Pavasaris į Lietuvą beveik niekada nesiskubina ateiti. Na, tripinėja jis kur nors už kampo, kartais nosį iškiša, bet staiga susigėsta, susigūžia ir leidžia purvinai pažliugusiai žiemai toliau karaliauti. Šita sriuba sukurta būtent tokiam metui, kai pernykštės daržovės jau vysta ir pūna, o šiųmečių dar reikia palūkėti. Kai žiemos iškamuotas organizmas prašyte prašosi ko nors vitaminingo ir, žinoma, šildančio. Negana to, šita moliūgų sriuba dar ir spalvinga, kad pataisytų nuotaiką (iki kito lietingo ryto).

2 porcijoms reikės:

1 nedidelio moliūgo (va tokio)
500 ml daržovių sultinio
50 g minkšto ožkų pieno sūrio
2–3 česnako skiltelių
0,5 cm imbiero šaknies
saujos kepintų migdolų drožlių
šiek tiek šviežiai grūstų juodųjų pipirų
alyvuogių aliejaus

Moliūgą nuskuskite, perpjaukite pusiau, išskobkite sėklas, o minkštimą supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais. Įkaitinkite orkaitę iki 180 ºC. Moliūgą sudėkite į kepimo skardą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir pašaukite kepti 30–40 min.

Tuo tarpu paruoškite daržovių sultinį, pakepinkite migdolų drožles. Česnako skilteles ir imbierą nulupkite ir plonai supjaustykite. Kai moliūgas suminkštės, ant jo išdėliokite imbierą ir česnaką ir kepkite dar 7–10 min. Pajusite, kaip pakvis virtuvė.

Iškepusį moliūgą kartu su česnakais ir imbieru sudėkite į puodą, užpilkite paruoštu sultiniu. Sriubą sutrinkite iki vientisos masės. Jei reikia, pagal skonį pagardinkite druska.

Išpilstykite į lėkštes, patiekite pagardinę sūriu, pipirais ir migdolų drožlėmis.

Kvapni, ryškiaspalvė šildanti sriuba – paprasta paruošti ir taip skanu! Nespėsim nė apsižiūrėti, o pavasaris jau vilks žiemą už čiuprynos lauk!

The post Moliūgų sriuba su ožkų pieno sūriu appeared first on Ignės puodas.

Man patinka gaminti valgyti (akivaizdu, antraip šito tinklaraščio nė nebūtų). Labai. Bet kai gamini po tris kartus per dieną, anksčiau ar vėliau tai įgrįsta. Tokiomis dienomis ir žvalgausi kuo greičiau, kuo lengviau, kuo paprasčiau paruošiamų patiekalų. Ir gana dažnai renkuosi… sušius. Palauk, sakysit, sušiai tai nėra nei greitai, nei lengvai pagaminamas dalykas. Tiesa. Bet kai atkali ryžių paruošimą, supjaustyti likusius ingredientus tampa juokų darbas. O kad būtų dar lengviau, gaminu tokius dekonstruotus arba „palaidus“ (ne pasileidusius!) sušius, Japonijoje vadinamus chirashizushi. Iš esmės tai ryžių dubenėlis, apkrautas įvairiais produktais (dažniausiai žuvimi, omletu, ikrais, daržovėmis) ir patiektas su jūrų dumbliais. Neteks net bambukino kilimėlio išsitraukti, nereikės net rankų varginti – taip paprasta tuos „palaidus“ sušius paruošti!

Japonijoje chirashizushi valgomi gana dažnai, o šventiniu patiekalu jie tampa per kovo 3 d. minimą Mergaičių arba Lėlių dieną Hinamatsuri. Apie šventės papročius galite pasiskaityti čia. O jus kviečiu išbandyti pasileidu… e… „palaidus“ sušius!

2 porcijoms reikės:

1 stiklinės apvaliagrūdžių ryžių (skirtų sušiams)
2 kiaušinių
1/3 nori jūrų dumblių lakšto
100 g lašišos filė
2 v. š. ikrų
0,5 a. š. sojų padažo
30 ml ryžių acto
1,5 v. š. cukraus
1 a. š. druskos
augalinio aliejaus kepti

Ryžius suberkite į puodą ir užpilkite šaltu vandeniu. Praskalaukite, perplaukite ir nukoškite. Taip kartokite 4–5 kartus, kol vanduo, užpiltas ant ryžių, taps beveik skaidrus. Nukoškite ir palikite sietelyje nuvarvėti bent 30 min. Po to užpilkite stikline šalto vandens (ryžiai turi būti vos apsemti) ir palaikykite dar 30 min. Užvirinkite ant vidutinės kaitros. Kai užvirs, puodą uždenkite, ugnį kuo labiau sumažinkite ir virkite ryžius 10–12 min. (arba kol nebeliks vandens). Po to nukelkite nuo kaitros ir palaikykite dar 10–15 min., kad ryžiai iššustų likusiuose garuose.

Tuo tarpu paruoškite pagardą ryžiams. Nedideliame prikaistuvyje kaitinkite ryžių actą, 1 v. š. cukraus ir 1 a. š. druskos. Kai cukrus ir druska ištirps, nukelkite nuo kaitros ir laikykite šiltai.

Dubenėlyje lengvai išplakite kiaušinius su sojų padažu ir 0,5 v. š. cukraus. Nelimpančioje keptuvėje įkaitinkite šlakelį aliejaus ir iškepkite omletą. Iškepusį susmulkinkite juostelėmis.

Lašišą supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais, jūrų dumblius susmulkinkite juostelėmis.

Dar šiltus ryžius sulaistykite ryžių acto mišiniu ir išmaišykite, pravėsinkite – ryžiai turi būti šilti, bet ne karšti. Pagardintus ryžius padalykite į dubenėlius. Apdėliokite paruoštais priedais: lašiša, omleto ir jūrų dumblių juostelėmis, ikrais. Viskas! „Palaidi“ sušiai paruošti!

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad tokius sušius galite ruošti su kitais mėgstamais ingredientais: krevetėmis, tunu, agurkais ir t. t.

The post „Palaidi“ sušiai | Chirashizushi appeared first on Ignės puodas.

Pradėjus planuoti kelionę (jei dar nežinote, Puodas trumpam išsikraustė į Rytų Aziją; visi nutikimai aprašomi čia) prietelius tarė: Suplanuokim ir apsilankymą Michelin žvaigždute įvertintame restorane. Dažniausiai keliaudami užsukame į vieną kitą geresnį ar įdomesnį restoraną, na, mums svarbu, ką ir kur valgome. Bet žvaigždutėmis padabintoje įstaigoje dar neteko lankytis. Pietų Korėja, kurios maistą abu labai mėgstame, tapo puikia vieta įgyvendinti šią svajonę. Rinkdama restoraną jau žinojau: tiks tik korėjiečių virtuvė. Norėjau pajusti ir sužinoti, kaip ją interpretuoja aukščiausios klasės šefai, kaip jie atsispiria nuo to šildančio, sotaus namudinio maisto šaknų. Po ilgų svarstymų pasirinkome Bicena – dėl prieinamų kainų ir gerų įvertinimų. Bet kol atvykome į Korėją, restoranas spėjo persikraustyti į šviežiai atidarytą Lotte World Tower ir “pasibranginti”. Nesvarbu, nutarėm, kas užsakyta, tą reikia padaryti.

Nauja vieta restoranui suteikė papildomo prestižo. Dabar tai viešbučio restoranas 81 dangoraižio aukšte. Pro langus atsiveria… ne, ne kvapą gniaužiantis, bet visai neblogas vaizdas – tolyje besiritančios kalvos, saulėlydžio gaisų nuspalvintas dangus, o vakare apačioje pažyra gatvių šviesų žiburėliai. Restorano interjeras subtiliai prabangus, elegantiškas, kuriantis intymumo pojūtį, mat erdvė šiek tiek suskaldyta, užstojant vienus vakarieniaujančius nuo kitų. Aptarnavimas toks malonus ir atidus, kad net širdis sąla, nors man, paprastai iš kaimo kilusiai mergiotei, norėtųsi daugiau familiarumo. Tiesa, galbūt įtampą kūrė tai, kad buvome užsieniečiai, nelabai mokantys korėjietiškai.

Valgiaraštis restorane Bicena trumpas ir konkretus, yra keli vakarienės ir vienas pietų variantas. Prisiderini alkoholį iš gana plataus sąrašo ir belieka mėgautis vienas po kito plaukiančiais patiekalais. Mūsų pasirinktas meniu Gyvenimo šviesa aprėpė penkis užkandžius, pagrindinį patiekalą, sriubą su ryžiais ir daržovių užkandžiais (banchan) ir du desertus. Greta užsisakėme ryžių degtinės degustaciją – penkis stikliukus vienas už kitą stipresnio alkoholio.

Ryžių degtinė – viena už kitą gardesnė; pakilome iki 53 % ABV.

Pasibaigus vakarienei prietelius klausė, ar dar kartą grįžčiau į Bicena. Tuo metu maniau, jog negrįžčiau, mat nors vakarienė labai patiko, aš mėgstu kaskart atrasti ką nors naujo. Atsakiau, kad grįžčiau atsinaujinus restorano valgiaraščiui (jie tą daro keičiantis metų laikams). Bet dabar, rašydama šias eilutes ir mintyse atgaivindama potyrius, skonius ir kvapus, suprantu, kad grįžčiau, nes buvo patiekalų, kurių skonio aš vis dar negaliu pamiršti, jis įsirėžė gomurin ir atmintin, virto matu, su kuriuo nuo šiol lyginsiu visą kitą panašų maistą.

Plekšnės sašimis

Tad koks gi maistas restorane Bicena? Apgalvotas, švarus ir lengvas. Visi patiekalai išdėlioti taip, kad derėtų tarpusavyje ir vienas kitą papildytų. Šis tas vėsaus, šis tas šilto, šis tas karšto ir aštraus. Negana to, jie patiekiami nepaprasto grožio induose. Kas turi tokį pat fetišą, tas supras, kiek malonumo teikia valgymas iš aukščiausio lygio keramikos. Ją, beje, gamina ta pati įmonė, kuriai priklauso restoranas.

Krabų mėsos suktinukai sojų pupelių padaže

Mus pakerėjo jau pirmasis patiekalas – korėjietiškas sašimis, vadinamas hoe. Marinuota plekšnė tirpte tirpo burnoje, kur pynėsi rūgštelė ir žalumynų gaiva. Antras užkandis – krabų mėsos ir apelsinų suktinukai, įvilkti į tofu ir užpilti sojų pupelių padažu – paliko dvejopą įspūdį. Viena vertus, tą riešutišką padažą galėtum šaukštais kabinti; kita vertus, patys suktinukai pasirodė kiek per blankūs.

Virtiniai, įdaryti jautiena ir grybais

Užtat korėjietiški virtiniai (mandu), įdaryti jautiena ir grybais, buvo sultingi, maloniai dvelkė mišku, o tešla buvo plona ir kokybiška. Kitas patiekalas – gruzdinta vištiena ir šakninės daržovės – buvo netikėtas radinys tokio lygio restorano valgiaraštyje, bet tai tik įrodo, kaip kūrybingai ir nuoširdžiai čia žiūrima į korėjiečių virtuvę. Matot, gruzdinta vištiena Korėjoje – tai lyg kultas. O nuo užkandinėje arba gatvės furgonėlyje ruoštos vištienos Bicenos variantas išsiskyrė meistriškumu. Mėsa tirpo burnoje, buvo minkšta ir sultinga, o tešla – traški ir trapi. Puikus derinys! Ir tokia vištiena nuo šiol man bus etalonas.

Gruzdinta vištiena – netikėtas favoritas!

Užkandžių paradą baigė garuose ruošta jūrų sraigė, patiekta su ryžių koše, jūrų dumbliais ir pekininiu kopūstu. Vėl lengvas, švarus, grynas skonis, pravalęs gomurį ir paruošęs jį skonio šventei – apkeptai jautienai. Mėsa iš pradžių 30 dienų brandinama, vėliau dar pusdienį marinuojama. Minkšta sultinga mėsa, patiekta su salotomis ir žiupsneliu druskos, tapo dar viena vakarienės pažiba.

Jūrų sraigė ryžių košės patale

Kepta jautiena

Vėliau ant stalo atsirado reveransas tradicijoms – sojų pupelių pastos sriuba su perilės lapais, patiekta su korėjietiškame moliniame inde virtais ryžiais (taip verdami jie truputį prisvyla, įgauna riešutinių natų), kimči, ikrais, bulvėmis, grybais ir brandintame sojų padaže marinuotais laiškiniais svogūnais. Tai buvo nuostabus vakarienės papildymas, tarytum sugrįžimas prie šaknų, į močiutės virtuvę. Visi užkandžiai (banchan) buvo labai skanūs, bet ypač patiko ikriukai ir laiškiniai svogūnai, pagardinti labai intensyvaus skonio sojų padažu.

Sriuba su palyda

Vakarienę vainikavo du desertai: žaliosios arbatos ledai ir ryžių masės pyragėliai, įdaryti iki kremo suvirtomis datulėmis. Ledai atgaivino, o pyragėliai… tas datulių įdaras buvo labai intensyvus, dvelkiąs riešutais, kakava, net šokoladu. Vien dėl jo grįžčiau į Bicena!

Ledai – atgaiva

Ryžių pyragėliai – palaima

Vakaras restorane Bicena prabėgo per greitai – taip jau būna, kai valgai labai skaniai! Leisdamiesi iš restorano liftu (net ausis užgulė…) jautėmės ramūs ir patenkinti, paragavę kitokios – subtilesnės – korėjiečių virtuvės. O apie kitokius šios šalies skonius dar būtinai papasakosiu, nes pastarasis mėnuo buvo kupinas malonių atradimų ir nušvitimų.

The post Bicena: šiuolaikinė korėjiečių virtuvė appeared first on Ignės puodas.

Dažnas pasigirs mėgstantis sušius (tiesa, tuos per Ameriką atėjusius) arba kinų maistą (iškreiptą kelionės per Rusiją), bet labai retai išgirstu, kad žmogus mėgsta korėjiečių virtuvę. Pastaruoju metu ji po truputį skinasi kelią į lietuvių širdis, bet tas kelias akmenuotas ir erškėčiuotas. Visoje Lietuvoje veikia vienintelis korėjiečių restoranas, o tinklinės “rytietiško” maisto užeigos jei įtraukia ką nors su kimči, tai ačiū nors už tai. Mano meilė korėjietiškam maistui gimė Kanadoje, vystėsi Lietuvoje ir galiausiai išsprogo gražiausiomis spalvomis ten, kur ir reikia jį ragauti – Pietų Korėjoje. Užmojis Seule praleisti ištisą mėnesį apdovanojo mane puikiausiais atradimais ir didžiule palaima. Matot, Korėjoje jaučiuosi kaip namie, nes čia žmonės valgo. Jie mėgsta valgyti, jie valgo gausiai ir visokiomis progomis. Čia restoranų ir užkandinių pasirinkimas gali galvą apsukti, čia net mažoje kampinėje parduotuvėje rasi visai padorių pietų opcijų, čia žmonės tiesiog myli maistą. Ir aš stačia galva nėriau į šitą skonių sūkurį, su pasimėgavimu čepsėdama, šlerpdama, vartydama akis ir dūsaudama.

Jau pačią pirmą dieną Seulas mane pasitiko išskėstomis rankomis. Jei miglotai ir nutuokiau, kad porcijos čia nemažos, realybė pranoko lūkesčius. Kai kuriose užeigose duodavo tiek, kad būčiau galėjusi su dar dviem žmonėmis pasidalinti. Ir viskas skanu, net jei užsuki į užkandinę, kurią Lietuvos higienos inspektoriai būtų seniai uždarę. Per visą mėnesį nusivyliau tik pusantro karto, nors pietauti savo rajone kartais užsuku ir į tinklines maitinimo įstaigas. O jei jų pasirinkimas atrodo per didelis, geriausia eiti ten, kur vietiniai net eilėse lūkuriuoja. Bet tai, žinoma, galioja keliaujant bet kur – niekas nenori eiti į tuščią restoraną… Dar vienas gero maisto indikatorius – apsilankiusių įžymybių palikti autografai arba plakatai su stop kadrais iš TV laidų. Jei Korėjoje tave parodo per TV, vadinasi, esi šio to vertas.

