, kad žmonės tiesiog per daug stengėsi, ir tas noras pasirodyti nuteikė nemaloniai. Patiekalas – veršiena su grybukais ir bulvių apkepu (ir vienišu vyšniniu pomidoriuku) – buvo vidutiniškas. Lietuviško lapkričio spalvos, mėsa sausoka, o bulvių apkepas truputį per aštrus. Grybai, kita vertus, puikūs. Žodžiu, slogi aplinka ir maistas tik šiaip sau. Vakaro pabaigoje paaiškėjo, kad tai vis dėlto buvo juodžiausia dėmė Žaliajame maršrute.

Toliau per balas teškendami nulėkėm iki Navalio. Šviesi salė, taip pat skamba gyva muzika (tik šįkart aidi švelnūs pianino garsai), restoraniškai malonus aptarnavimas ir… tiesiog puiki trijų rūšių vakuume gaminta anties krūtinėlė. Vėl sezoniniai pagardai (ryškūs ir spalvingi). Ypač patiko žirnelių piurė ir tos riešutų plutelės. Antiena tirpte tirpo burnoje, skoniai buvo ryškūs, bet kartu subtilūs. Neradome prie ko prikibti ir Tone apėmęs slogutis kaipmat išsisklaidė – štai toks ir turi būti kulinarinis safaris!

Nuo Navalio netoli ir iki Monų. Atėjusius juokdamasis pasitinka personalas – mes vieninteliai lankytojai tuo metu! Sėsk, kur nori, daryk, ką nori. Mes ir darėm – pro stiklinę sieną stebėjom, kas vyksta virtuvėje. Monai pasiūlė trapios tešlos krepšelyje patiektą burokėliuose marinuotą lašišą su tais pačiais burokėliais, žalumynais ir, atrodo, grietinės ir krienų kremu. Sezoniška? Taip. Tvaru? Priklauso nuo to, iš kur traukė lašišą. Praktiška valgyti? Nelabai. Tie krepšeliai labai trapūs, todėl kąsti reikėjo atsargiai. Vis dėlto skoniai suderinti, švarūs, elegantiški – viskas puiku ir tuo pačiu labai moniška.

Iš besipildančių Monų kelias atvedė į sausakimšą Rene. Dėl šito restorano man labiausiai skauda širdį ir jis vis dėlto vertas atskiros apžvalgos. Gyvendama Vilniuje vis užsukdavau į vilniškį filialą – tai austrių, tai midijų, tai burnoje tirpstančio triušio. O kur dar nuostabus belgiškas alus! Panašus įprotis išsiugdė ir per pastaruosius metus – būtent tiek veikia klaipėdiškis Rene. Pirmosios restorano darbo savaitės buvo šlovingos (kartą apsilankę vos radome vietos prie baro), bet užteko vienos nepatenkintos ponios atsiliepimo, kelių prastesnių įvertinimų… ir kažkas atsitiko. Na, neina ten klaipėdiečiai nors tu ką. Tiesą sakant, tą vakarą supratau, kas ne taip – ir kaltė ne restorane ar jo virtuvėje. Jei įdomu, koks tos mįslės atsakymas, parašykit man asmeniškai – paaiškinsiu ;) Taigi, apie pačią degustacinę vakarienę. Rene paruošė net 5 opcijas. Pirmieji atėjusieji galėjo paragauti visų, vėlyvesniems paukščiams jau reikėjo rinktis. Mes pasirinkom 4 skirtingas. Taip, laukėm ilgai. Bet kai tiek žmonių ir dar virtuvė turi gaminti valgį eiliniams klientams, kurie nedalyvavo degustacinėje vakarienėje, tai visai suprantama. Patys užkandžiai ištraukti iš jau esamo jų meniu ir buvo labai netolygūs. Jautienos kapotinis gana blankus, jūrų širdelės kiek per sūrios, bet mano pasirinkta juodoji dešra tikrai verta dėmesio. Puiki skonių dermė! Užkeptų midijų laukėme ilgiausiai ir jos buvo neblogos, tik nespėjau nufotografuoti. Už kantrybę mus siūlė nemokamai pavaišinti alumi, bet jau buvom išlenkę po buteliuką belgiško, o dar laukė paskutinė stotelė. Rene tiesiog sunkiai sekėsi tvarkytis su lankytojų srautu. Tai reikalavo visų kantrybės ir supratingumo, bet drįstu teigti, kad šį testą išlaikė tik darbuotojai. Lankytojai, kurie turėjo būti atsipalaidavę ir nusiteikę šventiškai (čia ne maratonas!), buvo pirmi irzti, bumbėti, vartyti akis, o priėjus aptarnaujančiam personalui šiepė dantis ir apsimetė, kad viskas gerai. Mums viskas buvo gerai, ačiū už tą dešrą, aš dar grįšiu tik dėl jos!

Jau iš anksto buvome nusprendę vakarą baigti Achtung Baby. Na, patinka man ten nors tu ką. Liberali aplinka, ramus ir malonus aptarnavimas, platus gėrimų pasirinkimas ir labai organiškas požiūris į maistą. Vyninė nusprendė vaišinti burokėlių karpaču su karvės pieno sūriu ir kanapių sėklomis. Siūlė ir priderinto vyno taurę (nemokamai), bet mes išsirinkom kitką ir labai šventiškai baigėme kulinarinį safarį. Išėjome paskutinieji, iki švarumo išlaižę lėkštes. Subtilus ir grynas skonis iš vietinių produktų – mano galva, Achtung Baby tiksliausiai įvykdė to vakaro užduotį.

Apskritai kelionė per 6 restoranus buvo labai įdomi – tai buvo šešios skirtingos vietos su skirtingais veidais, visos savitos. Restoranai į temą pažvelgė skirtingai ir nenuobodžiai. Maršrutą pasirinkome intuityviai, bet taip išėjo, kad nuo didesnių, sotesnių patiekalų keliavome lengvesnių link – labai gerai, nes vargu ar tas šamas būtų taip smagiai lindęs vėlyvą vakarą. Manau, maršrutas geras, laiko sočiai. Net užgaišę Rene spėjome ir Achtung Baby atsipalaiduoti, ir deserto paragauti. Apie pastarąjį nerašysiu, nes nebuvo jis labai ypatingas. Tai yra, nei labai prastas, nei labai geras. Jis tiesiog buvo.

