**Dėmesio! Nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia sveikatai, jūsų ir aplinkinių gerovei! Receptas nėra skirtas jaunesniems nei 20 metų asmenims!**
Tokia įžanga turiu pradėti įrašą apie (ak!) alkoholį šiandienos Lietuvoje. Aš tikiu žmogaus gebėjimu spręsti, ką jam geriausia daryti. Aš tikiu saiku visame kame – valgant, geriant, dirbant, sportuojant ir net… mylint! Todėl manau, jog saikingai vartoti alkoholį nieko blogo, bet, pabrėžiu, tai reikia daryti saikingai. Saikas, beje, kiekvieno irgi savas matas. Todėl spręskite savo nuožiūra.
O dabar apie patį kokteilį. Dar nuo studentavimo laikų man žiema, ypač Kalėdų metas, kvepėjo ne tik mandarinais, bet ir karštu vynu. Šiemet, užsimaniusi kitokio karšto alkoholinio (ak!) gėrimo, prisiminiau hot toddy – karštą viskio kokteilį. Receptas toks paprastas, kad net neverta jo receptu vadinti, bet preciziškumo mėgėjams vis tiek surašysiu. Pasakysiu tik tiek: šitas gėrimas puikiai šildo ir atpalaiduoja žiemos žvarbos sustingdytą kūną. Jis gali būti kiek nori silpnas, kiek nori stiprus, o galutinės skonio natos priklausys nuo pasirinkto viskio. Pastarąjį renkantis taikyčiau į viduriuką – nei per pigų, nei per brangų (gero taivanietiško arba Škotijos durpynais dvelkiančio viskio net nesvajočiau šitaip skiesti). Manau, tiks ir burbonas, nors su juo dar nebandžiau. Ir dar patarimas – jei norite kaip reikiant sušilti, vandenį pakeiskite juodąja arbata. Devyni prakaitai išmuš!
2 porcijoms reikės:
~360 ml ką tik virusio vandens
80–100 ml mėgstamo viskio 2 a. š. medaus 2 a. š. citrinų sulčių cinamono lazdelių ir citrinų riekelių patiekti (nebūtina)
Gaminimo eiga apjuoktinai paprasta. Užvirinkite vandenį. Kol užvirs, taurėje sumaišykite 40–50 ml viskio, šaukštelį medaus ir citrinų sulčių. Užpilkite karštu vandeniu. Tą patį pakartokite su kitu kokteiliu. Jei norite, įmeskite cinamono lazdelę ir citrinos riekelę. Gerkite nedelsdami – kokteilis skaniausias dar karštas. Tik, žinoma, nenusiplikykit – kliaukitės sveika nuovoka. Nebūkite tie, kurie katę džiovina mikrobangų krosnelėje.
Mane ir tinginį (na, tą desertinį) sieja kažkoks nepaaiškinamas ryšys. Tikrai nežinau, kada gimė tokia meilė šitam gaminiui, bet ji yra, ji egzistuoja ir aš retkarčiais vis užsimanau tinginio. Gal kad vaikystėje mama nepatingėdavo jo pagaminti? O gal šiaip – uždraustas vaisius saldesnis? Matot, paaiškėjo, kad negaliu vartoti pieno produktų. Todėl pamažu jų atsisakiau – pirma išspyriau niekada nepatikusį pieną, po to varškę ir galiausiai netgi jogurtą. Pastarojo labai retai leidžiu sau paragauti, bet nepiktnaudžiauju. Akivaizdu, kad su visa ta govėda iš meniu turėjo dingti ir pieno, tiksliau laktozės, turintys gaminiai, įskaitant, žinoma, ir numylėtąjį tinginį. O mano meilė jam karštai liepsnojo – net po Aziją keliaudama ir vietinius gardumynus kapodama kartą atsidusau: visai norėčiau tinginio…
Laviruodama tarp draudžiama ir galima kas kelis mėnesius vis leisdavau sau paragauti po gabalėlį tinginio – tiek jau to, su tuo kondensuotu pienu ir sviestu… Kol vieną dieną per instagramą atėjo įkvėpimas ir nušvitimas – tinginys be kondensuoto pieno! Jau nepamenu, kas sraute jį paminėjo, tik įsiminiau pirmutinį įkvėpimo šaltinį – tinklaraštį Storas pomidoras. Dėliodama savąjį tinginio variantą rėmiausi veganiškuoju Storo pomidoro receptu. Tik maniškis ne veganiškas, tad jei norisi visai išvengti pieno produktų, siūlau kliautis receptu nuorodoje.
Taigi, štai maniškis desertas – tinginys be laktozės, bet su džiovintomis spanguolėmis ir riešutais!
Vienam ~20×8 cm dydžio tinginiui reikės:
~360 g sausainių (aš naudojau “Gaidelį”, bet galima rinktis kokius tik nori; svarbu be laktozės) 70 g gliaudytų žemės riešutų be luobelės 70 g džiovintų spanguolių 3 v. š. rudojo cukraus 100 g sviesto be laktozės (naudojau “Valio”) 1 kokosų pieno skardinės (reikės tik tirštimo)
Sausainius sulaužykite pageidaujamo dydžio gabalėliais (vaikystėje man šitas darbas prilygo katorgai – šitokį kalną prilaužyti! Dabar – vieni juokai), sumaišykite su žemės riešutais ir spanguolėmis.