Puota – septynių rūšių keptos žuvys, žuvų troškinys ir nesuskaičiuojama daugybė bančanų – nuo žuvyčių iki brandaus kimči

Užsukus į maitinimo įstaigą, ypač pietų metu, patartina greitai išsirinkti, ką valgysi, užsisakyti ir įsitaisyti laukti… kokias 5 min.! Maistas į stalą atkeliauja žaibiškai, bet lygiai taip pat žaibiškai ir dingsta iš lėkščių. Niekas čia nesnaudžia, varnų negaudo – atėjai valgyti ir valgyk. Išimtis – vakarojimui skirtos vietos ir barbekiu restoranai; ten galima ir užsisėdėti. Valgyklose prašys susimokėti iš karto, kitur pakaks pavalgius pakilti nuo staliuko ir prieiti prie kasos – jokio nesąmoningo sąskaitų prašymo ir aptarnaujančio personalo gaudymo. Be to, daug kur staluose įtaisyti mygtukai, kuriuos paspaudus prilėks darbuotojas jūsų aptarnauti. Įrankius, vandenį, nemokamą sultinį ir daržovių užkandžius dažniausiai reikia pasiimti patiems – visi čia savarankiški, niekas už rankučių nevedžios. Tiesa, užsieniečiams kartais padaromos išimtys, mat jie, naivūs avinėliai, ne visada žino vietinę tvarką.

Kimči – kaskart vis kitoks

Kad ir kaip myliu Korėją ir jos virtuvę, negaliu neperspėti – jei nemėgstate ar negalite valgyti aštriai, jums bus truputį sunkiau. Štai aš (nors negaliu) labai mėgstu aštrų maistą ir mano pakantumas aštrumui gana didelis. Bet Korėja jau kelis kartus privertė mane žiopčioti ir ašaroti. Ten net paprastas sultinys bus aitrokas – ne, prakaitas neišmus, bet kol iššlerpsite visą dubenėlį, aštrumas tikrai įsivyraus galugerklyje. O jei valgiaraštyje parašyta, kad aštru, vadinasi, bus aštru. Taip aštru, kad kartais bus net nemalonu valgyti. Tačiau nebijantiems aštrumo Korėja gali pasiūlyti labai daug labai gerų patiekalų. O prieš prabylant apie šios virtuvės žvaigždes derėtų supažindinti su korėjietiškų pietų anatomija – kas, kaip ir su kuo.

Pusryčiai namie – ryžiai, sriuba, bančanai

Rašau “pietų”, bet tie patys principai taikomi ir pusryčiaujant, ir vakarieniaujant. Ko tikėtis, sėdant prie korėjietiško stalo? Žinoma, stalo įrankių – šaukšto ir lazdelių. Dar dubenėlio apvaliagrūdžių ryžių ir kartais – sriubos. Visa kita valgantieji dalinasi – pagrindinį troškinį, daržovių ir kitus užkandžius, vadinamus bančanais (banchan). Tarp jų ryškiausiai šviečia, žinoma, kimči – rauginti pekininiai kopūstai. Aštrūs, sūrstelėję, rūgštoki – daug skonių, padedančių kurti labai įdomius derinius. Šalia gali būti keptos žuvies, keptų kiaušinių, tofu arba mėsos. Korėjiečiai kone viską moka paversti bančanu – raugina, marinuoja arba apverda daržoves, pastaruoju atveju pagardindami jas sojų padažu, sojų pupelių pasta, česnakais ir sezamų sėklomis. Aš pati Seule tokių bančanų negaminau – pakakdavo nueiti į kitapus gatvės esantį turgų ir įsigyti jau pagamintų. Tokie užkandžiai padėjo palaikyti sveiką ir įvairiapusišką mitybą, mat kaskart rinkdavausi vis kitą bančaną – tai keptos krevetytės, tai apvirti perilių lapai, sojų padažu ir medumi gardinta lotoso šaknis, aštrūs laiškiniai svogūnai ir t. t. O kur dar klasika: marinuoti ridikai, rauginti agurkėliai, apvirtos cukinijos su grybais… Nei galo, nei krašto tiems bančanams nėra.

Bančanų armija turguje

Bančanai prie pagrindinių patiekalų derinami pagal tam tikras taisykles. Tiksliau, yra klasikiniai deriniai, ir viskas. Tarkime, prie kimbapų (tai tokie ryžių ir jūrų dumblių ritinėliai) visada bus marinuotų ridikų, prie ryžių košės – sojų padaže troškintos jautienos, o prie sriubos, išvirtos naudojant kiaulienos kaulų sultinį, – saldžių sojų padaže marinuotų svogūnų. Kimči bus visur ir prie visko! Kiekviena užkandinė, kiekvienas restoranas turi savą kimči variantą – vienų agresyviai pipiriškas, kitų smarkiai įrūgęs, trečių sūrstelėjęs… labai įdomu ragauti ir lyginti.

Pjaustyti makaronai (kalguksu)

Korėjiečių virtuvė neįsivaizduojama be ryžių, bet ji turi ir labai gardžių makaronų patiekalų, pvz., pjaustyti kvietiniai makaronai jautienos sultinyje (kalguksu). Tuos pačius makaronus patiekia ir šaltus, sumaišytus su įvairiomis daržovėmis. Karštą dieną puikiai atgaivina grikių makaronai, patiekiami lediniame (tikrąja to žodžio prasme – sultinyje plaukioje traiškyti ledukai) rūgštokame sultinyje (naengmyeon). Daug kur galima rasti ir ramenų, tik dažniausiai jie bus aštresni nei japoniški. Dar vienas japonų palikimas – jau minėti kimbapai, tik Korėjoje tokie ritinėliai ruošiami su gausesniu ir termiškai apdorotu įdaru. Tai nebrangus ir labai gardus pasirinkimas pietums (vienas ritinėlis užkandinėje kainuoja 2,8–3,6 euro, greta nemokamai duoda sultinio, marinuotų ridikų). Bene ryškiausia ryžių patiekalų žvaigždė (ir mano favoritas) – bibimbap arba tiesiog maišyti ryžiai su daržovėmis ir mėsa. Galima rinktis iš paprastame inde arba įkaitintame moliniame puode patiekiamo bibimbapo. Pastarasis variantas man patinka labiausiai – tame puode ryžiai maloniai paskrunda. Sakoma, kad geriausia bibimbapą valgyti jo gimtinėje Džondžu mieste. Ten patiekalas gaminamas su kedrinių pinijų riešutais ir žalia jautiena. Dar viena korėjiečių virtuvės klasika – virtiniai, vadinami mandu. Plonytis tešlos sluoksnis, sultingas ir gardus įdaras – mandu mane pavergė nuo pirmo kąsnio ir aš kaskart mielai juos renkuosi. Kiek netikėtai mano širdį pavergė kiaulienos sriuba su kraujine dešra (sundaeguk). Tai, ko Lietuvoje net į burną nedėčiau (kraujinė dešra, kiaulių galvų nuopjaustos), Korėjoje tapo tikru delikatesu. Kraujinė dešra čia minkštesnė, net burnoje tirpsta, kartais būna gausiai pagardinta prieskoniais, kurie atsveria kraujo skonį.

Vištaitė sultiny

Dalykas, kurio privalu paragauti kiekvienam, atvykusiam į Korėją, – vištienos sriuba su ženšeniu (samgyetang). Patiekalas ne tik suteiks jėgų ir energijos, bet ir sočiai pamaitins. Mat gausite ne šiaip skysto sultinio, o visą vištaitę, išvirtą taip, kad mėsa pati neriasi nuo kaulų. Jėgas grąžins ir ryžių košė (juk). Jos būna įvairiausių variantų, nuo aštrios iki švelnios. Greta visada patiekia ridikų marinato, kuris puikiai atskiedžia košę, suteikia jai gaivos. Iš Korėjos nevalia išvykti neparagavus kurio nors troškinio (jie vadinami jjigae). Nesvarbu, tai žuvies, kimči, tofu ar armijos troškinys – visi jie labai gardūs ir ypač tinka lietingomis dienomis, kai nieko nesinori. Na, o būnant prie jūros tiesiog būtina paragauti žalios žuvies, Korėjoje vadinamos hoe, arba išsikepti ant grotelių įvairių jūros gėrybių.

Žalia žuvis – hoe

Dar vienas dalykas, be kurio neįsivaizduoju Korėjos, – gatvės maistas. Labai dažnai vakarais vaikštinėdama po miestą juo ir pasisotindavau. Pradedant sultinyje virtais žuvies pyragėliais (odeng) ir aštriame padaže troškintais ryžių pyragėliais (tteokboki), baigiant įvairiomis gruzdintomis dešrelėmis, saldžiais ir pikantiškais blyneliais, gruzdinta vištiena ir jūrų gėrybėmis ir net mažais kepintais krabiukais – viskas gardu (ir šiek tiek nuodėminga). Abejojant, ką išsirinkti, vėl geriausia kliautis vietiniais. Ten, kur eilutė, ten ir verta išleisti pinigus.

Gatvės maistas – vištiena, troškinta su ryžių pyragaičiais

Maistas Korėjoje toks margas ir įvairus, kad net per mėnesį neįmanoma tos virtuvės gerai pažinti. Ši šalis gali pasiūlyti labai daug – tik spėk dairytis ir ragauti!

The post Neįvertinta Korėjos virtuvė appeared first on Ignės puodas.

Pastabiausi tikriausiai jau atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais šitame puslapyje pagausėjo korėjietiškų ir japoniškų receptų. Šitos virtuvės man jau senokai patiko, todėl natūralu, kad dažniau pradėjome valgyti korėjietiškus ir japoniškus patiekalus. Dažniausiai jie nesunkiai pagaminami, lengvi, maistingi ir gana sveiki. Ta mano meilė ir aistra neliko nepastebėta – vieną dieną sulaukiau pasiūlymo… parašyti knygą! Ir taip per ilgus kančių, euforijos ir kartais visiškos nevilties mėnesius gimė išmylėta, iščiūčiuota receptų knyga “Rytų Azijos virtuvė”! Po kelių savaičių ji pasirodys prekyboje, o kol kas galima teikti išankstinius užsakymus čia.

Kodėl į vieną leidinį tilpo dvi virtuvės? Todėl, kad didelis dėmesys jame skiriamas marinuotiems ir raugintiems produktams: korėjietiškam kimči, japoniškiems tsukemono. Tai puikus būdas sunaudoti daržoves ir papildyti patiekalus skonio niuansais. O greta jų vietos, žinoma, rado ir klasikinių korėjietiškų ir japoniškų patiekalų receptai – nuo bibimbap (korėjietiški ryžiai su daržovėmis) iki ramenų. Rinkdama ir tobulindama receptus siekiau, kad knyga kuo geriau atskleistų šių dviejų skirtingų virtuvių veidus, kad viskas būtų kuo autentiškiau, bet kartu… prieinama lietuviams. Knygoje nėra receptų, reikalaujančių labai sunkiai gaunamų ingredientų. Didžiąją dalį receptų bandžiau neiškeldama kojos iš Gargždų! Žinoma, tai reiškia, kad šį tą teko aukoti, paprastinti ar net sukurti iš nieko, bet labai norėjau, kad net nedideliame mieste gyvenantys žmonės galėtų išbandyti knygos receptus ir pamilti Rytų Azijos virtuvę.

Be receptų, knygoje rasite ir patarimų, kultūrinių pastebėjimų, net paaiškinimą, kaip tinkamai virti ryžius! Sužinosite, kuo udon makaronai skiriasi nuo ramenų, ir ką galima nuveikti su ryžių actu. Tai knyga, skirta pradinukams, bet tikiuosi, kad ir pažengėliai ras naudingos informacijos.

Mano prietelius tapo geriausiu fotomodeliu; čia jis maišo bibimbapą

Knyga aprėpia tik nedidelę dalį skonių, kuriuos gali pasiūlyti Korėja ir Japonija, todėl traktuočiau ją kaip trampliną, kaip postūmį nerti gilyn, pažinti ir atrasti daugiau. Knyga nėra be trūkumų, bet kurta ji nuoširdžiai, su didele meile ir atidumu. Tokios emocijų karuselės, kurioje pasisupau ją rengdama, dar neteko patirti. Tai buvo nuostabus, pamokantis, stimuliuojantis nuotykis, kurį, jei pasiseks, kartočiau dar ir dar.

Esu labai laiminga, kad Smaguris man suteikė šią galimybę, kad išreiškė pasitikėjimą. Padėkas jau išdalinau Facebook puslapyje, todėl nesikartosiu. Tiesiog braukdama džiaugsmo ašarą noriu paraginti visus drauge atrasti Rytų Azijos virtuvę!

The post Rytų Azijos virtuvė, arba ką aš slapta veikiau appeared first on Ignės puodas.

Dviaukštis tramvajus pamažu bilda naktinėmis miesto gatvėmis. Pro atvirą langą plūstantis vėjelis gaivina – atslinkus tamsai Honkongą apleidžia visą dieną slegianti tvankuma. Šitas miestas, apie kurį svajojau jau seniai, pateisina lūkesčius, verčia širdį virpėti, o galvą suktis, kai apimta melancholijos užverčiu ją, ieškodama lopinėlio žvaigždėto dangaus. Tai gyvas energijos kamuolys, tai niekada nemiegantis didmiestis, tai šiurkštūs senoliai, alkūnėmis besiskinantys kelią metro link, tai rojus visiems maisto mylėtojams… Nuo miniatiūrinių užkandinių iki išblizgintų aukščiausios klasės restoranų, nuo pigaus mišelininio maisto iki slaptų barų, kuriuos žymi tik iš anksto sutarti ženklai – Honkongas vilioja ir gundo visus, pasiryžusius nerti jo glėbin. Mano keturios dienos Honkonge (ir viena Makau) buvo kupinos džiaugsmo, nuostabos ir skanių atradimų, dėl kurių ten grįžčiau vėl ir vėl… net jei vėlyvais vakarais po kojomis painiojasi žiurkės.

Tradicijos ir pažanga

Honkongas – pasaulio miestas. Prie jo kūrimosi ir klestėjimo prisidėjo daugybės tautų atstovai, tačiau tas kosmopolitiškumas ir modernios technologijos neišnaikino tradicinio maisto. Priešingai – kantonietiškų, sičuanietiškų ir, žinoma, honkongietiškų maitinimo įstaigų ten nors vežimu vežk. Štai vieną rytą pusryčiavome užkandinėje, siūlančioje ryžių košę su įvairiomis mėsomis arba žuvimi ir įvairius kepintus gardėsius. Pasirinkome kinišką youtiao – riebaluose keptą tešlainį. Šis kepamas sūrstelėjęs ir, įmirkęs skystoje ryžių košėje, puikiai papildė visą skonių paletę.

Makaronai su kumpiu

Konservuota jautiena kiaušinių plakinyje

Patį pirmąjį rytą Honkonge toli nesidairėme ir patraukėme į vieną iš kelių mieste veikiančių užkandinių (liežuvis nesiverčia to restoranu vadinti) Lan Fong Yuen. Vietelė veikia jau kelis dešimtmečius, o valgiaraštyje – vien pusryčių (tiek vėlyvų, tiek ankstyvų) valgiai. Jie grynai honkongietiški ir keisti, kadaise gimę iš nepriteklių, bet pamėgti vietinių, o dabar medžiojami turistų. Štai kad ir makaronai su kumpiu – tiesiog sūrokame skystyje patiekti makaronai su keliais kąsniais kumpio ir saujele daržovių. Atrodytų, toks valgis gimsta tik tada, kai šaldytuve nieko nebėra, o valgyti norisi, bet… skanu! Dar keisčiau atrodė konservuota jautiena, įkepta į kiaušinius. Vaizdas prastas, bet skonis ir vėl neblogas. Viską užgėrėme šalta arbata su citrina, kuri greitai tapo mano mėgstamiausiu gėrimu.