Kadangi keliavome ir kaip Bread and Beer, paskutinę pastraipą skirsiu alui. Gal jau pribrendom skirti šitam gėrimui daugiau dėmesio? Jis ne mažiau rafinuotas nei vynas ir lygiai taip pat derintinas su maistu. Bet. Vienintelis Piccolini pasistengė prie šamo paderinti ne tik vyną, bet ir alų. Na, skurdokas jų asortimentas, bet vis dėlto kažkas pasistengė ir įrašė tą eilutę apie alų. Ačiū jiems už tai! Tonas, Navalis – alus ten nieko nereiškia, o galėtų jie turėti bent kelis butelius šio to įdomesnio. Monai turi Sakiškių, bet derinti irgi nesivargino. Aš, jei ką, prie tos lašišos rinkausi Gose su avietėmis; skoniai nesipyko. Rene žaidžia kitame lygyje, jie patys vežasi tikrai gero belgiško alaus, kurį tą vakarą siūlė už mažesnę kainą (nesusilaikiau ir užsisakiau Straffe Hendrik Wild; nuostabus alus). Achtung Baby irgi turi ir pilstomo, ir buteliuoto alaus. Prie burokėlių karpačo nusitvėrėme butelį Lindemans Cuvee Renee – šaunus finalinis akcentas. Žodžiu, išreikšiu svajonę, kad po metų (taip, savanaudiškai norėčiau, kad renginys pasikartotų po metų) restoranai nustebins ne tik maistu, bet ir dėmesiu alui.

Dalis to vakaro alaus

The post Klaipėda Gastro 2016 appeared first on Ignės puodas.

Aš jau seniai svajojau alų į desertą įtraukti kiek kitaip nei yra šitame legendiniame niekada nenuviliančiame kepinyje. Iš pradžių mintys sukosi apie citrusais kvepiantį varškės pyragą. Nuo ten nuvedė varškės deserto link… Beliko išrinkti alų, kuris būtų intensyvus ir vaisiškas. Bandymų ir klaidų keliu atrinkau Lindeman’s Kriek. Ryškios vyšnios, pakankamas saldumo kiekis ir, žinoma, gaivi rūgštelė – mano galva, toks alus puikiai tinka desertui.

6 porcijoms reikės:

800 g pertrintos varškės
250 ml Lindeman’s Kriek (arba Framboise)
400 ml plakamosios grietinėlės
5–6 v. š. cukraus pudros
100 g lazdynų riešutų
250 g sausainių (pvz., Selga)
5 v. š. cukraus
1–2 v. š. sviesto
žiupsnelio druskos

Sausainius sutrupinkite (rankomis arba virtuviniu kombainu), riešutus stambiai sukapokite. Keptuvėje ant vidutinės ugnies išlydykite cukrų, kol pasidarys karamelė. Į ją įmaišykite sviestą, žiupsnelį druskos ir sausainių trupinius bei riešutus. Nedelsdami išmaišykite, kad trupiniai ir riešutai pasidengtų dar skysta karamele, ir visą masę sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kai apstengs, galite pasmulkinti.

Alų užvirinkite (atsargiai, jis linkęs išbėgti iš puodo!) ir virkite 10–15 min., kol skysčio sumažės perpus. Nukelkite nuo ugnies ir atvėsinkite.

Grietinėlę išplakite iki standžių putų. Varškę išsukite su cukraus pudra ir nugarintu alumi. Jei reikia, įberkite daugiau cukros pudros. Pamažu įmaišykite išplaktą grietinėlę.

Viskas! Belieka desertus gražiai susluoksniuoti. Sausainių trupiniai, varškė ir taip toliau – tiek kiek norisi, kiek užteks ingredientų!

The post Varškės desertas su alumi appeared first on Ignės puodas.

Japonijos virtuvė gali pasiūlyti daug ir įvairių patiekalų, bet mane ypatingai žavi vadinamieji donburi. Tai tiesiog virti apvaliagrūdžiai ryžiai, karūnuoti kuo tik nori – vištiena, jautiena, kiauliena, žuvimi, daržovėmis… Galimybės neribotos! Švelnūs ryžiai ir intensyvesnio skonio priedai puikiai dera, sudaro skonio harmoniją, kurios norisi vėl ir vėl. Tokie vieno dubens patiekalai ypač tinka žvarbiomis dienomis – pasiimi dubenėlį į rankas, susirangai kur nors šiltai ir pamažėl mėgaujies.

Ryžiai su jautiena ir kiaušiniais, arba gyudon, – gana įprastas donburi variantas, tik kiekvienas žmogus jį ruošia pagal save. Vieni ilgai troškina, kiti ant keptos jautienos deda skystai virtą kiaušinį. Šis receptas – labai paprastas, bet rezultatas spalvingas. Ypač dera imbieras, kuris tarytum praskaidrina sojų padaže trumpai troškintos jautienos skonį. Aš kiaušinius vos sukrekinu, kad jie dar būtų švelnūs ir kreminiai, bet jūs galite gaminti taip, kaip labiausiai patinka.

2 porcijoms reikės:

1 stiklinės (~200 ml) apvaliagrūdžių ryžių (rinkitės skirtus sušiams)
1 vidutinio dydžio svogūno
0,5 cm imbiero šaknies
150–200 g jautienos nugarinės
1 v. š. rudojo cukraus
2 v. š. sakės
2 v. š. mirino
1 v. š. sojų padažo
2 didelių kiaušinių
1 laiškinio svogūno
1 v. š. rapsų arba saulėgrąžų aliejaus

Ryžius užpilkite šaltu vandeniu ir perplaukite. Nukoškite, vėl užpilkite vandeniu. Taip kartokite tol, kol vanduo taps beveik skaidrus. Nukoškite ir palaikykite sietelyje 10–15 min., kad nuvarvėtų. Po to suberkite į puodą, užpilkite stikline vandens ir palaikykite dar bent 15 min. Užkaiskite ant vidutinio smarkumo ugnies. Kai užvirs, uždenkite, sumažinkite ugnį ir virkite ~10 min., kol nebeliks skysčio. Puodą nukelkite nuo ugnies ir nenukėlę dangčio palaikykite 10–15 min., kad ryžiai iššustų likusiuose garuose.

Svogūną supjaustykite pusžiedžiais, imbierą nulupkite ir susmulkinkite. Jautieną supjaustykite plonais kąsnio dydžio gabalėliais (pjaukite skersai raumens!). Laiškinį svogūną susmulkinkite.

Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Maišydami pakepinkite svogūną ir imbierą. Man patinka svogūną šiek tiek karamelizuoti, bet pakaks kepti, kol jis šiek tiek suminkštės. Tada sudėkite jautieną, įberkite cukrų, gerai išmaišykite ir pakepkite 1–2 min. Cukrus per tą laiką išsilydys, o mėsa apkepks. Užpilkite viską sake, mirinu ir sojų padažu. Darsyk išmaišykite ir šiek tiek sumažinę ugnį troškinkite kelias minutes. Skysčio turėtų ženkliai sumažėti. Jei taip nėra, praėjus 3–4 min. vėl padidinkite ugnį.

Kiaušinius lengvai išplakite šakute arba valgomosiomis lazdelėmis. Nereikia, kad plakinys taptų vientisas. Plakiniu užpilkite jautieną, sumažinkite ugnį ir uždengę keptuvę dangčiu kaitinkite, kol kiaušiniai sukrekės. Keptuvę vis pakrutinkite, kad kiaušiniai nepridegtų.

Kraukite į dubenėlį ryžių, ant viršaus uždėkite jautieną su kiaušiniais ir patiekite su smulkintais laiškiniais svogūnais. Nuostabus patiekalas – jaukus, šildantis, guodžiantis. Jei norite maistingiau, prieš dėdami jautieną pakepinkite įvairių šiaudeliais pjaustytų daržovių.

The post Ryžiai su jautiena ir kiaušiniais | Gyudon appeared first on Ignės puodas.

Garbės žodis, dvi dienas laužiau galvą, kaip lietuviškai pavadinti šį patiekalą. Išvertus iš korėjiečių kalbos budae jjigae reiškia karinės bazės troškinys. Truputį gremėzdiška ir vargu ar ką nors pasako niekada jo neragavusiems. Užtat ragavusiems ir žinantiems, ko tikėtis iš garuojančio katilo budae jjigae, šie du žodžiai atskleidžia ne tik visą skonių pasaulį, telpantį viename puode, bet ir patiekalo istoriją.

Po Korėjos karo (įsivaizduokite pilką ir niūrų šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, tada ir Lietuvoje ne pyragai buvo) gyvenimas vietiniams buvo nelengvas, stigo maisto produktų. Tuo metu šalyje veikė ne viena amerikiečių karinė bazė, kur netrūko įvairių gėrybių: virto kumpio (taip, to garsiojo spam), konservuotų pupelių, lydyto sūrio. Gudresni ir apsukresni korėjiečiai kažkaip prasimanydavo tų gėrybių, o jas gavę panaudodavo labai jau tautiniuose patiekaluose – troškiniuose. Taip iš skurdo, bado ir noro vis dėlto kaip nors įsikibti ir išgyventi gimė šis troškinys. Sotus, truputį nesveikas, bet suteikiantis keistą pasitenkinimo jausmą. Be to, gana lankstus, prisitaikantis prie gaminančiojo užgaidų. Skaniausia jį kirsti keliese, susėdus aplink garuojantį puodą, pamažu srebiant sultinį ir valgant viską, kas į tą puodą sudėta. Dar geriau jei tuo metu už lango žemė su dangumi maišosi, tada viskas tik gardžiau, šilčiau, smagiau.

2–3 (sočioms!) porcijoms reikės:

1,2 l vandens*
10 cm kombu jūrų dumblių lakšto
1–2 a. š. žuvų padažo
1 nedidelės pakuotės stiklinių makaronų
1–2 porcijų ramenų arba udon makaronų
3–4 pieniškų dešrelių
100 g virto kumpio
8 grybų (šitakių arba rudųjų pievagrybių)
100 g kimči
1/4 nedidelės kopūsto gūžės
2–3 riekelių lydyto sūrio
2–3 laiškinių svogūnų

Ypatingajam pagardui:
3š–4 česnako skiltelių, išspaustų arba smulkiai sukapotų
1 v. š. mirino
1 v. š. sojų padažo
1–2 a. š. maltos aitriosios paprikos
3 v. š. maltos saldžiosios paprikos
1 v. š. miso
grūstų juodųjų pipirų

*vietoje vandens su dumbliais ir žuvų padažu galite naudoti daržovių arba vištienos sultinį

Į negilų puodą arba troškintuvą supilkite vandenį, įdėkite jūrų dumblius ir palikite pamirkti, kol paruošite likusius ingredientus. Dešreles ir kumpį supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais. Taip pat susmulkinkite šviežią kopūstą, grybus ir, jei reikia, kimči. Laiškinius svogūnus sukapokite.

Pagardui skirtus ingredientus išmaišykite iki vientisos masės.

Puodą uždėkite ant viryklės (geriausia ant stalinės, kad galėtumėte valgyti tiesiai iš puodo) ir užvirinkite ant smarkios ugnies. Prieš pat vandeniui užverdant išgriebkite jūrų dumblius ir įlašinkite žuvų padažą. Sudėkite kimči, grybus, kopūstą, sukrėskite pagardą. Sumažinkite ugnį, uždenkite puodą ir troškinkite viską 5 min. Stebėkite, kad neišbėgtų!

Sudėkite dešreles ir kumpį, pakaitinkite porą minučių. Po to puodan lai keliauja makaronai. Vos jiems pašilus išjunkite ugnį ir palaikykite 2–3 min. Sudėkite sūrį, suberkite laiškinius svogūnus, išmaišykite ir valgykite!

Sultinį ragauti galite tiesiai iš puodo (atsargiai, karšta!), o visus priedus po truputį išsidalinkite į atskirus indelius. Truputį rūgštu, truputį sūru, truputį nuodėminga – kartais būtent to ir reikia.

Tiek to gaminimo! O dabar apie tai, ką galima padaryti šiek tiek kitaip. Galite į troškinį dėti ir konservuotų pupelių. Galite prikrauti kitokių daržovių, kitokių mėsų arba daryti be mėsos, ją pakeisdami tofu. Dar labai skanu kartu su laiškiniais svogūnais įdėti įvairių daigų: saulėgrąžų, žirnių ir pan. Atminkite: šis patiekalas nėra pats sveikiausias, bet retkarčiais nusidėti reikia.

The post Budae jjigae, arba sotus korėjietiškas troškinys appeared first on Ignės puodas.