Šalta arbata su citrina Lan Fong Yuen

O kitame spektro gale – restoranai ir užkandinės, imančios tradicijas ir kuriančios šiuolaikišką, madingą, instagramo vertą maistą. Viena tokių – Little Bao, įsikūrusi madingame SoHo rajone. Restorano pažiba – garuose virtos bandelės bao, įdarytos išradingais deriniais.

Bao su kiaulienos papilve

Kepti virtinukai kopūstų salotų patale

Pasirinkusi troškintą kiaulienos papilvę nepralošiau – mėsa tiesiog tirpo burnoje, lydima tekstūrą kuriančių svogūnų ir marinuotų agurkėlių. O minkšta, bet tvirta bandelė, regis, tik ir sutverta tokiam azijietiškam burgeriui – sugėrė skonius, bet neplyšo ir neiro. Jautienos šonkaulių mėsa įdaryti kepti virtiniai taip pat sužavėjo, bet, reikia pripažinti, bao bandelės ten karalienės.

Pigiausi mišelinai

Honkongas – nepigus miestas, tačiau keista ironija padiktavo taip, kad ten nestinga įkandamų Michelin žvaigždutėmis apdalytų restoranų. Štai vienas, Tim Ho Wan, vienu metu buvo apskritai pigiausias mišelininis restoranas pasaulyje! Tas padalinys persikėlė kitur, bet mes patekome į kitą, ne ką prasčiau vertinamą. Rasti jį nelengva, tenka pavažinėti liftu aukštyn žemyn, nes restoranas įsikūręs kažkur tarp metro stotelės ir didžiulio prekybos centro. O ir palaukti eilėje reikia, bet tikrai verta! Vos už 21 eurą prisikirtome tiek, kad po to teko pūškuoti. Bet taip jau yra vadinamuosiuose dim sum restoranuose. Kantoniečiai juos vadina yum cha – arbatinėmis. Jose taisyklės paprastos – gurkšnoji arbatą ir vaišiniesi visokiausiais virtiniais, bandelėmis, vištų pėdomis ir kitais gardumynais.

Garsiosios Tim Ho Wan bandelės su kiauliena

Ne ką mažiau garsus kiaušininis pyragas

Tim Ho Wan labiausiai garsėja traškiomis kiauliena įdarytomis bandelėmis. Ir ne veltui! Jos labai intensyvaus skonio – ir saldžios, ir sūrios; be to, minkštos, lipnios ir traškios vienu metu. Kita valgiaraščio pažiba – salsvas ir purus kiaušininis pyragas. O štai vištų pėdos pasirodė per blankios. Visą maistą kuo puikiausiai nuplovė gaivi ir lengva pu-erh arbata, kurios arbatinis kainavo mizernus 60 euro centų.

Gardžiausia kepta žąsis, kokios tik teko ragauti

Kalbant apie eiles, Azijoje nemažai teko jose prisistovėti. Ir tik vieną kartą nusivyliau – visi kiti pasiteisino. Pasiteisino ir 40 minučių laukti prie trejus metus iš eilės Michelin žvaigždutę pelniusio restorano Kam’s Roast Goose. Kaip jau turbūt nuspėjote, restorano specializacija – kepta žąsis. Ir kokia žąsis! Sultinga, minkšta, su traškia plutele, pačiu tuo riebalų ir prieskonių kiekiu. Patiekta su salsvu mirkalu ji man išmušė visus saugiklius, beliko vartyti akis ir dūsauti. O greta užsisakyti traškūs sojų padaže marinuoti agurkėliai suteikė puikią atsvarą ir skonio balansą. Tai buvo nuostabi gimtadieninė vakarienė ir tik grįžusi į Lietuvą su apmaudu suvokiau, kad pernai Klaipėdoje gimtadieniškai pavakarieniavau bene dvigubai brangiau ir n+1 kartų prasčiau. Ir ta vieta vis dar veikia – aš nežinau kodėl…

Saldesniam gyvenimui

Kai būnu laiminga, deserto man nelabai norisi. Bet Honkonge apėmusi euforija neišsklaidė noro bent jau paragauti šio to saldesnio. Miestas garsėja kiaušininiais pyragaičiais, kurie neįtikėtinai pigūs (vienas nekainuoja nė 70 euro centų) ir beveik visada skanūs. Kad ir kur beragavau – gatvėje ar kepykloje – visi buvo kokybiški, maloniai salsvi, su trapios, bet tvirtos tešlos krepšeliais ir kreminiu įdaru.

Popiečio arbatėlė Teakha

O štai pačių pačiausių desertų ragavau arbatinėje Teakha, esančioje visai netoli garsiosios Man Mo šventyklos. Be sotesnių opcijų, ten siūlo puručių, lengvučių, tiesiog burnoje tirpstančių pyragų. Ir nuostabios arbatos. Tiesą sakant, skanesnės visoje Azijoje turbūt neteko gerti. Mano pasirinkta juodoji arbata su karamelizuotomis citrinomis gaivino, o štai prieteliaus rankoje atsidūręs kavos ir juodosios arbatos (!!!) gėrimas, paskanintas kondensuotu pienu, apskritai atėmė žadą. Pasirodo, tai honkongietiškas išradimas yuenyeung, miesto arbatinėse ir užkandinėse siūlomas jau bene aštuoniasdešimt metų. Teakha variantas buvo pats skaniausias, kokį teko ragauti Honkonge, todėl popiečio arbatėlės siūlyčiau eiti tik ten.

Kokteilis slapukiškame bare Stockton

Prieš miegą

Honkongas – barų meka. Iš 50 geriausių Azijos barų net 7 įsikūrę būtent Honkonge. Ir nieko keisto – miestas rodosi tiesiog sutvertas triukšmingesniems ar subtilesniems vakarojimams su gero kokteilio arba viskio taure rankoje. Dalis barų tviska viršutiniuose dangoraižių aukštuose, kviesdami į miestą pažvelgti iš aukštai. Bet įdomiausi tie, slaptieji, įkurti menant JAV Prohibicijos laikotarpio tradicijas. Vieną jų, Stockton, pasistengiau sumedžioti gimtadienio proga. Baro paliepimas dairytis lemputės mažai tepadeda, kai nėra jokios kitos nuorodos, tik kitų lankytojų užuominos apie skersgatvį kažkur populiariame naktinėtojų rajone Lan Kwai Fong. Bet vienas tamsus tarpduris vis dėlto atvedė į tą skersgatvį, o blausiai apšviesti laiptai – į barą. Tai, kad patekai tikrai į tą vietą, sužinai tik įėjęs vidun, kai maloni administratorė ištaria baro pavadinimą. Stockton rekomenduoju ne tik dėl įžanginių slėpynių. Prisėdus prie baro (o ten tikrai verta įsitaisyti prie baro) atsiveria užburiantis miksologijos pasaulis. Belieka įsipatoginti ir stebėti, kaip barmenai meistriškai kuria stebuklus taurėse. Patys kokteiliai puikiai sudėlioti ir subalansuoti, o meniu yra ir skonių diagrama, padėsianti išsirinkti. Visi kokteiliai pavadinti garsių literatų, garsėjusių liguistu polinkiu į alkoholį ir/arba narkotikus, garbei. Ir visi jie be išimties – meno kūriniai. O jei turite mėgstamą kokteilį, kurio nėra meniu, barmenai jį su malonumu paruoš.

Burnoje tirpstantys pasteis de nata iš Lord Stow’s Bakery, Makau

Papildomas raundas: Makau

Kadangi Makau, buvusioje Portugalijos valdoje, praleidau tik nepilną dieną, tebūnie to miesto kulinariniai atradimai kaip post scriptum Honkongui. Bet neapsigaukite – tai visai kitoks miestas, stulbinama Europos ir Azijos samplaika, per kelerius metus virtusi žemyno lošimų sostine. Man, valgytojai, tai buvo ir maisto sostinė. Nuo duriano ledų, kuriuos, turiu pripažinti, kapojau springdama ir gailėdamasi, iki portugališkų pyragėlių pasteis de nata, tiesiog tirpusių burnoje, – į Makau verta atvykti vien tam, kad pavalgytum. Gardžiausius pyragėlius aptikau garsios kepyklos Lord Stow’s Bakery filiale. O skaniausias tos dienos atradimas slėpėsi nedidelėje gatvelėje Taipos saloje – paprasčiausias sumuštinis su kiaulienos pjausniu. Taip, nei daugiau, nei mažiau, tik keptas kiaulienos šmotas (su kaulu), įspraustas į bandelę. Nereikia nei salotų, nei padažų, nieko! Pakanka tobulai iškepti mėsą, kurios sultys ir padaro visą darbą. Ne veltui apie tuos sumuštinius tiekiantį užkandinių tinklą Tai Lei Loi Kei sklando legendos!

Minimalistinis sumuštinis

Mintimis grįždama į Honkongą vis neatsistebiu, koks jis vis dėlto skanus ir beatodairiškai svetingas. Per kelias dienas ten aplankiau juokingai menką dalį restoranų, užeigų ir užkandinių – maitinimo įstaigos Honkonge skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių – tačiau tiek pakako, kad tapčiau to miesto gerbėja. Honkonge, aš dar grįšiu tavęs išragauti!

The post Honkongo skoniai appeared first on Ignės puodas.

Susipažinkime su sušiais! Štai Jums trumpas ir iliustratyvus sušių gidas – kokie dažniausiai pasitaiko, kaip ir su kuo jie gaminami ir kaip, galų gale, atrodo! Perkandę sušių abėcėlę galėsite lengvai laviruoti margame šio japoniško patiekalo pasaulyje ir stebinti draugus ir artimuosius kaskart vis kitokiais sušiais. Čia, beje, rasite tik klasikinius japoniškus sušius – Kalifornijos rolsai jau amerikietiška egzotika.

Mokytis pradėkime nuo paprasčiausio varianto – nuo sušių, kurių net nereikia formuoti nei rankomis, nei bambukiniu kilimėliu. Tai C – chirashizushi (na, mūsiškai būtų Č  – čiraši), arba palaidi sušiai. Tai viso labo baltų ryžių paklotas, apkrautas įvairiais priedais: žalia žuvimi, ikrais, japoniško omleto juostelėmis, smulkintais jūrų dumbliais ir pan. Patį paprasčiausią palaidų sušių receptą jau esu skelbusi. Tebūnie jis atspirties taškas, o tai, ką dėsite ant viršaus, priklauso tik nuo jūsų. Lašiša? Tinka! Tunas? Tinka! Krabų mėsa? Tinka! Agurkai? Krevetės? Irgi tinka! Tai puikus ir lengvas patiekalas, kurį japonai valgo labai dažnai.

Toliau – truputuką sudėtingiau. Sušiai, kuriuos reikia formuoti rankomis ir, negana to, dar apsukti jūrų dumblių juostelėmis. G – tai gunkan. Gunkanai išsiskiria tuo, kad ryžių pagrindas suformuojamas rankomis, po to apsukamas už jį aukštesne jūrų dumblių juostele. Gautas įdubimas pripildomas pageidaujamais ingredientais: ikrais, kapota žalia arba kepta žuvimi. Tai dailūs sušiai, kuriuos bent jau man labai patinka gaminti. Pakaks kelis kartus pamėginti, ir tikrai pavyks! Išmėginkit!

Trečia sušių elementoriaus raidė – M. Makizushi, arba mums visiems iki skausmo pažįstami sušių ritinėliai. Būtent jiems reikia pasikloti bambukinį kilimėlį. Gaminant maki jūrų dumblių lakštas patiesiamas šiurkščiąja puse į viršų. Ant jo paskirstoma gera sauja paruoštų ryžių, paliekant kelių centimetrų pločio juostelę neuždengtą. Tuomet ant ryžių išdėliojami priedai: žuvis, daržovės, omletas. Visa tai belieka tvirtai, bet švelniai, susukti ir supjaustyti sudrėkintu peiliu.

Pereikime prie klasikos. To, ką dažnas japonas įsivaizduoja, girdėdamas kalbas apie sušius – nigirizushi, N. Tai rankomis suformuotas ryžių pagrindas, ant kurio uždedamas žalios, keptos arba marinuotos žuvies, omleto, krabų mėsos arba moliusko gabalėlis. Kartais jis apvyniojamas siaura jūrų dumblių juostele, bet atminkite: ji vyniojama tik ant pigesnių ir paprastesnių sušių (pvz., su omletu arba krabų mėsa). Ant riebaus tuno gabalėlio arba ungurio niekas jūrų dumblio nevynioja!

Ir galiausiai raidė T – temakizushi. Tai patys linksmiausi ir namudiškiausi sušiai. Tai sušiai, tiesiog kviečiantys surengti vakarėlį. Tai – rankomis sukti sušiai! Nereikia net bambukinio kilimėlio! Tiesiog perplėškite arba perkirpkite dumblių lapus per pusę. Pusę tokios plačios juostos uždenkite ryžiais, ant jų uždėkite pageidaujamą įdarą, susukite tūtą – ir viskas! Skaniausi jie dar švieži, todėl siūlau viską susiruošti ir gaminti besivaišinant. Tikslų rankomis suktų sušių receptą rasite mano knygoje Rytų Azijos virtuvė.

Štai ir pramokome sušių kalbos. Tai tikrai ne visos rūšys, bet šios yra dažniausiai pasitaikančios. Ir kiekviena jų turi daugybę porūšių priklausomai nuo to, su kuo pagaminti. Jei sušių elementorių jau perkandote, palūkėkite kitos savaitės – papasakosiu, ką daryti, kad namie išeitų patys skaniausi, patys geriausi sušiai, o jus visi laikytų sušių meistru!

The post Sušių elementorius appeared first on Ignės puodas.

Arba kaip tapti sušių valdovu!

Tai, sakot, mėgstat sušius? Galbūt lankėtės konvejeriniame restorane ir užburti besisukančių sušių privalgėt tiek, kad lėkštelių stirta iškilo iki pat lubų? O gal meditavote sėdėdami priešais sušių meistrą kur nors Tokijaus užeigoje ir mėgavotės burnoje tirpstančia žuvimi? O gal tiesiog mėgstate sušius, nes jie skanūs ir gaivūs. Ir toptelėjo mintis: kodėl nepasigaminus sušių namie? Užteks palikinėti pinigus tuose ekspresuose, pakaks įtempus akis žemėlapyje ieškoti gerų sušių restoranų. Būsiu naminis sušių meistras/-ė.

Sušiai mano virtuvėje atsiranda labai dažnai. Tai gardus ir lengvas patiekalas, kurį labai smagu gaminti. Kad būtų dar linksmiau, pasikvieskite draugų ir surenkite sušių vakarėlį! O kad jis pavyktų sklandžiai, štai per daugelį metų sukaupti patarimai, paversiantys jus sušių valdovais.

Ryžiai

– Ar galiu naudoti bet kok… – pradedat klausti jūs, bet aš prikišu pirštą jums prie lūpų ir tildau. – Šššš, daugiau nė žodžio! Sušiams naudokite tik specialius ryžius! Jie turi būti apvalūs ir jie turi lipti. Lietuvoje tokie ryžiai taip ir vadinami – sušių ryžiais. Rinkitės tuos, kurie stovi “egzotinių” prekių lentynose, ir venkite Lietuvoje pakuotų – pastarieji ne tokie skanūs.