Kai prieš ketverius metus krausčiausi iš Vilniaus (ir dar metus kitus po to), draugai ir pažįstami vis klausinėdavo, ar nepasiilgstu to miesto. Visada atsakydavau neigiamai. Tą menkutę nostalgiją, kuri kartais sukyla, sėkmingai numalšina trumpi savaitgaliniai apsilankymai (dažnai susiję su maistu ir/arba alumi). Su visais klumščiais keliaudama į kitą Lietuvos galą liūdėjau tik dėl to, kad neteksiu mėgstamiausių vietų nueiti pavalgyti. Taip, juokinga dėl tokio dalyko krimstis, bet aš žmogus, linkęs maistą iškelti ant pjedestalo. Viena vietų, kurių supratau besiilgėsianti, buvo Rene. Tą restoraną pamėgau dėl neformalios aplinkos, gero maisto ir puikaus belgiško alaus. Todėl kai pernai (pavasarį, berods) pasklido kalbos, kad Klaipėdoje atsidarys antras Rene, mano širdis uždainavo. Austradieniai, aš ateinuuuu!.. Ir jei pirmosiomis veiklos savaitėmis restoranui sekėsi labai gerai, tą įstaigą greitai nokautavo vienas kitas prastesnis atsiliepimas žmonių, nežinančių, kaip turi būti iškepta anties krūtinėlė, ar kaip iš tikrųjų atrodo katilas midijų. Ir įsibėgėjęs restoranas buvo priverstas metus pūškuoti, kažkaip bandydamas klaipėdiečius įtikinti, kad belgiška virtuvė verta dėmesio.

Iš šono žvelgiant atrodo, kad dabar Rene sekasi šiek tiek geriau. Nepaisant to prisėdau prie labai ilgai brendusio įrašo – užtariamojo žodžio šitam Klaipėdos restoranui. Kodėl? Nes man ta vieta patinka. Manau ir tikiu, kad ji verta vietinių ir atvykėlių dėmesio. Tai restoranas, kuriame aš, vyno nebegerianti klientė, galiu drąsiai užsisakinėti gerą ir įdomų alų, nesijaudama kaip mužikė. Ačiū jiems už tai. O alaus jie turi tikrai ypatingo – užsukit ir įsitikinsit.

O dabar apie tai, kam ir skirtas šitas tinklaraštis, – apie maistą. Šiaip jau vengiu asmenines ir progines vakarienes naudoti tokiems įrašams, bet nebenorėjau laukti. Taigi, vakarieniavome keturiese. Pasidalijome du užkandžius ir visi paragavome keturių skirtingų pagrindinių patiekalų. Bet apie viską iš eilės.

Krevetės judesy

Pirmosios ant stalo atkeliavo krevetės ir užkeptos sraigės. Pastarosios buvo geros, ne per sūrios, kaip kartais mėgsta padaryti lietuviai, ir ne per riebios. Krevetės šauniai iškeptos, labai sultingos ir patiektos su smagiai šventvagiškomis ostijomis, bet prašyti daugiau nei 6 eurų už keturias nedideles krevetes yra truputį akiplėšiška, kad ir kokios gardžios jos bebūtų.

Triušis tiesiai iš krosnies

Laiko išbandymus atlaikęs užkeptas triušis (net nebežinau, kiek tokių porcijų esu sudorojusi vilniškiame padalinyje) kaip visada buvo skanus. Nei pridursi, nei atimsi – tiesiog labai geras patiekalas. Ir labai sotus. Po tokio dydžio porcijos kaip ir tampa aišku, kodėl užkandžiai tokie skrumnūs – priešingu atveju netilptų nė pusė to triušio gabalo.

Žvejonė-svajonė

O štai belgiškos žuvienės waterzooi per visą savo karjerą Rene nebuvau nė karto ragavusi. Ir be reikalo! Kreminė, nuostabaus pikantiško skonio, gausi daržovių, su švelniomis jūrų gėrybėmis. O kur dar tas visą reikalą karūnavęs vėžys! Puiku, tiesiog puiku.

Stebuklingasis elnias

Elniena, valgiaraštyje pažymėta kaip naujiena, buvo minkšta, sultinga, gerai iškepta. Patiekta su bulvių apkepu ji tirpte tirpo burnoje, užliedama gomurį eglišakių, kuriuose buvo marinuota, aromatu. Įdomus skonių derinys – tikras rudeninis miškas lėkštėje.

Blankiosios midijos

Ir galiausiai priėjome prie mano pasirinkto patiekalo – midijų kongietiškai su aitriosiomis paprikomis, citrinžolėmis ir kalendromis. Prisipažinsiu, buvo sunku išsirinkti, galva susisuko besvarstant ir pasirinkau paprasčiausią variantą, kuris tą vakarą, deja, pasirodė prasčiausias. Nežinia, ar smulkios midijos, ar kažkoks liapsusas begaminant, bet sultinys buvo prėskokas (o aš šiaip jau mėgstu subtilius skonius). Tiesiog kažkas buvo ne taip. Aštrumo lygis, kita vertus, pats tas – tokia maloni nuolat burnoje tvyranti šiluma. Greta patiektos bulvytės buvo dieviškos, o naminis majonezas kokybiškas ir labai skanus. Šie du dalykai patiekalo neišpirko, bet padėjo pasijusti geriau.

Visus patiekalus nuplovė puikusis belgiškas alus, o palydėjo nepriekaištingas padavėjos Dovilės aptarnavimas.

Eikit į Rene, klaipėdiečiai. Rimtai. Ypač jei dar nė karto nebuvote. Tikėtina, kad ritualinis jų žaidimas su klientais ir galimybė peckioti ant stalo jums patiks. Turėtų patikti ir maistas, jei tik žinosit, kad anties krūtinėlė neturi būti iškepta iki sprangumo.

The post Užtariamasis žodis Klaipėdos Rene appeared first on Ignės puodas.

Net nežinau, kaip pristatyti šituos keksiukus. Kepiniai tiems, kurie nori bet kokiomis priemonėmis priversti artimuosius valgyti daržoves? Neva, žiūrėk, keksiukas. Žmogus nieko neįtardamas prakanda, o ten – cha cha, išdūriau, dabar ir sukramtyk tą brokolį. Kramtyk, kramtyk! O gal tai kaip tik kepiniai tiems, kurie taip dievina brokolius, kad jų prikiša visur, net į keksiukus (tokiems kaip aš)? Dar tai greitai paruošiamas užkandis ruošiantis į iškylą (o kas nemėgsta iškylų, a?). Peršasi išvada, kad tai labai universalūs kepiniai. Beje, į šiuos keksiukus sūrio galite ir nedėti, bet tuomet būtinai įberkite šiek tiek daugiau druskos.

12 vnt. reikės:

12 atskirtų brokolių žiedynų
200 g minkšto sviesto
50 g cukraus
4 didelių kiaušinių
300 g miltų
1 a. š. kepimo miltelių
1 a. š. ciberžolės
0,5 a. š. kajeno pipirų
0,5 a. š. druskos
60 g tarkuoto čederio

Brokolių žiedynus sumeskite į verdantį vandenį ir apvirkite 2–3 min. Po to nukoškite, perplaukite šaltu vandeniu ir palikite nuvarvėti, kol paruošite tešlą.

Kambario temperatūros sviestą išplakite iki kreminės masės, suberkite cukrų ir toliau plakite, kol masė taps puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, vis paplakdami, kad masė būtų vientisa. Miltus, kepimo miltelius ir prieskonius sumaišykite ir pamažu sudėkite į sviesto ir kiaušinių masę (visų miltų gali ir neprireikti; berkite tol, kol išeis tiršta, bet dar gana taki tešla). Po to sudėkite ir palengva įmaišykite tarkuotą sūrį. Tešla turi būti ganėtinai tiršta.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 ºC. Keksiukų kepimo formą ištepkite sviestu arba sudėkite į ją specialias formeles. Atminkite, kad dėl sūrio keksiukai bus linkę prikepti tiek prie metalinės formos, tiek prie popierinių formelių. Į kiekvieną keksiuko formą tvokite po kaupiną šaukštą tešlos. Į tešlą įtupdykite apvirtą brokolio žiedyną ir užklokite kitu kaupinu šaukštu tešlos.

Šaukite keksiukus į įkaitusią orkaitę. Dėmesio: kepdamas ir lydydamasis sūris gali išlipti iš kepimo formos, nuvarvėti ant kaitinimo elemento ir smagiai prikepti. Jei norite to išvengti, lentynėle žemiau įkiškite kepimo skardą su šlakeliu vandens, kuri tuos bėglius riebalus sugautų.

Kepkite 25–30 min., kol keksiukai iškils, pasidarys tvirti, o įkišus pagaliuką tešla prie jo nelips. Ištraukę keksiukus atvėsinkite ant grotelių ir… mėgaukitės. Tai skanūs ir sotūs keksiukai. Brokolių aromatas įsigeria į tešlą, o ciberžolė jaučiasi maloniai ir neįkyriai. Smagus ir spalvingas užkandis ne tik iškyloms, bet ir eilinėms dienoms.

Receptas rastas čia: Etsy

The post Keksiukai su brokoliais appeared first on Ignės puodas.

Vakar, lapkričio 24 d., Lietuvoje (kaip gera, kad ne tik Vilniuje!) prasidėjo jau antras Austrių festivalis. Jei pernykštį renginį (apie jį rašiau čia) pavadinčiau nedrąsiu bandymu niurktelėti į gastronominės kultūros vandenyną, tai šiemet festivalis išsiplėtė, subujojo, pražydo kuo gražiausiai. Tikiu, kad organizatoriai (ir dalyviai) kitais metais bus dar drąsesni, o festivalis apims dar didesnę Lietuvos dalį. Kadangi renginys tik prasidėjo, negaliu nepaminėti dar laukiančių smagybių. Be galimybės apsivalgyti austrių įvairiuose restoranuose, rengėjai taip pat siūlo paskaitas apie austres parduotuvėse Šiaurės jūra (vilniškė jau įvyko, bet kauniečiai ir klaipėdiečiai dar galės perprasti šių gaiviųjų jūrų gėrybių subtilybes) ir austrių turgelį Vilniuje. Atskiri restoranai taip pat siūlo įvairias pramogas, todėl tiesiog pasidomėkite, kas kur vyksta, ir būtinai būtinai nueikite paragauti austrių, ypač jei apskritai nesate tų gėrybių čiupinėję, nes tai proga vienu ypu paragauti kelių skirtingų rūšių ir išsirinkti jums labiausiai patinkančią.

Aš ragautuves kaip ir pernai surengiau Klaipėdos vyninėje Achtung Baby. Vietiniai jau žino, kad tai puiki įstaiga, beje, rengianti gausybę įvairiausių maisto ir gėrimų savaitgalių, todėl rekomenduoju vis pasidomėti, kas ten vyksta. Šiemet visos vakaro austrės (iš viso trys rūšys) atkeliavo kiek vėliau nei pernai. Atvykusi jau radau visą vyninę užsėstą. Žinoma, ne visi laukė austrių, bet dauguma atėjo būtent to. Vieni lankytojai, berods, apskritai pirmąkart jų ragavo. Ak, tas nuostabus vaizdelis, kai visi staliukai vienas po kito sulaukia jūros dovanų ir puola ragauti, lyginti skonių niuansus, rinkti gardžiausią… Po to visi kartojo, vėl lygino ir taip per 3 val. iš geldelių išnyko 110 austrių. Šimtas dešimt jausmingų bučinių jūrai į lūpas! Svaigina, tiesa?

Pirmiausia paragavau visų trijų rūšių au naturel, tik pagardintų šlakeliu citrinų sulčių arba lašeliu mignonette padažo. Taip geriausia atpažinti visus skonio niuansus ir artimiau susipažinti su austrėmis. Ketvirtadienio vakarą Achtung Baby siūlė La Perle Blanche, Ancelin ir Belon. Pastarosios laikomos bene garsiausiomis pasaulyje ir, kaip sakoma, nepalieka abejingų – tokio savito jos skonio! Vadinamieji perlai, sakyčiau, gana nuosaikūs, truputį riešutiški ir salsvoki. Ancelin, kurių auginimas – ilgas, daug darbo ir kantrybės reikalaujantis procesas (austrės pirma paauginamos vienur, po to dvejiems metams perkeliamos į kitą augimvietę ir paliekamos potvynių malonei, vėliau iškeliauja į trečią vietą ir galiausiai grįžta į namus), buvo nuostabios, gaiviai jūriškos, su subtiliu salsvumu. Tuo tarpu Belon paliko dviprasmišką įspūdį. Pirmosios skonio natos labai patiko, bet kuo toliau, tuo mažiau mėgavausi ta austre. Galiausiai burnoje liko tik keista rūgštis – tą pojūtį kitur radau prilygintą baterijos lyžtelėjimui. Dar kartą jos tikrai ragaučiau, bet ne iš karto.