Sušių ryžius būtinai perplaukite kelis kartus, kad išplautumėte krakmolą. Prieš virdami dar pamirkykite vandenyje – bent pusvalandį, nors geriausia kelias valandas ar net visą dieną.

Virdami ryžius šiukštu nenukelkite dangčio! Nieko neklausinėkite, tiesiog nekiškite nagų, ir viskas. Tie, kas jau iškrėtė tokį šposą, žino kas būna. Vanduo plūsteli fejerverku į viršų, o ryžiai lieka sausai skrusti.

Geriausia ryžius virti tefloniniame puode – tuomet jie neprisvils, drėgmė geriau pasiskirstys. O jei tokio neturite ir ryžiai vis dėlto prisvyla – nesijaudinkite. Tiesiog paskrudusių ryžių nenaudokite, kad nesugadintumėte sušių skonio.

Sušių ryžius su specialiai paruoštu actu reikia sumaišyti dar karštus. Maišykite, kol ryžiai vos pradės lipti, o maišydami nuolat vėduokite – sušiams reikia naudoti šiltus ryžius.

Jūrų dumbliai

Pastarųjų pasirinkimas Lietuvoje stebėtinai nemenkas, bet čia kaip ir daugeliu atvejų galioja taisyklė brangesni geresni. Gamindami sušių ritinėlius jūrų dumblių lakštus tieskite šiurkščiąja puse į viršų. Ir nebijokite lakštų laužyti/karpyti – taip prigaminsite juostelių, kurios tiks gaminant gunkan sušius, t. y. tuos, kurių įdaras užkrautas ant ryžių. Daugiau apie sušių rūšis rasite ankstesniame mano įraše.

Praimtą jūrų dumblių pakuotę laikykite sandariai uždarytą sausoje vietoje ir neišmeskite to drėgnumą reguliuojančio paketėlio, antraip iš traškių lakštų liks tik minkšti žalėsiai.

Įdarai

Iš esmės sušius galite įdaryti kuo panorėję: žalia žuvimi, virtomis krevetėmis, daržovėmis, omletu. Tačiau tradiciniuose japoniškuose sušiuose nerasite nei filadelfijos sūrelių, nei… lašišos! Taip, japonams, pasirodo, šlykštu valgyti žalią lašišą, bet šiais globalizacijos laikais net ir sušinės Tokijuje tiekia sušius su lašiša – mums, nesąmonių prisigalvojantiems užsieniečiams. Majonezo taip pat nevengia, nors majonezas atlieka svarbią funkciją – dezinfekuoja žalią žuvį. Lygiai tą patį daro ir vasabis, tepamas ant žuvies (arba po ja, žiūrint kokį sušį gaminate). Atminkite: jei naudosite žalią žuvį, būtinai tepkite vasabio, ypač jei sušius ketinate valgyti ne iš karto.

Beje, prie to pačio – pasigamintus sušius galite pasilikti iki vakaro, bet laikyti juos reikia kambario temperatūroje. Šiukštu nekiškit šaldytuvan! Ryžiai išsausės ir praras skonį.

Kaip pjaustyti

Sušiams pjaustyti išsirinkite patį aštriausią peilį virtuvėje. Sudrėkinkite jo ašmenis šaltu vandeniu (tam galima pasiruošti sudrėkintą popierinį arba medžiaginį rankšluostį). Pjaukite ryžtingai, nebrūžinkite pirmyn atgal, kad nesutrintumėte ryžių. Jei peilis aštrus ir gerai sudrėkintas, turėtų pakakti dviejų–trijų čirkštelėjimų peiliu. Kaskart atpjovę sušio gabalėlį peilį nuvalykite ir vėl sudrėkinkite.

Kaip valgyti

Pamirkyti į sojų padažą, ir tiek žinių. Jei sušiuose neįdėta vasabio, galite jo užsitepti ant gabalėlio. O imbieras skirtas burnai pravalyti, jo nederėtų valgyti sykiu su sušiais. Valgant nigiri į sojų padažą merkiama žuvis arba omletas – t. y. tai, kas uždėta ant viršaus.

Dar vienas patarimas – nemaišykite vasabio su sojų padažu. Juk pastarojo nereikia dezinfekuoti! Vasabis, beje, Lietuvoje (kaip ir daug kur) yra netikras, tai tik žaliai nudažyti krienai. Tikras vasabis brangus ir retas daiktas.

Štai ir viskas! Jūs jau sušių valdovas! Tieskit tą bambukinį kilimėlį, kaiskit ryžius, kvieskit draugus ir kaimynus – lai prasideda vakarėlis!

Labai lengvą rankomis sukamų sušių receptą rasite mano knygoje Rytų Azijos Virtuvė. O dar lengvesnio “palaidų” sušių recepto ieškokite čia.

The post Sušiai: tobulumo link appeared first on Ignės puodas.

Birželio pradžioje vykdama į Taivaną apie vietinę virtuvę nežinojau beveik nieko. Na, turėjau sąrašą patiekalų, kurių būtina paragauti, žinojau, kad yra toks smirdintis tofu (jo gryno, beje, taip ir neišdrįsau paragauti). Bet apie esmių esmę: maitinimosi įpročius, valgymo kultūrą, pagrindinius prieskonius, kuriančius skonio potėpius, – nutuokiau labai menkai. Mėnuo šalyje, gimusioje susimaišius kelioms kultūroms, atvėrė akis, pažadino pojūčius ir daug ko išmokė. Taivano virtuvė daug pasiėmė iš kantoniečių ir hakų tradicijų ir, žinoma, nepamiršo čiabuviškų šaknų. Tipinius kiniškus pagardus, pvz., sojų padažą, ryžių actą, žvaigždanyžius Taivane papildo vietinės gėrybės: kalendros, kvapnūs bazilikai, ananasai ir kiti vaisiai. Ten kaip ir kitose Rytų Azijos šalyse kuriamas kompleksinis skonis, t. y. patiekalas retai bus tik sūrus. Druską arba sojų padažą dažnai atsveria žiupsnelis cukraus, šį – šlakelis ryžių arba sorų acto ir taip toliau.

Šios Taivano įkvėptos agurkų salotos mūsų namuose iškart tapo hitu. Pasūdyti agurkai būna neapsakomai traškūs, o sūraus-saldaus-aitraus derinys patenkina visas skonio užgaidas.

3–4 porcijoms reikės:

5–6 trumpavaisių agurkų
1 a. š. rupios druskos

Padažui:

1 smulkintos česnako skiltelės
1 v. š. rudo cukraus
1–2 v. š. sojų padažo
1 a. š. ryžių acto
1 a. š. sezamų aliejaus
1 nedidelės aitriosios paprikos (nebūtinai)

Nuplautus agurkus supjaustykite aštuntadaliais ir patraiškykite prispausdami plokščiąja peilio ašmenų dalimi. Taip suardysite ląstelių sieneles, agurkai išleis daugiau vandens ir taps traškesni!

Agurkus sumaišykite su druska ir palikite pastovėti ~20 min., kol išsiskirs vanduo. Po to sudėkite į sietelį ir gerai nukoškite.

Tuo tarpu indelyje sumaišykite smulkintą česnako skiltelę, cukrų, sojų padažą,  ryžių actą ir sezamų aliejų. Maišykite, kol ištirps cukrus. Po to užpilkite agurkus padažu ir gerai išmaišykite. Jei norite aitriau, pagardinkite smulkiai kapota aitriąja paprika. Tokias salotas patartina palaikyti dar kokį pusvalandį, kad skoniai įsigertų.

Dėmesio: padažo receptas yra bazinis. Jei jums patinka saldžiau/ sūriau/ rūgščiau, padidinkite atitinkamo pagardo kiekį.

The post Taivanietiškos agurkų salotos appeared first on Ignės puodas.

Apie taivanietišką troškintą kiaulieną su ryžiais (lu rou fan) sužinojau prieš porą metų. Na, tiesiog sužinojau, kad yra toks patiekalas, kad Taivane jį valgo – daugiau nieko ir nenutuokiau. Todėl atsidūrusi gražiojoje saloje (čia ne šiaip nostalgijos įkvėptas epitetas; kadaise pro šalį plaukę portugalai vešlią kalnuotą salą praminė Formosa – gražiąja) vis taikydavau paragauti to patiekalo. Teko ragauti įvairių lu rou fan variantų – ir su kiaušiniu, ir be; ir atmestinai padarytų, ir pribloškiamai skanių. Ir turiu pasakyti, kad tai tobulas naminis, guodžiantis ir šildantis maistas. Nors šitas patiekalas gimė iš vargo, kai iš vieno bryzelio kiaulienos reikėdavo savaitę išmaitinti šeimą, jis nėra skurdus ar nuobodus. Priešingai – turtinga prieskonių puokštė sukuria puikų skonių derinį. Kiaulienos vienu ypu galite ištroškinti daugiau ir užsišaldyti toms dienoms, kai nesinori net kojos į virtuvę kelti.

2 porcijoms reikės:

200 g smulkintos kiaulienos
200 g kiaulienos šoninės arba papilvės be odos
2 česnako skiltelių
1 nedidelio svogūno
1 kietai virto kiaušinio
1 v. š. rudo cukraus
1 v. š. mirino
50 ml sojų padažo
40 ml ryžių vyno (sakės arba sodžu)
1 cinamono lazdelės
2 žvaigždanyžių
2 nedidelių lauro lapų
4 gvazdikėlių
0,5 cm imbiero šaknies
3–4 džiovintų Sičuano pipirų
grūstų baltųjų pipirų
vandens
1 stiklinės apvaliagrūdžių ryžių

Kiaulienos šoninę (arba papilvę) supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais. Česnako skilteles susmulkinkite riekelėmis, o svogūną – pusžiedžiais. Kietai virtą kiaušinį nulupkite. Indelyje sumaišykite cukrų, miriną, sojų padažą ir ryžių vyną. Maišykite, kol cukrus ištirps. Prieskonius: cinamoną, žvaigždanyžius, lauro lapus, imbierą, gvazdikėlius ir aitriuosius pipirus, – sudėkite į marlės atraižą ir užrišę siūlu padarykite prieskonių maišelį.

Puodą storu dugnu įkaitinkite ant vidutinės kaitros. Jei naudojate liesesnę kiaulieną, įpilkite šlakelį augalinio aliejaus. Šiam įkaitus sudėkite kiaulieną ir maišydami kepinkite, kol mėsa pakeis spalvą ir išskirs riebalus. Tuomet sumeskite česnakus ir svogūną. Maišydami kepinkite, kol šie pakvips. Tada užpilkite mėsą paruoštu sojų padažo mišiniu, įdėkite į puodą kietai virtą kiaušinį, maišelį su prieskoniais ir viską užpilkite vandeniu, kad apsemtų mėsą. Kaitinkite ant vidutinės kaitros, kol užvirs. Tuomet kaitrą kuo labiau sumažinkite, uždenkite puodą dangčiu ir troškinkite kiaulieną maždaug 40 min. Vis patikrinkite, ar netrūksta skysčio. Jei jis per greitai garuoja, įpilkite daugiau vandens.

Praėjus nurodytam laikui, jei puode dar nemažai skysčio, galite padidinti kaitrą, kad šis nugaruotų. Pagardinkite mėsą grūstais baltaisiais pipirais. Tuo tarpu paruoškite ryžius. Kelis kartus perplaukite juos šaltu vandeniu, nukoškite ir, užpylę stikline vandens, užkaiskite ant vidutinės kaitros. Ryžiams užvirus uždenkite puodą, sumažinkite kaitrą ir virkite 10–12 min. Kai vanduo visiškai išgaruos, nukelkite puodą su ryžiais nuo kaitros ir nenukėlę dangčio palikite šusti garuose dar ~10 min.

Patikrinkite besitroškinančią kiaulieną – jei padažas jau sutirštėjęs, išjunkite kaitrą, išgriebkite iš puodo prieskonių maišelį ir kiaušinį. Šį perpjaukite per pusę. Iššutusius ryžius išdėliokite dubenėliuose. Ant viršaus uždėkite troškintos kiaulienos ir kiaušinio puselę. Labai skanu su traškiaisiais taivanietiškais agurkais.

Sodrus mėsos padažas smagiai susigeria į ryžius. Švelnūs ryžiai atsveria intensyvų padažą, o traškus agurkas paįvairina tekstūrą. Tai tobulas patiekalas vėsiems rudens vakarams… arba lietuviškos vasaros dienoms.

The post Troškinta kiauliena su ryžiais | Lu rou fan appeared first on Ignės puodas.

Gaminti maistą man patinka ne tik dėl akivaizdaus rezultato (bus ką valgyti, o valgyti aš mėgstu), bet ir dėl tų akimirkų, kai užplūsta įkvėpimas. Kartais, atrodo, žaibas trenkia ir užsimezga recepto idėja. Mezgasi ji mezgasi, kol po kelių bandymų virsta kūnu. Taip nutiko ir šitam varškės pyragui. Pirmą jo variantą iškepiau keliaudama į krikštaduktės gimtadienį. Nors rezultatas visai patiko, nepatiko įdarui panaudotas rududu. Norėjau ko nors subtilesnio, tai yra, sūrios karamelės, bet tąsyk kepiau greitai ir ne namie, todėl teko tenkintis tuo, ką turėjau. Bet kai vyras pakuždomis patvirtino mano įtarimus, kad rududu vis dėlto prastas karamelės pakaitalas, prasidėjo bandymų ir paieškų kelias. Jame pagalbos ranką ištiesė draugės D. mama – ačiū jai už naminės karamelės receptą! Aš jį kiek pastumdžiau pagal savo supratimą… ir po dar poros bandymų gimė šitas pyragas. Jis nepanašus į tą pirmą eksperimentą, bet man daug labiau patinka. Gaivus, glotnus, su salsvu trapiu pagrindu ir neapsakomai skania karamele! Užteks tuščiažodžiauti, metas miltus matuoti! O pačioje pabaigoje rasite kelis patarimus, kaip iškepti tobulą varškės arba sūrio pyragą.

Reikės:

275 g miltų
100 g cukraus
150 g sviesto
1 a. š. kepimo miltelių
1 kiaušinio

500 g varškės kepiniams
100 g cukraus
3 kiaušinių
2 v. š. krakmolo
2 a. š. vanilinio cukraus

100 g cukraus
50 g sviesto
50 ml riebios grietinėlės (kambario temperatūros)
žiupsnelio druskos

Pirmiausia paruoškite sūrią karamelę. Tą galite padaryti ir iš vakaro, ir savaitę prieš – tik pasistenkite per tą laiką visos neišlaižyti (bus sunku!). Talpioje keptuvėje ant vidutinės kaitros ištirpdykite cukrų. Procesas vyks lėtai, todėl apsišarvuokite kantrybe. Kai visas cukrus virs gintariniu sirupu, sudėkite kubeliais pjaustytą sviestą ir intensyviai, bet atsargiai (nusiplikyti karamele labai lengva) maišykite šluotele, kol masė taps vientisa. Išjunkite kaitrą ir plona srovele nuolat maišydami supilkite grietinėlę. Labai svarbu grietinėlę pirma palaikyti kambario temperatūroje, kad sušiltų. Tiesiai iš šaldytuvo ištraukta grietinėlė sugadins visą reikalą. Po to įmaišykite į karamelę žiupsnelį smulkios druskos ir atidėkite į šalį. Tokios karamelės galite pasidaryti daugiau ir laikyti šaldytuve. Ir po to suvalgyti su minkštučiais puručiais blynais.

Metas tešlai. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir cukrumi. Sudėkite kubeliais pjaustytą šaltą sviestą ir trinkite pirštais, kol ims formuotis trupiniai. Šiems pradėjus lipti į didesnius gumulus įmuškite kiaušinį ir gerai išminkykite. Jei reikia, įberkite dar šaukštą miltų, kol išeis vientisa elastinga tešla. Suvyniokite ją į maistinę plėvelę ir įdėkite pusvalandžiui į šaldytuvą.

Tuo tarpu kepiniams skirtą varškę išsukite su cukrumi ir krakmolu iki vientisos masės. Tada vieną po kito sumuškite ir įmaišykite kiaušinius. Stenkitės neplakti per smarkiai – nereikia, kad į įdarą patektų daug oro. Palaikykite įdarą 20–30 min. kambario temperatūroje, kad susidarę oro burbuliukai iškiltų į paviršių.

Per tą laiką įkaitinkite orkaitę iki 175 °C. Kepimo formą (∅ 22,5 cm) ištepkite sviestu arba išklokite kepimo popieriumi. Atvėsusią tešlą iškočiokite arba tiesiog rankomis įklokite į kepimo skardą, suformuodami maždaug 4 cm aukščio kraštelius. Pagrindą tolygiai ištepkite karamele. Ant viršaus užpilkite varškės masę. Kepkite pyragą 45 min., kol varškės masė sukrekės ir krašteliai ims rusti. Nesijaudinkite, jei atrodys, kad įdaras dar skystokas, dar liula – taip ir turi būti. Laikui bėgant jis pamažu sustengs. Praėjus nurodytam laikui orkaitę išjunkite, vos vos praverkite ir palikite pyragą auštančioje orkaitėje. Po to išimkite, atvėsinkite iki kambario temperatūros ir kelias valandas palaikykite šaldytuve.

Štai toks labai paprastas, bet labai gardus varškės pyragas. Karamelės, žinoma, galite ir nesūdyti, bet druska padės sukurti skonio pusiausvyrą, pyragas nebus per saldus, išliks maloniai gaivus.

Post Scriptum

Ką daryti, kad varškės arba sūrio pyragas nesubliukštų, neišsikilnotų, nesutrūkinėtų? Vieno stebuklingo patarimo neduosiu, bet yra net keli dalykai, į kuriuos privalu atsižvelgti.

1. Įdarą gaminkite iš kambario temperatūros ingredientų. Viskas: varškė, kiaušiniai, grietinė, jei naudojate, – turi sušilti, todėl prieš kepdami išimkite produktus iš šaldytuvo.
2. Įdaro niekada neplakite pernelyg įnirtingai. Maišykite jį šluotele švelniai, kad susidarytų kuo mažiau oro burbuliukų.
3. Nekepkite pyrago per karštoje orkaitėje. 170–175 °C – pats tas.
4. Pyragui kepant nedarinėkite durelių. Akivaizdu, bet kartais užsimiršta (arba pagunda pažvelgti, kaip sekasi, per didelė).
5. Netikrinkite, ar pyragas iškepė, įsmeigdami lazdelę. Vienas bakst – ir pyrago paviršius gali įtrūkti.
6. Iškepusio pyrago neskubėkite traukti iš orkaitės. Palikite jį ten kokiai valandėlei. Temperatūra kris pamažu, o pyrago paviršius išliks lygus, nesubliuškęs.
7. Prieš išimdami pyragą iš kepimo formos įsitikinkite, kad tešla atšokusi nuo skardos. Geriausia užkišti peilį ir nuosekliai keliaujant ratu patikrinti, ar koks kamputis neprikibęs. Antraip atsegant formą pyragas gali įplyšti.

Štai ir viskas! Vadovaujantis šiais patarimais kreminiai varškės ir sūrio pyragai (toks kaip šis, keptas dar tada, kai aukščiau išvardytų gudrybių netaikiau praktikoje) bus dailūs nors į vitriną dėk.

The post Varškės pyragas su sūria karamele appeared first on Ignės puodas.

Ilgai svarsčiau, ar leistis į tokius asmeniškumus, ar pasakoti apie kovą su savimi ir savo kūnu, bet pastaruoju metu vis stiprėja noras atsikratyti vidinių demonų, trukdančių iki galo mėgautis gyvenimu. Todėl tebūnie tai būdas išsilieti. Be to, maistas ir kūnas neatsiejami vienas nuo kito – juk ką valgai, toks ir esi. Negana to, daugumai galioja ir ši lygtis: kiek valgai, tiek tavęs ir yra.

Gyvenimas burbule

Manęs taip pat vienu metu buvo daug. Labai daug. Bet ilgą laiką gyvenau kažkokiame burbule – pati savęs nelaikiau stora, vyras, draugai, artimieji jokių pastabų man nesakė. Turbūt todėl, kad svoris kaupėsi pamažu – kasmet vis truputį daugiau. Ir kažkodėl man atrodė normalu vis “išaugti” drabužius, vis nebetilpti tai į tą sijoną, tai į anas kelnes, tai į žalią suknelę… Šmaikštaudavau, kad gero žmogaus turi būti daug, kompleksus dangsčiau humoru, nors bent kiek svetimesnių žmonių draugijoje drovėjausi pasirodyti vienu maudymuku. Tiesa, niekada nebuvau iš smulkiųjų (o ir neturėčiau, nes mano pečiai platūs), bet paskutinį sykį tikrai liesa buvau šeštoje klasėje, kai persikrausčiau iš kaimo į miestą. Pasikeitus aplinkai, matyt, sustresavau, ėmė slinkti plaukai, sulysau, o dar augimo šuolis… Panėšėjau į pagaliuką. Bet netrukus prasidėjo branda, o su ja atėjo ir kilogramai.

Svarstyklių baimė

Ir tie kilogramai kaupėsi. Visada buvau valgi (išranki, bet valgi), sveikos, subalansuotos mitybos įpročių man niekas neskiepijo. O dar į vyrus gavau žvėriškai valgų vaikiną su stebuklinga medžiagų apykaita. Kiek jis valgydavo, tiek valgydavau ir aš, tik jam papildomos kalorijos, regis, tiesiog išgaruodavo. Kol dar judėjau, viskas buvo apynormaliai. Bet staiga suprastėjo psichologinė sveikata, vietoje žvalinančių pasivaikščiojimų su šunimi vis dažniau rinkdavausi dienas (ir naktis!) prie kompiuterio… Teisindavausi: bet aš gi porąkart per savaitę lankau šokių pamokas, tiek tikrai turėtų pakakti. Cha! Bet vieną dieną įvyko lūžis, nes jie visada įvyksta. Vieną dieną Klaipėdos universitete lipdama į trečią aukštą… padusau. Bet, na, smarkokai taip, net reikėjo stabtelėti atsikvėpti. Ir išsigandau. Ir supratau, kad turiu pradėti judėti. Dar vienas išgąstis laukė namie užlipus ant svarstyklių. Matote, svarstyklės namuose buvo jau gerus metus, bet aš jomis nesinaudojau, nes, žinoma, bijojau. Bet tąsyk išdrįsau – ir pasibaisėjau. Svėriau 97 kilogramus. Pradėjau mąstyti, dėlioti planą – norėjau numesti svorio, nes norėjau jaustis lengvesnė, energingesnė, norėjau nedusti lipdama į trečią aukštą (ir aukščiau, žinoma!). Supratau, kad tokio svorio negaliu numesti greitai, kad turiu pasiryžti ilgai kelionei per kopas, kurios metu turėčiau pakeisti savo įpročius ir vėliau juos išlaikyti. Be to, nenorėjau, kad mane svorio metimas apsėstų – norėjau gyventi kaip gyvenusi, tik sveikiau. Ir pradėjau daugiau judėti. Ne, nepuoliau bėgioti – tiesiog pradėjau daug vaikščioti. Jei anksčiau šunį vesdavau du kartus per dieną (garbingas trečiasis atitekdavo vyrui), tai įsiprašiau ir į tuos vakarinius pasivaikščiojimus. Ėmiau po truputį mažinti porcijas, rečiau valgyti keptą maistą, visiškai nustojau vartoti gazuotus gėrimus, valgiau daugiau vaisių ir daržovių. Ir svoris, žinoma, pradėjo kristi. Lėtai, bet užtikrintai. Jaučiausi nuostabiai!

Kraštutinumų blogis…

Bet prasidėjo dar vienas tamsus etapas – suprastėjus kūno sveikatai mano protą ėmė gvieštis depresija. Tai buvo juodžiausias laikotarpis mano gyvenime. Nustojau šokti, nustojau dainuoti, nustojau planuoti. Bet problemos su kūnu vertė dar radikaliau keisti mitybos įpročius. Paaiškėjo, kad negaliu vartoti pieno (iš raciono iškart išlėkė niekada naudos nedavusi kava su pienu, dingo visokie kapučinai, latės ir t. t.; jei ką, nepasigęstu – prireikus energijos geriu žalią arbatą, kuri nedirgina skrandžio ir nekelia priklausomybės), rugių ir kviečių produktų. Nors duonos pas mus ir anksčiau retai būdavo, dabar jos beveik nebūna. Išlėkė visi makaronai (liko tik grikių ir ryžių), kruasanai, naktipietiniai sumuštiniai. Visai lioviausi kepusi maistą – viską gamindavau orkaitėje arba garuose. Iš naujo atradau žuvį. Nebeliko šaldytuve majonezo. Ir alkoholio beveik nebevartojau. Kūnas, pajutęs šoką, dar sparčiau kratėsi svorio. Per kiek daugiau nei metus dingo 25 kilogramai. Kai manęs seniai matyti pažįstami užklausdavo, kur paslaptis, visada atsakydavau: nevalgyk! Nors pasakytas juokais, šitas žodis slėpė vieną niūrų epizodą tame sveikatinimosi kely, kai iš tiesų valgiau labai mažai. Per mažai. Man svaigo galva, buvau nuolat alkana, išblyškusi ir, pasak tėvų, alkano vaiko akimis. Prasidėjo toji obsesija, kurios taip bijojau iš pradžių: ne, to negaliu valgyti, ne, tas netinka, ne, viskas negerai! Laimė, prietelius sureagavo laiku ir jo drąsinama pradėjau maitintis normaliau. Drįsau maitintis vis įvairiau, bet prie pieno, kviečių, gazuotų gėrimų ir riebių tortų beveik nesiliečiau. Pradėjau dar daugiau judėti, mankštintis, kas padėjo ir mano kūnui atsigauti.

Tradicinis Taivano skanėstas – ananasų pyragaitis. Nes net ir lieknėjant reikia desertų.

…ir maisto gėris

Kelionėje po Rytų Aziją atleidau vadeles – ėmiau valgyti gausesnėmis porcijomis, nevengiau ir gruzdintų patiekalų, ledų. Juk ten tiek daug skanaus maisto! Bet tuos tris mėnesius aš daug judėjau. Daug. Per dieną nueidavau mažiausiai 17 km. Be to, beveik kiekvieną rytą mankštindavausi, todėl svorio net numečiau. Grįžus į Lietuvą buvo sunku grįžti ir prie menkesnių porcijų, taigi, keli kilogramai grįžo. Bet nepaisant visko svoris jau daugiau nei dvejus metus išlieka gana stabilus, tikiu su tais 25 kilogramais atsisveikinusi visam laikui. Nebenoriu grįžti į metą, kai skaudėdavo kelius, kai apsilankymas drabužių parduotuvėse baigdavosi ašaromis. Nors nesu liekna, jaučiuosi savimi patenkinta ir prieteliaus prašymu net įsigijau dviejų dalių maudymosi kostiumėlį. Pirmą kartą per devynerius metus. Tačiau tai ne pabaiga, mat kilo noras dar labiau susidraugauti su maistu, dar labiau subalansuoti mitybą ir gyventi taip aktyviai, kad tas pyrago gabalėlis ar ledų porcija neužgultų sąžinės (nes vis dar užgula, vis dar neturiu sveiko požiūrio į maistą).

Vietoje išvadų

Ką visu tuo norėjau pasakyti? Na, visų pirma, kad jei labai nori, tai gali. Svorio metimas – kantrybės reikalaujantis dalykas. Jei esate nepatenkinti savo kūnu, pradėkite pamažu. Mažinkite porcijas, atsisakykite tuščių kalorijų (pvz., kavos su pienu – visiška nesąmonė, iš patirties sakau!), judėkite taip, kaip jums patinka ir norisi. Vaikščiokite – patikėkite manimi, vaikščiojimas kuo puikiausiai degina riebalus! Kas savaitę sverkitės – tai padės sekti progresą ir prasidėjus stagnacijai ar regresijai bus galima žaibiškai reaguoti. Susitaikykite su savimi, nes yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti (pvz., plačių pečių ar tvirto stoto). Ir nepaverskite maisto kultu. Neišaukštinkite vienokios mitybos sutrypdami kitas. Visur svarbus balansas – mityboje taip pat. Net ir mano gastroenterologas patarė visko valgyti po truputį. Dėl to netrukus bloge atsiras receptas su sumuštinių duona – nes kartais galima.

Tuo pačiu drįsiu sukritikuoti kūno pozityvumo kultą. Kaip buvusi storulė galiu pasakyti, kad jis tik skatina apsileidimą, tinginystę ir ėdrumą. Turėkite omenyje, kad nekalbu apie žmones, turinčius antsvorio dėl medicininių priežasčių – tai visiškai kita kalba; būtent dėl to nedera šaipytis iš antsvorio turinčių žmonių (na, apskritai šaipytis nedera, ir taškas). Kalbu apie tokius kaip aš – tingius ėdrūnus, kurie sėdi ant sofos, ryja pikantiškas salotas su batonu ir sako, kad gero žmogaus turi būti daug, bet tuo pačiu svajoja tilpti į M dydžio drabužius. Mylėti save ir savo kūną svarbu. Reikia mylėti savo randus (vidinius ir išorinius), strijas, strazdanas ir raukšles. Ir žilus plaukus. Nes visa tai apibrėžia, kas ir koks esi. Bet nieko blogo norėti tobulėti, norėti tapti sveikesniu, žvalesniu, judresniu, dažniau besišypsančiu žmogumi (aš vėl dainuoju, vėl noriu šokti!). Mylėkite save ir iš tos meilės darykite viską, kad gyventumėte kuo ilgiau. Štai mano svajonė būti tokia kaip Pietų Korėjos, Japonijos ir Taivano senoliai, einantys į žygius, besimankštinantys prie upės, rytais šokantys tango ir žaidžiantys tenisą. Jie daug, įvairiai ir sveikai valgo, daug juda ir yra santarvėje su savimi.

Autorė su gabalėliu gruzdintos vištienos viename Taipėjaus turguje. Nes valgis – tai šventė. Valgykim nesikankindami!

Beje, išlipti iš tos nieko-aš-nevalgysiu duobės man padėjo korėjiečių virtuvė. Garuose virta vištiena su įvairiomis daržovėmis, dubenėlis ryžių ir lengva sriuba – štai kas manyje pažadino norą vėl gaminti ir valgyti. Ir padėjo nebepriaugti numesto svorio.

The post Maistas ir kūnas, arba maža išpažintis appeared first on Ignės puodas.

Va! – sakysit. – Tik neseniai rašė apie kvietinių produktų atsisakymą, o dabar receptas su sumuštinių duona! Bet juk kartais galima! O ir paprastąją duoną visada galima keisti naudingesne, pvz., viso grūdo arba praturtintą įvairiomis sėklomis. Be to, negalėjau neatiduoti pagarbos produktui, kurį taip pamėgau Japonijoje. Matot, aš labai mėgstu kiaušinius. Nuo pat vaikystės mėgau. Man atrodo, kad kiaušinis viską pataiso – ir sumuštinį, ir kokį ryžių stir-fry, ir burgerį, žinoma. Mėnesį mėgindama pažinti Japoniją atradau vietinius sumuštinius su kiaušinių salotomis. Jie nuostabiai švelnūs, kreminiai, be tų piktų česnakų, kurių vis prideda pas mus parduodamose kiaušinių salotose. Ypatingo skonio toms japoniškoms kiaušinių salotoms suteikia japoniškas majonezas. Mūsuose man nepavyko jo rasti, todėl pasinaudojau interneto platybėse rasta formule. Atkreipkite dėmesį, kad papildomo cukraus galite ir nedėti – pakeiskite jį mirinu arba tiesiog rinkitės salsvesnes garstyčias ir majonezą.