Vyninė taip pat buvo paruošusi ypatingų ketvirtadienio vakaro pasiūlymų – austres su citrinų ir imbiero granita ir užkeptas Rockefeller austres. Kaip tų ypatingųjų neparagavus, a? Kadangi užkeptas siūlė perlus, su granita nusprendžiau ragauti Ancelin. Iš pradžių abejojau dėl būsimo skonių sąskambio, bet vos priglaudus lūpas prie šalčiu dvelkiančios geldelės visos abejonės išgaravo! Neįtikėtina gaiva, subtilus imbiero žaismas ir puiki atsvara intensyviam austrės sūrumui. Tuo tarpu užkepta austrė tapo skambiu finaliniu vakaro akordu. Sultinga, sūrstelėjusi, su vos juntamu anyžinio likerio Pastis dvelksmu. Buvo taip skanu, kad net išlaižiau geldelę.

Tuos klaipėdiečius, kurie dar tik gundosi eiti į šiųmetį Austrių festivalį, raginu nesnausti. Juolab kad Achtung Baby šįvakar pasiūlys net septynių (ar dar septynių?) rūšių austrių, o šeštadienį laukia ištaigingas brunchas. Be to, kiekvieną dieną – vis kiti ypatingieji pasiūlymai. Nežinau, ar galima hedonistiškiau praleisti paskutinį rudens savaitgalį. Šalin darganą, neriam į austrių jūrą!

The post Austrių festivalis 2016 appeared first on Ignės puodas.

Patinka man, kai namie būna įvairiausių konservų: padažų, čatnių, kimči ir kitokių gėrybių. Jei virtuvėje praleistas pusdienis galiausiai virsta keliais stiklainiais skanėstų, kuriuos reikalui prispaudus galiu panaudoti gamindama valgį, tas pusdienis nenueina veltui. Visi tie stiklainėliai – tai tarsi laiškas sau, skonių sparnais nulakdintas į ateitį. Štai, mieloji, pažvelk, kaip aš tavimi pasirūpinau, kad badauti netektų! Pamatai tokį šaldytuve ir gera pasidaro…

Taip yra ir su šiuo gardutėliu svogūnų marmeladu. Pora valandų, o gėrio – mėnesiui į priekį. Sunkiausia, žinoma, akims. Kad ir kaip bežiūrėsi, supjaustyti bent kilogramą svogūnų nėra lengva ir paprasta, bet galutinis rezultatas atperka bet kokias kančias. Tirštas, salsvas, su puikia liežuvį kutenančia balzaminio acto užuomina. Ką čia daugiau berašyti, traukit aštriausius peilius, lupkit svogūnus ir virkit virkit virkit…

Reikės:

1 kg plonais pusžiedžiais supjaustytų svogūnų
25 g sviesto
70–100 ml balzaminio acto
50 g rudojo cukraus
druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų
čiobrelio šakelės

Dideliame puode (visada imkite didesnį, nei manote, kad užteks) and vidutinės ugnies išlydykite sviestą, sudėkite pjaustytus svogūnus, pabarstykite druska ir pipirais, įmeskite čiobrelio šakelę. Gerai išmaišykite, sumažinkite ugnį ir svogūnus maždaug pusvalandį vis pamaišydami kaitinkite, kol suminkštės. Saugokite, kad nepridegtų! Kol svogūnai taps skaidrūs ir minkšti, gali praeiti ir daugiau nei pusvalandis – nieko tokio; kuo ilgiau, tuo švelnesnis galiausiai bus marmeladas.

Kai svogūnai tampa skaidrūs ir minkšti, supilkite cukrų ir actą, išmaišykite ir ant tos pačios nedidelės ugnies gerą pusvalandį maišydami kaitinkite. Pakartosiu: kuo ilgiau, kuo lėčiau svogūnai šutinsis, tuo bus geriau. Geriausias rodiklis – kaitinti, kol išgaruos skystis. Marmeladui sutirštėjus išgriebkite čiobrelio šakelę. Marmeladą galima naudoti iš karto arba sandariuose induose laikyti šaldytuve. Geriausia suvartoti per mėnesį.

Rezultatas – salsvas pikantiškas pagardas… beveik prie visko. Kepsit kalėdinę antį? Patiekite su šiuo marmeladu! Užsuko svečių, nežinote, kuo pavaišinti? Skrudinate duoną, tepate minkšto ožkų pieno sūrio, ant viršaus – po šaukštelį šito marmelado, ir brusketos paruoštos. Patiekite su salsvu baltu vynu, pavyzdžiui, vėlyvo derliaus rislingu.

Receptas iš Our Kitchen.

The post Svogūnų marmeladas appeared first on Ignės puodas.

Prasidėjus metams aš kaip visada sau didelių tikslų nekėliau – pastebėjau, kad daugiausia nuveikti padeda smulkesnės ir konkretesnės užduotys. Be to, patirtis rodo, kad metų pradžioje išsikeltus tikslus laikui bėgant išstumia arba užgožia kiti. Todėl vengiu tvirtai ko nors įsikibti ir stengiuosi dažniau atsiduoti tėkmei. Tokia „lekiu, kur neša“ filosofija bent jau man pasiteisina – daug ko išmokstu, atrandu, susipažįstu su žmonėmis… kurie galiausiai nustemba man prisipažinus, kad iš tikrųjų esu introvertė. Taip, tiesa, man būtinai reikalingas laikas sau, poilsis nuo pasaulio, valandėlė tylos ir ramybės. Po to vėl galiu eiti, daryti, pažinti. Bet grįžkime prie tų tikslų, tiksliau, vieno abstraktesnio tikslo, kurį vis dėlto išsikėliau. Pasiryžau šiemet kuo daugiau išmokti ir atrasti. Tebūnie 2017-ieji mokymosi ir tobulėjimo metai! Kalbos, maistas, alus, kitos šalys ir kultūros – šiemet tikiuosi labai labai daug išmokti.