4 porcijoms reikės:

4 kiaušinių
2 v. š. majonezo
0,5 a. š. ryžių acto
0,5 a. š. cukraus arba 1 a. š. mirino
1 a. š. švelnių garstyčių
grūstų juodųjų pipirų
8 riekių sumuštinių duonos

Pirmiausia kietai išverdame kiaušinius. Aš darau taip: užverdu prikaistuvyje vandenį, tada atsargiai į jį suleidžiu kambario temperatūroje pašilusius kiaušinius ir verdu 8 min.

Patarimas: Kad būtų lengviau kiaušinius lupti, prieš virdami pradurkite drūtgaliuose mažytes skylutes (aš naudoju storesnę siuvinėjimo adatą, ji tvirta, nelinksta), o išvirusius kiaušinius nedelsdami panardinkite į kuo šaltesnį vandenį. Tokia gudrybė ypač praverčia tada, kai kiaušiniai privalo atrodyti dailiai, pvz., gaminant įdarytus kiaušinius arba dedant ant salotų.

Kol kiaušiniai vėsta, dubenėlyje sumaišykite majonezą, ryžių actą, cukrų arba miriną, garstyčias ir juoduosius pipirus. Maišykite, kol cukrus ištirps. Nuluptus kiaušinius sudėkite į indą ir sutrinkite šakute. Man patinka stambesniais gabalėliais, todėl darykite tai savo nuožiūra. Sumaišykite kiaušinius su padažu.

Vieną sumuštinių duonos riekę padėkite ant pjaustymo lentelės ir gausiai aptepkite įdaru. Paskaičiuokite, kad įdaro pakaktų keturiems tokiems suvožtiniams. Ant viršaus klokite antrą duonos riekę ir prispauskite. Tuomet aštriu peiliu nupjaustykite plutą. Tai daryti, be abejo, nėra privaloma, bet be plutos sumuštinis būna dar puresnis.

Kartokite, kol sunaudosite visą įdarą ir duoną.

Tokie sumuštiniai – ne tik puikus (ir greitas!) išsigelbėjimas nuo alkio, bet ir šaunus būdas papildyti pietų dėžutę. Beje, nors šis receptas gana “nuogas”, niekas netrukdo į jį įdėti plonai pjaustytų agurkų arba salotų lapų. Skanaus!

The post Japoniški sumuštiniai su kiaušiniais | tamago sando appeared first on Ignės puodas.

Kartą manęs paklausė, ar sportuoju. Ir susimąsčiau… Pusmaratonių kaip prietelius nebėgioju, triatlonų kaip net keli draugai ir giminiečiai neįveikinėju (mano mėgstamiausias plaukimo stilius – kirvuku į dugną…), teniso nežaidžiu, pilatese ir jogoj nesirangau. Taigi, nesportuoju. Bet… judu! Vaikštau, šokinėju per virvutę, važinėju dviračiu – judu taip, kaip noriu, kaip man patinka. O visų geriausia, kad taip judant įsijungia smegenys. Daug visko apgalvoju sukdama ratus parke. Kai kurios mintys taip ir lieka mintimis, o iš kitų išsivysto idėjos, galiausiai virstančios darbais. Taip buvo ir su šita pica. Vieną dieną vaikščiodama prisiminiau, kaip vaikystėje per pasninką mama (linkėjimai, mama, žinau, kad skaitai!) kepdavo tokį mielinį pyragą su svogūnais. Paprastas tai buvo kepinys, bet aš jo galėdavau daug sukirsti, nesvarbu, kaip dažnai jis atsirasdavo ant stalo. Taip bebraidant prisiminimuose šovė mintis: reikia išsikepti picos andainykščio mamos pyrago garbei. Su svogūnais, bet karamelizuotais. Ir su ožkų pieno sūriu, nes jo buvau baisiai pasiilgusi. Galutinį skonių derinį pakuždėjo gargždiškiame restorane Lijo (linkėjimai ir jiems, kaimynams mano!) patiekiamos brusketos. Porąsyk paeksperimentavus su greitu svogūnų karamelizavimu (apie jį šiek tiek žemiau) gimė tokia pica. Prietelius jau klausė, kada vėl. Greitai, mielasis, greitai.

Vienai picai* reikės (∅ ~28 cm):

20 g šviežių mielių
1 v. š. cukraus
50 ml alyvuogių aliejaus + padui patepti
125 ml šilto vandens
žiupsnio druskos
~220 g kvietinių miltų + stalviršiui pabarstyti
čiobrelių
ožkų pieno sūrio
saujos kedrinių pinijų

Svogūnams:
2–3 didelių svogūnų
1 v. š. sviesto
žiupsnelio druskos
šlakelio balzaminio acto

Pradėkime nuo pradžių – nuo tešlos. Dubenyje sutrupinkite mieles, užpilkite šiltu vandeniu, pabarstykite cukrumi ir gerai išmaišykite. Į gautą skystį supilkite alyvuogių aliejų, įberkite druskos. Dar sykį išmaišykite ir pradėkite pamažu berti miltus. Berkite ir maišykite, berkite ir maišykite, kol tešla taps gana tvirta ir atšoks nuo dubens sienelių. Tuomet pasimiltuokite rankas ir likusius miltus įminkykite. Tešla turi išeiti minkšta ir elastinga, ji gali truputį lipti prie rankų, todėl neskubėkite suberti visų miltų – geriau tai darykite po truputį. Gautą tešlą sudėkite į miltais pabarstytą arba alyvuogių aliejumi išteptą dubenį, uždenkite virtuviniu rankšluostėliu ir kildinkite maždaug 1 val.

Tuo tarpu paruoškite karamelizuotus svogūnus. Įprastai šis procesas užtrunka apie valandą, bet pasinaudojus šiuo metodu man pavyko laiką sutrumpinti iki 20–30 min. Jei bijote eksperimentuoti, rinkitės lėtesnį būdą arba dėkite ant picos svogūnų marmeladą (aš gaminu pagal šį receptą). O jei nebijote, pirmyn: nuluptus svogūnus supjaustykite pusžiedžiais. Talpioje keptuvėje, puode arba troškintuve (geriausia, kad tas indas truputį liptų) įkaitinkite sviestą ir sudėkite pjaustytus svogūnus. Maišydami kepinkite ant gana smarkios ugnies, kol ant dugno pradės rastis ruduma – tai tas besikaramelizuojantis natūralus svogūnų cukrus. Šliūkštelėkite į puodą vieną kitą šaukštą vandens ir įnirtingai maišykite, kad toji ruduma atšoktų nuo dugno ir pradėtų veltis ant svogūnų. Taip vis kartokite, kol svogūnai dailiai parus. Kaip minėjau, man prireikia 20–30 min. Kai jau būsite patenkinti vaizdeliu, šliūkštelėkite paskutinį šaukštą vandens ir šlakelį balzaminio acto, pagardinkite svogūnus druska ir gerai išmaišę nukelkite nuo kaitros. Sudėkite į indą, kad pravėstų. Svarbu nepilti per daug vandens, antraip svogūnai paprasčiausiai troškinsis, o ruduma formuosis labai lėtai. Karštis, maišymas ir šlakelis vandens – greitai karamelizuotų svogūnų formulė.

Jei jau turite ir tešlą, ir svogūnus, metas kepti picą! Orkaitę įkaitinkite iki 230 °C (kuo karščiau, tuo geriau!). Skardą išklokite kepimo popieriumi. Pusę tešlos iškočiokite ant miltais pabarstyto stalviršio ir perkelkite į kepimo skardą. Pagrindą aptepkite alyvuogių aliejumi, pabarstykite čiobreliais. Ant viršaus paskirstykite karamelizuotus svogūnus, o tarp šių prikrėskite minkšto ožkų pieno sūrio. Pašaukite picą į orkaitę ir kepkite 7–8 min. (jei vienas orkaitės kraštas kaista labiau už kitą, įpusėjus kepimo laikui skardą apsukite). Kai matysite, kad picos kraštai dailiai pakilo ir ėmė rusti, traukite skardą lauk. Apibarstykite picą kedrinėmis pinijomis ir šviežiais čiobreliais ir prieš pjaudami porą minučių palaikykite.

Viskas! Paprasta ir gardu. Ingredientus taip pat galite keisti pagal užgaidą, pvz., naudoti pelėsinį sūrį arba picą apšlakstyti balzaminio acto padažu. Tokia pica tiks ir sekmadienio pietums, ir vakarėliui. Beje, ruošdamiesi priimti svečius galite prikepti daug nedidelių tokių picyčių, tik kepimo laiką atitinkamai sutrumpinkite. Tiks prie salsvo balto vyno arba tiesiog… viena!

*Pastaba: tešlos iš nurodyto ingredientų kiekio pakaks dviem picoms. Jei neketinate suvalgyti abiejų, atlikusią tešlą sandariai supakuokite ir įdėkite į šaldiklį.

The post Pica su karamelizuotais svogūnais ir ožkų pieno sūriu appeared first on Ignės puodas.

Nesu grybautoja. Neskiriu grybų (na, populiariuosius skiriu, bet tik tiek), todėl į mišką leidžiuosi lydima tik patikimos draugijos – tėčio arba prieteliaus. Tokios išvykos metu aš daugiau žioplinėju, gėriuosi mišku, ganau šunį, jei būnu pasiėmusi, ir mažai grybauju. Taigi, iš manęs naudos miške mažai. Užtat grybus mėgstu, todėl kai kas nors man jų parūpina, mielai priimu. Tas kas nors dažniausiai ir būna tėtis, kuris rudenį vis išsiruošia miškan pagrybauti. Aš gautas gėrybes dažniausiai paverčiu sriuba arba rizotu. Šįkart pakalbėkim apie sriubą – tirštą, sodrią, tikrą grybienę. Šitą receptą nusižiūrėjau iš Jamie Oliver, bet bėgant laikui įpratau daryti kitaip (pvz., nebedėti maskarponės). Čia ir yra maniškis variantas – skausmingai paprastas, bet gal tuo ir geras?

6 porcijoms reikės:

600 g įvairių grybų (voveraičių, baravykų, šilbaravykių, šitakių ir t. t. – tokių, kurių nereikia kelis kartus nuvirinėti, kad taptų valgomi)
1 v. š. alyvuogių aliejaus
nedidelio gabalėlio sviesto
1 nedidelio svogūno
2–3 česnako skiltelių
saujos šviežių čiobrelių
saujos šviežių petražolių
1 l daržovių sultinio
druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį

Grybus nuvalykite ir supjaustykite nedideliais gabalėliais. Svogūną ir česnako skilteles susmulkinkite, petražoles sukapokite, o čiobrelių lapelius nuskabykite. Paruoškite sultinį (jo kiekį galite didinti arba mažinti priklausomai nuo to, kokio tirštumo sriubą mėgstate).

Puode storu dugnu įkaitinkite alyvuogių aliejų ir sviestą. Sudėkite svogūną bei česnaką ir maišydami kepinkite, kol svogūnas ims minkštėti, kol viskas pakvips. Tada sudėkite grybus, išmaišykite ir kelias minutes patroškinkite. Užpilkite sultiniu, suberkite čiobrelius bei petražoles ir užvirinkite. Kai sriuba užvirs, sumažinkite kaitrą ir palikite burbuliuoti apie 20 min. Po to pagardinkite druska ir juodaisiais pipirais. Dalį sriubos nupilkite į atskirą indą ir rankiniu trintuvu sutrinkite. Vėl supilkite į puodą, išmaišykite, jei reikia, įberkite dar druskos ar pipirų, pakaitinkite ir… patiekite!

Paprasta, tiesa? Bet labai skanu! Visų geriausia, kad sriuba išeina tiršta, kaip man labiausiai ir patinka. Tačiau jūs tirštumą galite reguliuoti pagal save – pilti daugiau sultinio. Arba sutrinti visą sriubą, nors man labai patinka, kai dar lieka grybų gabalėlių pakramtyti.

The post Tiršta grybų sriuba appeared first on Ignės puodas.

…arba kiniškai korėjietiška klasika. Keistas hibridas, – sakysit jūs. Todėl, kad taip ir yra, – atšausiu. Iš tiesų tai unikalus patiekalas, kurio galima rasti kinų restoranuose Pietų Korėjoje, bet patys kinai dažnai ginasi tokio nevalgantys. Korėjoje tai tobulas greitas maistas, kurį restoranai į namus pristato tokiose metalinėse dėžutėse. Išvalgytus indus paskui tereikia sukrauti koridoriuje prie buto durų, ir pasiuntinukas vėliau juos pasiima. Tie makaronai su tirštu juodųjų pupelių padažu nebrangūs, dažniausiai turbūt nė 5 eurų nekainuoja, o pasotina ilgam. Jau senokai mane jie intrigavo, man rodos, prieš gerus porą metų pirmąkart bandžiau gaminti, bet tąsyk eksperimentas ir liko eksperimentu. Pernai pavasarį iš Stokholmo parsivežiau juodųjų pupelių padažo, nes pas mus jos staiga nebeliko. Vėl gaminau, bet vėl nieko labai patinkančio neišspaudžiau. Šią vasarą parduotuvėse vėl pastebėjusi juodųjų pupelių padažą supratau: tai ženklas. Metas imtis tų juodų makaronų! Įkvėpimo suteikė ir receptų segtuve (turiu tokį) aptiktas labai panašus kiniškas patiekalas. Priežasčių atidėlioti nebeliko.

Kelis kartus pažaidusi ir ištuštinusi visą juodųjų pupelių padažo (atrodo va šitaip; yra visose didelėse Maximose) indelį galiausiai apsistojau ties šiuo variantu. Paprastas, minimalistinis, greitai ir lengvai paruošiamas – visai kaip man patinka. Juodųjų pupelių padažas intensyvus, todėl norėjosi sūrumą atsverti medumi ir aitriosiomis paprikomis. Medų, beje, galima keisti klevų sirupu arba rudu cukrumi. Tad štai – susipažinkite, kiniškai korėjietiška klasika jjajangmyeon! Teplus patiekalas, tikrai išmozosiantis jums lūpas.

2 porcijoms reikės:

2 porcijų kvietinių makaronų (ramenų arba udon)
200 g kiaulienos papilvės arba šoninės
2 česnako skiltelių
1 nedidelio svogūno
0,5 cm imbiero šaknies
1 v. š. mirino
150 ml daržovių sultinio
2 v. š. juodųjų pupelių padažo
0,5 v. š. skysto medaus
0,25–0,5 a. š. maltos aitriosios paprikos
1 nubraukto v. š. bulvių krakmolo
juodųjų pipirų
augalinio aliejaus kepti
1/3 ilgavaisio agurko

Kiaulieną supjaustykite nedideliais gabalėliais, pagardinkite juodaisiais pipirais ir išmaišykite su mirinu. Imbierą ir česnako skilteles sukapokite, svogūną supjaustykite gana stambiai. Paruoškite daržovių sultinį. Indelyje iki vientisos masės išmaišykite juodųjų pupelių padažą, medų ir aitriąsias paprikas. Krakmolą ištirpdykite šaltame vandenyje.

Užkaiskite vandenį makaronams ir išvirkite laikydamiesi nurodymų ant pakelio. Išvirusius nukoškite ir perliekite šaltu vandeniu.

Kiniškoje arba paprastoje gilioje keptuvėje įkaitinkite šlakelį aliejaus. Jei kiauliena, kurią naudojate, labai riebi, o keptuvė nelimpa, aliejaus galite visai nepilti. Maišydami kepinkite mėsą ant vidutinio smarkumo kaitros, kol apskrus. Tada sudėkite svogūną, česnaką ir imbierą. Toliau maišydami kepinkite, kol česnakas ir imbieras pakvips. Sudėkite juodųjų pupelių pastos mišinį, gerai išmaišykite ir užpilkite viską sultiniu. Užvirinkite ir sumažinę kaitrą troškinkite 4–5 min., kol skysčio pradės mažėti. Per tą laiką agurką supjaustykite šiaudeliais.

Pradėjusį tirštėti padažą dar labiau sutirštinkite įpylę vandenyje ištirpdyto krakmolo. Maišykite, kol padažas sutirštės iki pageidaujamos konsistencijos.

Išdėliokite makaronus į lėkštes, užpilkite padažu ir patiekite su smulkintais agurkais. Šie makaronai labai skanu su marinuotais baltaisiais ridikais takuan. O jų receptą rasite knygoje Rytų Azijos Virtuvė.

The post Makaronai su juodųjų pupelių padažu | jjajangmyeon appeared first on Ignės puodas.

Pakalbėkime apie kitokį maisto gaminimą. Norėčiau jį pavadinti instinktyviu, bet ir tuos instinktus reikia išugdyti remiantis tam tikrais principais. Trumpai tariant, tai gaminimas nesikliaunant receptais. Iš esmės taip gaminama nuo amžių amžinųjų, taip gamina mamos, močiutės, tėčiai ir dėdės. Būtent taip gaminami tradiciniai patiekalai. Paklauskit tetos, kaip jai pavyksta tuos burnoje tirpstančius kotletus pagaminti. Tikėtina, kad nesulauksite tikslaus atsakymo – nežinau, sauja to, žiupsnis ano. Tai saujos skonis. Tačiau gaminti be recepto galima ir ne vien tradicinius laiko patikrintus patiekalus. Tiesą sakant, man labiausiai ir patinka be recepto eksperimentuoti. O eksperimentuojant tvirčiau jaustis padeda ne tik tie per kelerius metus praugdyti instinktai, bet ir sukauptos žinios apie maisto skonį, jo tekstūras ir viso to derinimą.

Skoniai ir kaip juos jaučiame

Tikriausiai visi žinome skonių teoriją, atmintyje gal net užsilikęs paveiksliukas iš mokyklinio vadovėlio, iliustruojantis liežuvio zonas, jaučiančias vieną ar kitą skonį. Na, gyvenimas nestovi vietoje, mokslininkai vis nerimsta ir tą paveikslėlį galite išmesti į atminties šiukšlinę. Negana to, kad jaučiame ne vien sūrumą, saldumą, rūgštumą ir kartumą, bet ir visą liežuvio žemėlapį reikia perpiešti. Bet pirma apie pačią skonio pajutimo mechaniką. Kai įsidedame į burną maisto kąsnį, liežuvyje esantys mikroskopiniai skonio receptoriai pajunta molekules ir perduoda signalą į smegenis. Šios tokius signalus iššifruoja, ir mes suvokiame: valgau kažką, pvz., saldaus. Šiame procese svarbi ir uoslė, kuri ne tik iš anksto duoda užuominą apie tai, ką valgysime, bet ir papildo pojūčius kramtant. Dėl to susirgus sloga neretai sumažėja apetitas, nes maistas tampa nebe toks skanus. Kaip jau minėjau, kadaise tikėta, kad žmogus skiria keturis skonius: sūrumą, saldumą, rūgštumą ir kartumą. Šiandien žinoma, kad žmogus reaguoja ir į umami, t. y. kompleksišką, pikantišką, apvalų skonį, kuriuo pasižymi sultiniai, grybai, pomidorai, sojų padažas, misas, brandinti sūriai ir t. t. Šį skonį japonų chemikas Ikeda Kikunae aprašė dar 1908 m., bet Vakarų pasaulyje šis atradimas kažkaip praslydo visiems pro akis. Nieko, dabar atsigriebėme – apie umami kalbama daug ir dažnai. Pastaruoju metu pasigirsta raginimų į skonių sąrašą įtraukti riebumą (mat riebalai turi savitą skonį, kuris vieniems priimtinas, kitiems, pvz., man atgrasus – negaliu valgyti sūdytų lašinių, nuo kiaulienos kepsnių nupjaustau riebalų kraštelius, šoninę stengiuosi pirkti kuo liesesnę) ir metalą. Ką tokį? – girdžiu klausiant. Kitąsyk įsipjovę į pirštą lyžtelkite kraujo, ir suprasite (tiksliau, prisiminsite), koks tai skonis.

Ar pyragas privalo būti tik saldus? Ne!

O kaip tas liežuvio paveikslėlis, kurį liepiau išmesti? Na, gilinantis į skonių pojūčius paaiškėjo, kad tų kartumo, sūrumo ir t. t. zonų kaip ir nėra. Visus skonius jaučiantys receptoriai išsidėstę gana tolygiai. Taigi, skonį mes pajuntame labiau kaip visumą. O šitas žinojimas praverčia gaminant maistą. Nežinau, kaip jums, bet man patys geriausi patiekalai yra tie, kuriuose yra visko, kur skoniai išsidėstę sluoksniais, kur yra to nuostabaus daugialypiškumo. Pagalvokime apie tokį paprastą valgį kaip sumuštinis… tarkim, su dešra, rugine duona ir pomidoru tiesiai iš šiltnamio. Vienu kąsniu mūsų receptoriai pajunta duonos salsvumą, dešros sūrumą, malonią pomidoro rūgštelę, kurią papildo salsvumas, ir netgi kruopelę umami. To-bu-la. Dėl to, kad gebame visus skonius pajusti vienu kartu, daugeliui skanu tokie iš pirmo žvilgsnio prieštaringi valgiai kaip sūri karamelė, sūris su džemu, apyniuotas alus, šokoladu gardinti troškiniai. Taigi, žinodami, kaip jaučiame skonį, galime kaskart kurti puikius daugialypius patiekalus.

In ir jang principas

Pereikime prie praktiškesnių dalykų – skonių derinimo. Idealiu atveju patiekale derės visi pagrindiniai skoniai, tačiau tai nėra būtina – pakanka, pavyzdžiui, gero sūrumo ir saldumo balanso, kad valgydamas užsimerktum iš malonumo. Kad ir kokius skonių derinius norėtumėte išgauti (kartu–saldu; rūgštu-saldu; sūru-saldu; riebu-rūgštu), atminkite, kad maiste kaip ir gyvenime svarbiausia pusiausvyra. Taivane mane išmokė kliautis in ir jang principu, t. y. traktuoti skonius kaip vienas kitą papildančius pradus ir siekti, kad patiekale visada vyrautų harmonija. Jei ruošdami padažą salotoms padauginsime druskos, dings pusiausvyra, vienas pradas nusvers kitus. Todėl reikia įberti, pvz., cukraus, kad atstatytume prarastą pusiausvyrą. Šitą porą puikiai papildytų rūgštumas, todėl galima šliūkštelėti citrinų sulčių arba vyno acto. Norite dar kitaip? Druską keiskite sojų padažu, tada puokštę papildys dar ir umami.

Svogūnų siuba – ir sūri, ir saldi, ir prikrauta umami.

Nors in ir jang principas būdingesnis Rytų Azijos patiekalams, iš tiesų šitas harmonijos siekis yra tarptautinis. Net cepelinus, kuriuose vyrauja sūrumas, patiekiame su rūgščia grietine, kuri ne tik papildo skonių paletę, bet ir nuplauna riebumą. Panagrinėkime kelis patiekalus. Štai kad ir prancūziška svogūnų sriuba. Kad ir kaip bežiūrėtum, ji nėra vienalypė. Turime karamelizuotų svogūnų saldumą, turime sultinio sūrumą, turime vyno rūgštumą ir net sūrio teikiamą umami užuominą. Arba tradicinis itališkas pomidorų padažas. Sūrumo suteikia jūros druska, o salsvumo, rūgštumo ir umami – pomidorai. Arba japoniškieji ramenai. Kad neišsiplėsčiau, paknebinėsiu vieną porūšį – Saporo stiliaus ramenus. Juose žaidžia umamiškas misas, turintis net subtilios rūgštelės, riebi kiaulienos papilvė, troškinta sojų padaže, salsvi traškūs kukurūzai, sūrstelėję sojų padaže marinuoti kiaušiniai… o jei dar įdeda marinuotų bambukų ūglių, orgazmas garantuotas.

Maniškė sriuba be recepto – kaskart kitokia.

In ir jang principu remdamasi aš šaltuoju metų laiku dažnai pietums gaminu sriubą be recepto. Jos sudėtis kaskart kitokia, priklausomai nuo šaldytuvo turinio, bet kaskart būna kas nors sūraus, kas nors salsvo, kas nors rūgštoko ir, žinoma, daug umami.

Žaidžiame tekstūromis

Tačiau skonis – dar ne viskas. Patiekalus į naują lygmenį galima pakylėti pradėjus galvoti apie… tekstūras. Kelios tekstūros viename patiekale – tikra šventė gomuriui! O kai pripranti valgyti derindamas tekstūras, net prie cepelinų norisi ko nors traškaus. Bet pirmiausia apie tekstūrų įvairovę. Turime minkštą, pvz., duona, virta bulvė; turime purų, pvz., biskvitas; turime traškų kaip daržovė ir traškų kaip sukepintas skrebutis; turime tvirtą kaip gerai išvirtas makaronas; glitų kaip virtas grybas; turime net sprogstantį burnoje kaip spanguolė ar ikras; glotnų kaip jogurtas ar grietinė; o kur dar mėsos tvirtumas ir minkštumas. Paletė tikrai plati ir visa ji skirta mums žaisti! Todėl gamindami be recepto galvokite ne tik apie skonius, bet ir apie tekstūras. Jų žaismė ne tik paįvairina patiekalą, bet ir padeda pravalyti gomurį, kai jį apsunkina skoniai. O traškios daržovės, patiektos su kepta mėsa, palengvina virškinimo procesą. Pakalbėkime konkrečiau. Štai pavyzdžiui pusrytinis skrebutis. Kad būtų smagiau, duoną paskrudiname, ant viršaus krauname minkštą kreminį avokadą, galbūt miltingo pomidoro riekelę – bus ir trašku, ir glotnu. Arba vėl sumuštinis, tik šįkart kitoks – suvožtas. Vėl galime pradėti nuo skrudintos duonos, įdėti minkštos mėsos, traškių salotų lapų, o kad tikrai nieko netrūktų, įbrukti dar skiltelę traškaus sultingo obuolio. Gaminant desertus tekstūrų dermė taip pat svarbi – daug įdomiau, kai purus biskvitas ir glotnus kremas kontrastuoja su traškiais riešutais arba morengais.

Kepta mėsa ir traškios daržovės – puikus derinys!

Kliaunantis Rytų Azijos šalių patirtimi, be tekstūrų svarbi ir temperatūra. Pietų Korėjoje troškinys ant stalo atkeliauja dar kunkuliuojantis (arba apskritai tenka gamintis jį patiems), todėl ryžiai yra drungni, o daržovių užkandžiai – kambario temperatūros arba net vėsūs. Tai padeda sukurti tą mistiškąjį in ir jang balansą.

Štai tie kertiniai principai, kuriais aš remiuosi gamindama maistą be recepto. Neapsigaukite – receptais aš kliaunuosi, ypač susidūrusi su sudėtingesniais ar naujais patiekalais. Tačiau dažniausiai visgi nugali tas saujos skonis ir noras valgant mėgautis skirtingais skoniais, tekstūromis, temperatūromis. Todėl kaskart stodama prie viryklės dabar jau instinktyviai kliaunuosi aukščiau išdėstytomis formulėmis.

Vietoje post scriptum

Kelios mintys pabaigai.

• Skonio receptorių skaičius laikui bėgant mažėja. Šitas faktas mane išgąsdino ir suneramino – senatvėje maistas tikriausiai nebeteiks tokio pat malonumo. Be to, skonio receptoriai gali atbukti arba perdegti. Jei dažnai valgysime labai saldžiai arba sūriai, receptoriai pripras ir taps nebe tokie jautrūs. Laimė, tai grįžtamas procesas. Pradėjus valgyti normaliai (kas iš pradžių gali pasirodyti be proto prėska) viskas atsistato. Užtat ne namie gamintas maistas tampa smarkiai per sūrus.
• Aštrumas nėra skonis – tai pojūtis. Valgant aitriąsias paprikas mums tiesiog degina liežuvį/gomurį. Degina ir kitas kūno vietas, jei prie jų prisiliečiame pirštais, čiupinėjusiais aitriąją papriką. Esu ne sykį ašarojusi, nes užsimiršusi pasikrapščiau akį. O kartą pravirkdžiau ir šunį, nes nuskynusi darže užderėjusias Kajeno paprikas (vėl užsimiršusi) pakutenau jam nosį. Čiaudėjo kaip snukį į pipirų maišą įkišęs.
• Valgydami instinktyviai vertiname ne tik skonį, bet ir tekstūrą, todėl ją pakeitus tampa sunkiau atpažinti skonį. Tyrele paverstus produktus sunkiau atpažinti – kas čia man veliasi ant liežuvio? Žirneliai? Kopūstai? Brokoliai? Kas tai??? Kiti net sako, kad į košę sutrinti valgiai nebe tokie skanūs.

Šaltiniai

The Telegraph, BrainBlogger, Science ABC, Food 52, The Guardian, Popular Science ir kiti su pamestomis nuorodomis.

The post Skoniai ir tekstūros, arba kaip gaminti maistą be recepto appeared first on Ignės puodas.

Rengdama knygą Rytų Azijos Virtuvė iš karto žinojau, apie ką būtinai rašysiu. Apie ryžius! Visų pirma, tai svarbi Azijos šalių mitybos raciono dalis. Antra – ir ne mažiau svarbu – pati kadaise kankinausi virdama lipniuosius ryžius sušiams. Oi, pamenu aš patį pirmą kartą, kai teko šitą užduotį vykdyti. Sugalvojome su draugais sušių vakarėlį pasidaryti. Viską suruošėme, užkaitėme ryžius… bet iš nežinojimo pusė pridegė, vanduo išbėgo. Galiausiai sušius vis dėlto valgėme (ir pačių gamintus!), bet prisiminimai apkarto. Nuo to karto daug vandens nutekėjo, daug kartų ryžius viriau, kol išmiklinau man pačiai priimtiniausią būdą. Pamokysiu ir jus, kad visi mokėtume tinkamai sušiams, bibimbapui, onigiriams ar šiaip prie troškinio lipniųjų ryžių išsivirti.

Prieš pradedant dar patikslinsiu – lipnieji ryžiai (angl. sticky rice) yra apvaliagrūdžiai ryžiai, naudojami Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos, Taivano ir kitų kraštų virtuvėse. Jie trumpi ir apvaloki, turi daug krakmolo, todėl lengvai sulimpa (o sulipusius lengva valgyti lazdelėmis). Tokie ryžiai natūralesniai saldesni ir, sakoma, nelabai sveiki, bet man jie labai patinka! Lietuvoje patariu pirkti parduotuvių egzotinių prekių lentynose laikomus ryžius sušiams arba užsukti į parduotuvę Aliejus (jų tinklas nemažas), kurioje galima įsigyti sveriamų ryžių sušiams. Rinkitės užsieninius ryžius (aš dažniausiai perku Hakumaki) ir venkite Lietuvoje fasuotų (pastaruosius perku tik bėdos prispausta). Beje, fun fact: jau porą metų stengiuosi, kad namie apvaliagrūdžiai ryžiai nesibaigtų, todėl perku juos 5 kg maišais iš Sanitex. Didmenininkė mat.

Kad jau susipažinome su ryžiais, metas konkrečiau. Šį procesą jau esu trumpai aprašiusi tekstuose apie sušius, bet šįsyk išsamiau, su daugiau lyrinių nukrypimų ir (tikiuosi) naudingų patarimų.