O ką išmokusi pasistengsiu perduoti čia. Ir pradėsiu nuo tokio paprasto dalyko, kad paprasčiau… na, žinoma, gali būti. Sakysit, kas čia per stebuklas – spraginti kukurūzai? Bet ar žinote, kaip tinkamai juos spraginti? Ką daryti, kad jie visi išsprogtų ir tuo pačiu nepridegtų? Aš žinau ir šitoji išmokta pamoka pakeitė mano gyvenimą. Juokauju, žinoma, bet iš tiesų spraginti kukurūzus tapo labai malonu ir lengva. Naudojant šį būdą neišsprogėlių nelieka, o ir puodo šveisti nereikia.

Reikės:

1 didelio puodo (geriausia storu dugnu) su dangčiu
1 mažo pakelio kukurūzų spraginti
šlakelio augalinio aliejaus
druskos ir prieskonių pagal skonį

Kaip matot, beveik nieko nereikia! Tai ir pradėkim. Čiupkit puodą, kliūstelkėte į jį šlakelį augalinio aliejaus ir dėkite ant vidutinio smarkumo kaitros. Įmeskite tris (nei daugiau, nei mažiau) kukurūzų sėklas, uždenkite puodą ir kaitinkite, kol išgirsite tris pokšt. Išsprogus visoms trims sėkloms nukelkite puodą nuo kaitros (jos neišjunkite), suberkite į jį likusias sėklas viengubu sluoksniu, vėl uždėkite dangtį (galite palikti tarpelį garams išeiti, kad kukurūzai būtų traškesni) ir suskaičiuokite iki 30. Grąžinkit puodą ant kaitros ir vis pakratydami palaukit, kol susprogs visos sėklos. Kadangi aliejus jau bus įkaitęs, jos pradės sproginėti beveik vienu metu. Kai pokšėjimai sulėtės (kiekvieną pokšt skirs kelios sekundės), kaitrą išjunkite, dar truputį palaukite ir suberkite spragėsius į didelį dubenį. Pagal skonį pagardinkite druska, prieskoniais, galite užpilti lydyto sviesto.

Paprasta, tiesa? O dabar jau junkit tą serialą, kurį nusižiūrėjot, susirangykit ant sofos (geriausia, jei pašonėje priguls ir šuo) ir žiūrėkit, kramsnokit, mėgaukitės… Kad pailsėję vėl galėtumėte kalnus nuversti!

The post Kaip spraginti kukurūzus appeared first on Ignės puodas.

Retas žmogus yra visiškai sveikas. Beveik visi turime kokią nors silpnąją vietą. Žiūrėk, vieno imunitetas silpnokas, visos bacilos kimba. Kitas su trim stuburo išvaržom. Trečio pavasaris nedžiugina, nes pro ašarotas akis nieko nemato – alergija… Turiu ir aš tokią vietą… kad ir kaip bebūtų ironiška (o dažniausiai gyvenimas ir yra ironiškas), didžiausių bėdų kyla su virškinimo sistema. Taip, aš, žmogus, mėgstantis ir norintis valgyti, dažnai negaliu to daryti. Paūmėjimų metu gelbsti dieta, bet galiausiai nusibosta valgyti taip… nuobodžiai. Žinoma, pasiryžusi galiu misti tik garuose virta vištiena ir kopūstais, bet aš irgi žmogus! Man irgi norisi, kad būtų skanu! Be to, reikia užtikrinti pakankamą kalorijų ir maistinių medžiagų kiekį. Iš tokios nevilties ir gimė šis receptas, įkvėptas korėjietiškų ryžienių dakjuk. Šita košė – ir skani, ir maistinga, ir nepakraunanti skrandžio. Tiks ji ne tik virškinimo negalavimų kamuojamiems, bet ir kitokiems ligoniams, kuriems norisi lengvesnio maisto, taip pat vaikams ir babytėms bei diedukams. Taigi, į sveikatą!

4 porcijoms reikės:

1 vištos krūtinėlės su kaulu
6–8 česnako skiltelių
1 stiklinės apvaliagrūdžių ryžių
1 vidutinio dydžio morkos
1/8 pekininio kopūsto
1 a. š. druskos
1 a. š. sojų padažo
1 a. š. kepintų sezamų aliejaus

Vištos krūtinėlę nuplaukite, nusausinkite, kartu su išlukštentomis česnako skiltelėmis sudėkite į didelį puodą ir užpilkite šaltu vandeniu, kol visiškai apsems. Užkaiskite puodą ant vidutinės kaitros. Palaukite, kol užvirs, sumažinkite ugnį ir vis nugraibydami putas virkite krūtinėlę 40–50 min. Jei vandens nugaruos per daug, vis papildykite.

Kol vištiena verda, ryžius užpilkite šaltu vandeniu ir pamirkykite ~1 val.

Tuo tarpu kąsnio dydžio gabalėliais supjaustykite nuplautas daržoves: morką (ją, žinoma, pirma nuskuskite) ir pekininį kopūstą.

Vištienai išvirus nukelkite puodą nuo kaitros, mėsą išgriebkite, sultinį nukoškite. Česnakų galite neišmesti – taip ilgai virę jie bus švelnūs, todėl panorėję galite juos susmulkinti ir suberti į išvirtą košę. Sultinio, beje, turėtų pakakti dviem kartams. Vištieną susmulkinkite kąsnio dydžio gabalėliais.

Ryžius nukoškite, sudėkite į talpų puodą ir užpilkite vištienos sultiniu. Jei norite skystesnės košės, pilkite 4 stiklines sultinio. Tirštesnei pakaks 3. Įberkite druskos. Užvirinkite ryžius ant vidutinės kaitros, po to ją sumažinkite, puodą uždenkite ir virkite 7–10 min. Vis pamaišykite, kad ryžiai nepridegtų. Po to sudėkite morką, išmaišykite ir virkite dar 5–7 minutes. Sudėkite pekininį kopūstą ir pamaišydami troškinkite dar kelias minutes. Jei košė per sparčiai tirštėja, atskieskite sultiniu. Galiausiai sudėkite smulkintą vištieną, išmaišykite, pakaitinkite 1–2 min. ir išjunkite kaitrą. Košę pagardinkite sojų padažu ir sezamų aliejumi.

Štai tokia ta paprastoji sveikuoliškoji ryžių košė. Ji švelni, lengva, subtili, leidžianti atsiskleisti tikriesiems ingredientų skoniams. Jei norite ryškiau, galite ją patiekti su smulkintais laiškiniais svogūnais, į atskirą lėkštelę įkrauti kimči. Bet man šita košė skaniausia tokia, kokia yra. Žinoma, jūs ją galite papildyti kitomis daržovėmis, grybais, kiaušiniu…

Neturintiems laiko: galite naudoti pirktinį daržovių arba vištienos sultinį, o vištieną naudoti atlikusią, pvz., nuo keptos vištos.