Pradėkime nuo to, kiek ryžių reikia. Aš jų tikrai nesveriu kiekvieną kartą, o matuoju senomis geromis granionomis stiklinėmis. 4 porcijoms lipniųjų ryžių reikia dviejų stiklinių (arba 400 ml) sausų ryžių. Pamatavę supilkite ryžius į puodą, užpilkite šaltu vandeniu ir švelniai patrindami kruopas rankomis nuplaukite. Vandenį keiskite 3–4 kartus, kol taps beveik skaidrus. Kodėl ryžius reikia plauti? Na, taip išplaunamas perteklinis krakmolas – tuomet ryžiai sulimpa tik tiek, kiek reikia, be to, esu girdėjusi sakant, kad krakmolingi ryžiai smirdi. Nežinau – nebandžiau lyginti. Išplautus ryžius paliekame sietelyje nuvarvėti 30–60 min. Po to užpilame vandeniu ir paliekame pastovėti dar valandėlę (galima ir visą pusdienį ar net per naktį). 400 ml ryžių reikia 420–450 ml vandens. Kuo daugiau ryžių verdate, tuo vienodesnis turi būti ryžių ir vandens santykis. Ir atvirkščiai – jei verdate ryžių dviem asmenims, vandens pilkite daugėliau. Bet geriau vandens mažiau, nei per daug (kaip keblu!), kad ryžiai nepervirtų.

Išmirkusius ryžius su visu puodu (geriausia naudoti storadugnį, jis tolygiau paskirstys šilumą) dėkite ant viryklės ir užvirinkite ant smarkios kaitros. Po to uždenkite dangčiu, sumažinkite kaitrą (kuo mažiau, tuo geriau) ir virkite 10–15 min. Šioje vietoje siūlau pagalvoti apie savo viryklę – kiek smarkiai ar silpnai ji kaitina. Pavyzdžiui, mano ankstesnė dujinė viryklė neturėjo tokio dalyko kaip nedidelė kaitra. Na, pavykdavo ją sumažinti, bet vos vos. Todėl vanduo išgaruodavo per 5–7 min. (kąąą???). Dabartinė sukalbamesnė, ant jos ryžius verdu 10 min.

Taigi, suskaičiavote minutes, pajutote (arba, jei dangtis stiklinis, pamatėte), kad vanduo išgaravo. Nukeliat puodą nuo kaitros ir nenuėmę dangčio dar palaikote ryžius garuose. Jie iššus iki galo, kol jūs baigsite ruošti kitus patiekalus.

Viskas! Jei reikia, ryžius pagardinate (pvz., jei gaminsite sušius arba kimbapus), kraunate į dubenėlius ar kitur ir skanaujate. Paprasta kaip dukartdu, kaip citriną išspausti. Ir nenusiminkite, jei ryžiai pridegė. Pridegusių nenaudokite, o ateityje prisiminkite, ką darėte, ir atitinkamai pakeiskite procesą. Galbūt reikėjo įpilti daugiau vandens, galbūt reikėjo dar labiau sumažinti kaitrą arba virti ryžius trumpiau.

Kaip sukčiauti. Tiksliau, kaip sukčiauju aš. Jei skubu, jei nėra laiko pusdienį tuos ryžius mirkyti (arba pamiršau tai padaryti) – ką aš darau? Ogi viską tą patį, tik trumpiau. Arba ryžių nemirkau. Bet visada visada juos nuplaunu ir gerai nukošiu. Ir to pakanka tikrai neblogam ryžių dubenėliui išvirti.

The post Kaip išvirti lipniuosius ryžius appeared first on Ignės puodas.

Jau kurį laiką gyvenime stengiuosi vadovautis principu gali būti geriau. Tokia nuostata neleidžia užsistovėti, verčia temptis, stiebtis, tobulėti. Būtent ji išjudino mane iš Gargždų. Ji privertė pasimokyti kinų kalbos, labiau rūpintis savo kūnu ir siela, kritiškiau pažvelgti į savo darbą. Tą gali būti geriau principą pritaikiau net ryžiams! Matot, kad ir kaip man patiktų lipnieji ryžiai (juos virti jau mokėmės čia), kiek galima juos tokius vienodus valgyti?

Ir čia į sceną žengia maišyti ryžiai, japoniškai vadinami takikomi gohan. Įvairūs priedai pakylėja, paįvairina ryžius, suteikia papildomo skonio ir praturtina vitaminais. Dar viena gera žinia: galima naudoti kokias tik nori daržoves! Aš pateikiu gana paprastą variantą, kurį jūs, mieli skaitytojai, galite keisti kaip panorėję. Brokoliai, žiediniai kopūstai, šparaginės pupelės – tinka viskas!

Šitaip praturtinti ryžiai man labiausiai tinka prie korėjietiško stiliaus pusryčių arba vakarienės. Sriubos dubenėlis, maišyti ryžiai, pora daržovių užkandžių, žinoma, kimči… sotu ir maistinga!

4 porcijoms reikės:

2 stiklinių apvaliagrūdžių ryžių (sušiams)
3–4 džiovintų šitakių
1/2 didelės morkos
saujos šaldytų žirnelių
1,5 v. š. mirino
3 v. š. sojų padažo

Iš anksto užmerkite šitakes. Kol grybai mirks, nuplaukite ryžius ir suberkite į sietelį nuvarvėti 30–60 min.

Morką nuskuskite ir supjaustykite nedideliais plonais šiaudeliais. Išmirkusių šitakių galvutes susmulkinkite. Vandens, kuriame mirko grybai, neišpilkite – jį dar galėsite panaudoti.

Nuvarvėjusius ryžius suberkite į puodą. Ant viršaus išdėliokite morkas, šitakes ir žirnelius. Užpilkite miriną, sojų padažą, 3–4 v. š. vandens, kuriame mirko grybai. Galiausiai supilkite vandenį – pilkite tiek, kad vos apsemtų ryžius ir daržoves, taigi, maždaug dvi stiklines.

Atidengtą puodą užvirinkite ant smarkios kaitros, po to kaitrą sumažinkite, uždėkite dangtį ir virkite ~10 min. Nukėlę puodą nuo ugnies dar palaikykite ryžius garuose 10 min. Aš tą laiką išnaudoju baigdama ruošti kitus patiekalus.

Tokie maišyti ryžiai būna kvapnūs, subtilaus skonio, todėl neužgožia kitų patiekalų. Jei norisi valgyti tik juos (na, kaip pagrindinį patiekalą), siūlau pilti daugiau sojų padažo ir mirino.

The post Ryžiai su priedais | takikomi gohan appeared first on Ignės puodas.

Užsienyje ramenai jau ne vienus metus karaliauja tarp madingiausių patiekalų. Tie, kurie šio patiekalo nemėgsta (o tokių, man atrodo, ne taip ir mažai) tokio fenomeno nesupranta, bet pagalvojus suprasti nesunku: tai sotus, šildantis ir guodžiantis patiekalas, kuriame yra visko – ir makaronų, ir sodraus sultinio, ir mėsytės, ir kiaušinuko, ir daržovių… Be to, tai lankstus patiekalas be labai griežtų taisyklių – vien Japonijoje jo variantų yra begalė.

Ruošdama ramenų receptus knygai Rytų Azijos Virtuvė jaučiausi patenkinta rezultatu, nes siekiau paprasto, švaraus skonio. Bet ragaudama vis daugiau ramenų pasijutau norinti padaryti geriau ir pateikti mano ramenų receptą – tokį, koks man pats gardžiausiais. Ramenai nėra patiekalas, kurio norėčiau kasdien. Bet jei užsimanau, tai užsimanau būtent tokio – su misu. Japonijoje šlerpdama dubenį po dubenio netrukau išsiaiškinti, kad man skaniausia ne kiaulienos, o vištienos sultinys ir gardintas arba druska (shio ramen) arba misu. Saporietiškas variantas su misu ir troškinta kiauliena man pats pačiausias. Kažką panašaus ir bandžiau atkartoti šiuo receptu. Labai norėjau į sudėtį įtraukti citrusinį vaisių, nes Japonijoje patiko sultinyje plaukiojantys yuzu minkštimo gabalėliai, bet eksperimentai nepasiteisino. Netiko nei apelsinai, nei mandarinai… galiausiai mečiau šitą užmačią.

Prie šito recepto reikia padirbėti. Jis nesudėtingas, bet turi daug pakopų ir atima nemažai laiko. Todėl nusiteikite. Bet verta, tikrai. Verta pasigaminti naminio sultinio, bet, žinoma, galite apsieiti ir be jo. Verta marinuoti kiaušinius, bet, žinoma, galite juos tiesiog išsivirti. Jei mėgstate ramenus arba tiesiog norite išsiaiškinti, kas čia per velnias, štai išsamus receptas. Dalis jo paimta iš Rytų Azijos Virtuvės, dalis visiškai nauja ir niekur nepublikuota. Prašom skaityti, o aš, nostalgijos apimta, eisiu skaičiuoti, kiek skirtingų ramenų sukapojau Japonijoje.

4 porcijoms reikės:

Sultiniui:
6 vištos sparnelių
1 poro (tik baltosios dalies)
3–4 česnako skiltelių
2–3 cm imbiero šaknies
4–5 džiovintų šitakių
15–20 cm kombu jūrų dumblių (nebūtinai)

Miso pagardui:
4 v š. miso
2 v. š. mirino
3 v. š. kepintų sezamų sėklų
0,5 a. š. maltų aitriųjų paprikų
2 v. š. sojų padažo

Marinuotiems kiaušiniams:
2 kiaušinių
100 ml sojų padažo
1 v. š. cukraus
1 v. š. ryžių acto
100 ml šilto vandens

Troškintai kiaulienai:
250 g kiaulienos šoninės arba papilvės be kaulo ir odos
1 poro baltosios dalies
1 a. š. druskos
80 ml sakės
80 ml sojų padažo
3 v. š. cukraus
2 cm imbiero šaknies

Kiti priedai:
4 v. š. konservuotų kukurūzų
1/4 nedidelės kopūsto gūžės
3 laiškiniai svogūnai
4 porcijos ramenų arba kitų mėgstamų makaronų (pvz., ryžių arba grikių, jei vengiate produktų su glitimu)

Litanija ilga, bet nereikia išsigąsti. Pradėjus nuo pradžių, žengiant po žingsnelį, japonišku įpročiu skaidant dideles užduotis į mažesnes viskas yra įveikiama.

Pirmiausia sultinys. Jį galite išsivirti iš anksto ir užsišaldyti arba dienelę kitą palaikyti šaldytuve. Vištų sparnelius pašaukite į iki 180 °C įkaitintą orkaitę ir kepkite 15–20 min. Po to kartu su visomis kepimo metu išsiskyrusiomis sultimis sudėkite į talpų puodą. Draugėn lai keliauja baltoji poro dalis, česnako skiltelės, imbieras, šitakės ir jūrų dumbliai, jei juos naudojate. Užpilkite viską 2–2,5 l vandens ir užvirinkite ant vidutinio smarkumo kaitros. Po to kaitrą sumažinkite ir leiskite sultiniui ramiai burbuliuoti 60–90 min., vis nugraibydami į paviršių iškilusius nešvarumus. Sultinys per tą laiką pakvips ir truputuką nugaruos. Baigę sultinį nukoškite. Grybus atidėkite. Visa kita sunaudokite arba išmeskite savo nuožiūra.

Kol sultinys verda, galima užmarinuoti kiaušinius. Puode užvirinkite vandenį. Kol užvirs, adata kiaušinių drūtgaliuose pradurkite nedideles skylutes. Po to juos bus lengviau lupti. Panardinkite kiaušinius į verdantį vandenį ir 2 min. atsargiai juos maišykite, kad trynys atsidurtų viduryje ir kiaušiniai apetitiškai atrodytų. Praėjus nurodytam laikui atsitraukite ir virkite kiaušinius dar 4 min. Per tą laiką paruoškite ledų vonelę. Į dubenį įpilkite šalto vandens, įberkite ledukų. Kiaušiniams išvirus staigiai juos traukite lauk ir nardinkite į ledinį vandenį. Mūsų tikslas – kuo greičiau sustabdyti virimą ir atšaldyti kiaušinius. Iš sojų padažo, vandens, cukraus ir ryžių acto paruoškite marinatą. Kai ledukai ištirps, nulupkite kiaušinius neištraukdami jų iš vandens ir iškart – niurkt – į paruoštą marinatą. Jame kiaušinius reikėtų palaikyti bent kelias valandas. Aš stengiuosi kiaušinius išvirti iš vakaro. O šitaip marinuoti jie laikysis ir savaitę.

Dar vienas svarbus pasiruošimas – troškinta kiauliena. Jei kaip aš esate visavalgis, kiaulienos būtinai pasitroškinkit. Galit kiaušinių nemarinuot, galit sultinį pirktinį naudoti, bet mėsytę būtinai išbandykite. Bus minkšta, prisigėrusi sojų padažo, aromatinga… M! Taigi, kiaulieną iš visų pusių ištrinkite druska ir apkepkite keptuvėje, kad apskrustų. Tuo tarpu talpiame puode sumaišykite troškinimui reikalingus ingredientus. Vos tik mėsa apkeps, įdėkite ją į puodą ir užvirinkite ant smarkios kaitros. Kai puodas užvirs, kaitrą sumažinkite, o puodą uždenkite. Pamažu troškinkite kiaulieną vis apversdami, kad ji iš visų pusių įsigertų skysčio. Tuo pačiu stebėkite, ar puodas nesvyla, ar skystis ne per greitai tirštėja. Jei taip nutiko, dar labiau sumažinkite kaitrą ir šliūkštelėkite šiek tiek vandens. Aš mėgstu kas ketvirtį valandos vis užmesti akį, ar viskas gerai. Kiaulienai išsitroškinti pakaks ir valandos, bet panorėję ją galite troškinti ir šiek tiek ilgiau. Kai skysčio sumažės ir kiauliena išsitroškins, išgriebkite ją iš puodo ir atidėkite į šalį.

Paruoškite ramenų pagardą. Kepintas sezamų sėklas šiek tiek patrinkite grūstuvėje arba rupiai sumalkite malūnėliu. Nuo sultinio atidėtas šitakių kepurėles susmulkinkite. Dubenėlyje sumaišykite misą, sezamų sėklas, aitriąsias paprikas, grybus, miriną ir sojų padažą. Atidėkite.

Nuplautą kopūstą supjaustykite šiaudeliais ir trumpai pakepkite keptuvėje. Atidarykite ir nusunkite kukurūzus. Vadovaudamiesi instrukcijomis ant pakelio išvirkite makaronus. Išvirusius nukoškite ir perliekite šaltu vandeniu.

Viskas. Svarbiausios sudedamosios dalys paruoštos. Beliko sukonstruoti ramenus. Miso pagardą padalykite į keturias lygias dalis ir sukrėskite į dubenėlius, iš kurių valgysite ramenus. Sultinį užvirinkite. Pagardą užpilkite verdančiu sultiniu ir atidžiai išmaišykite, kad neliktų gumulėlių. Įdėkite į dubenėlį porciją makaronų. Ant viršaus užtupdykite pusę marinuoto kiaušinio, šaukštą kukurūzų, šiek tiek kepinto kopūsto, porą riekelių troškintos kiaulienos ir smulkinto laiškinio svogūno. Lygiai taip pat sukonstruokite visas keturias porcijas ir mėgaukitės!

Suplukau vien aprašydama visus žingsnelius. Kartais, apimta tingulio, pagalvoju: na, kam tiek terliotis, kam vargti su tais ramenais? Bet verta, mielieji mano, verta! Žiemą ypač norisi sotaus, sodraus, rūgščiai saldžiai sūraus rameno su misu. Mano prietelius tikriausiai ir dažniau jį kapotų, jei aš netingėčiau troškinti, marinuoti, virti sultinio. Prasidedant naujiems metams belieka sau palinkėti mažiau tingėti ir daugiau kurti.

The post Ramenai su misu | miso ramen appeared first on Ignės puodas.