The post Ryžių košė su vištiena ir daržovėmis appeared first on Ignės puodas.

Kai rudenį pasklido gandas, kad Šiauliuose atsidarys korėjietiško barbekiu restoranas, mano širdis suvirpėjo. Matot, korėjietiškas barbekiu man labai patinka, ne sykį esu apie jį postringavusi, dalinusis įspūdžiais, net receptą vieną kitą sukūrusi. Jei dar nežinote, kas tai yra, skubu aiškinti. Sėdite sau prie stalo, ant kurio yra stalinė kepsninė (arba ji įmontuota pačiame stale), kepate mėsą, žuvį, jūrų gėrybes, daržoves. Bendraujate. Viską, kas iškepa, valgote. Dažniausiai korėjietišką barbekiu lydi salotų lapai ir įvairūs pagardai, ryžiai. Tikslas – įvairiai suderinus ingredientus sudėti į salotos lapą, susukti ir – makt į burną! Galima savanaudiškai valgyti, galima tokiais ryšulėliais apdalinti visus kitus prie stalo sėdinčius. Tai puiki suartinanti patirtis. Lietuvoje, kiek žinau, tokia pramoga galima pasimėgauti dviejose vietose: mano mėgstamame Korean Taste Vilniuje ir Sakura BBQ Šiauliuose. Bet neskubėkite šių dviejų įstaigų lyginti! Pirmoji – tikras korėjietiškas restoranas. Antroji – grilio patiekalų restoranas su užuomina į korėjietišką virtuvę. Apie pastarąjį fenomeną šiandien ir kalbėsime.

Prisipažinsiu, skeptiškai vertinau tą korėjietišką barbekiu Šiauliuose. Jiems paskelbus valgiaraštį gal net pyktelėjau, kad to žadėto korėjietiškumo liko labai nedaug, o pagrindinis dėmesys atiteko tiesiog ant grotelių keptiems patiekalams. Žmonių atsiliepimai byloja, kad jie labai skanūs (ir, beje, gana įdomūs), bet aš visada iš restoranų noriu ne saugaus ėjimo, o ryžtingo šuolio nuo skardžio. Taip, toks mano norėjimas savanaudiškas, bet noriu tikėti, kad lietuviai jau yra pasiruošę specializuotiems restoranams, kad žmogus, atėjęs į blyninę, neieškos cepelinų…

Bet grįžkim į Šiaulius, kurių pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje ir įsikūręs restoranas Sakura BBQ. Pirmame aukšte – japoniškas restoranas, antrame – korėjietiškas barbekiu. Patalpos nedidelės, įrengtos kuriant prabangos įspūdį ir, ačiū dievams, be nuvalkiotų azijietiškų smulkmenų. Disko Buda, pasodintas ant baro, suteikia kokybiško kičo, be kurio aš asmeniškai net neįsivaizduoju Azijos. Nedidelė erdvė ir baimė paskirti restoraną vien tik korėjietiškai virtuvei lėmė tai, kad yra tik du stalai su įtaisytomis kepsninėmis. Todėl juos patartina rezervuoti. Tą šeštadienį, kai lankėmės, abu buvo užimti.

Prisėdus prie stalo belieka išsirinkti, ką kepsite. Mėsa, jūrų gėrybės, net krokodiliena – tai pagrindinis akcentas. Šalia galima rinktis ryžių, įvairių daržovių, kimči ir kelių rūšių padažų. Salotų lapus restoranas tiekia nemokamai. Kai visi ingredientai suruošiami, padavėja supažindina su kepimo taisyklėmis, įjungia kepsninę ir prasideda korėjietiškas vakarėlis.

Nepasakosiu, kaip smagu mums buvo vartyti, dalintis, ragauti. Geriau pakalbėsiu apie maistą. Kadangi visa mėsa ir jūrų gėrybės patiekiamos au naturel, belieka pagirti restorano gebėjimą rinktis kokybiškus ingredientus. Štai kiaulienos šoninė dailiai dryžuota, supjaustyta popieriaus plonumo juostelėmis, todėl iškepa labai greitai. Jautiena marmurinė, vištiena gardi, krevetės šviežios, sultingos. Galutinis skonis priklauso nuo paties valgytojo – štai man nereikėjo nei pipirų, nei druskos, pakako išsirinktų padažų. Ryžiai, gaila, ne apvalieji, o birūs, tokius truputį sunkiau sugaudyti. Žinoma, sunkiausia būtų, jei reikėtų juos graibyti valgomosiomis lazdelėmis, bet restoranas, įvertinęs šiauliečiu gebėjimą jomis manipuliuoti, tokio valgymo įrankio net nesiūlo.

Atskiros pastraipos vertas kimči. Visada nudžiungu, kai maitinimo įstaigos su juo susitvarko gerai, o Sakura BBQ tikrai nusipelno pagyrimo. Gerai įrūgęs, sūrstelėjęs, saikingai aštrus. Aš namie darau su smarkesniu imbierų ir česnakų užtaisu, bet čia jau skonio reikalas. Valgėm tą kimči ir šiaip, ir kepėm kepsninėje – jis turbūt pirmas ir išgaravo iš indelio.

Jei norite gausiai, skaniai ir įdomiai pavalgyti Šiauliuose, drąsiai sukite į Sakura BBQ. Jie net mano, amžinos skeptikės ir cinikės, surambėjusią širdį palenkė. Aptarnavimas labai geras, mandagus, padavėjos atidžios ir dėmesingos. O jei prisikirtus mėsos dar liks vietos, užsisakykite ledų – didžiulį jų kalną pagamins prie jūsų akių.

Baigsiu palinkėjimu restoranui – kai jau apšilsite kojas, išdrįskite! Papildykite valgiaraštį ne tik šviežia, bet ir marinuota mėsa, pasiūlykite įvairesnių korėjietiškų užkandžių ir padažų (patikėkite, kepta šoninė ir sezamų druska yra aukštesnių jėgų sukurtas derinys, siūlau išmėginti). Paprusinkit tuos šiauliečius, kad tie du staliukai būtų užsakyti kiekvieną vakarą.

The post Pats sau kepėjas, arba korėjietiškas barbekiu Šiauliuose appeared first on Ignės puodas.