Karščiui atspariame dubenyje virš puodo su verdančiu vandeniu pamažu išlydykite sviestą ir cukrų. Kantriai maišykite šluotele, kol cukrus ištirps. Nukelkite dubenį nuo kaitros ir įmaišykite kokosų pieno tirštimą. Patį kokosų pieną rinkitės kuo tirštesnį. Ir šiukštu nesuplakite skardinės! Atsargiai ją atidarę išvysite, kad tirštimas atsiskyręs nuo vandens. Būtent to tirštimo jums reikia – nugriebkite jį šaukštu, o atlikusį vandenį panaudokite gamindami tirštąjį kokteilį.
Kai kokosų tirštimas bus tolygiai išsimaišęs, pamažu suberkite sausainių, riešutų ir spanguolių mišinį. Gerai išmaišykite, kad sausainiai tolygiai pasidengtų skysčiu, ir sukrėskite į pasirinktą indą. Aš naudoju vienkartines aliuminines kepimo skardas. Tiesiog sutrombuoju į jas tinginį, uždengiu maistine plėvele ir palieku šaldytuve per naktį.
Šis tinginys nesaldus ir, manyčiau, minkštesnis nei tradicinis, tačiau bent jau man labai skanus. Ypač su rūgštokomis spanguolėmis, kurios tarytum praskaidrina skonį. Tikiu, kad ateityje dar tobulinsiu šį receptą, bet jei smalsu paragauti tinginio be kondensuoto pieno, kviečiu išbandyti šį!
P. S. bičiulės paakinta pateikiu pasiūlymą – naudokite kepintus riešutus. Dar geriau – kepintus ir sūdytus. Pastarąjį variantą esu bandžiusi. Riešutų druska visai simpatiškai atsvėrė ir taip subtilų tinginio saldumą.
Pakalbėkime apie aštrumą. Ar tai skonis? Koks jis? Kaip jį sutramdyti? O kaip sustiprinti? Ir kokį aštrų padažą rinktis, jei iš sėdinčių prie stalo esi vienintelis, kuriam patinka, kai iš ausų garai rūksta?
Kaip jau užsiminiau tekste apie skonius ir tekstūras, aitrumas arba aštrumas, kaip bepavadinsi, nėra skonis. Tai pojūtis. Konkrečiau – skausmo pojūtis! Taip, suleisdami dantis į Chalapos paprikos riekelėmis apdėliotą picą arba rydami šaukštą aštrios tailandietiškos sriubos mes jaučiame skausmą. Taip yra todėl, kad aštriuose produktuose esančios medžiagos dirgina burnos ertmėje esančius nociceptorius – t. y. laisvąsias nervų galūnes. Tų galūnių yra ir odoje, ir burnos, nosies, akių gleivinėje. Todėl neatsargiai pasikrapščius akį ranka, lietusia aitriąją papriką, tuoj pat pasipila ašaros. Šitai iš dalies paaiškina, kodėl vieni žmonės mėgsta aštrų maistą, o kiti jo pakęsti negali. Tiesiog vienų skausmo slenkstis aukštesnis, kitų žemesnis; yra ir tokių, kuriems skausmas kelia malonumą. Štai mudu su prieteliumi mėgstame aštrų maistą. Niekada neatsisakome aitrių ingredientų. Gal mes truputį mazochistai? Aštrų maistą, beje, galima pamėgti, išsiugdyti tam tikrą toleranciją aštriems patiekalams. Kuo dažniau jų valgysite, tuo pakantesni tapsite. Dar sakoma, kad aštrų maistą mėgstantys žmonės labiau linkę į ekstremalius nuotykius. Aš visiška ekstremalės priešingybė, na, bet ir aitriųjų paprikų valgymo konkurse nedalyvaučiau…
Valgant aštrų maistą organizmas ima reaguoti – pila prakaitas, teka nosis, padažnėja pulsas, kartais net veidas aptirpsta. Tai ženklai, kad reikėtų atsitraukti nuo skausmo šaltinio. Bet kaip atsitrauksi, jei tas čili troškinys toks skanus? Nesvarbu, kad kakta rasoja, kad žagsulys prasideda. Kartais būna taip aštru, kad net pasidaro bloga. Man gyvenime taip nutiko du kartus – ir abu Pietų Korėjoje.
Pavojingai aštrios vištų pėdos Seule – valgiau ir dūsavau, dūsavau ir valgiau.
Gaminant maistą aitrumo gali suteikti įvairūs ingredientai, pradedant klasikiniais juodaisiais pipirais, baigiant veidą tirpdančiais Sičuano pipirais ir iš koto verčiančiomis aitriosiomis paprikomis, pvz., Scotch Bonnet, Carolina Reaper arba Pepper X (pastaroji šiuo metu laikoma aitriausia paprika pasaulyje, kurios aitrumas matuojamas 3,18 milijono vienetų pagal Skovilio skalę). Asmeniškai man labiausiai ir patinka aitriųjų paprikų kaitra. Pipirai gerai, mėgstu ir juos. Krienai ir garstyčios kaip kada, bet va aitriosios paprikos – ištikimos mano bičiulės. Šaldytuve visada bus bent vienas indelis aštraus paprikų pagrindo padažo. Jis praverčia dar ir tada, kai tenka maitinti normalius žmones, na, ne mazochistus kaip mes. Tada patiekalą gaminu neutralų, o jau norintiems ekstremaliau pasiūlau kokio nors aštraus padažo.
Aštrių padažų dabar galima įsigyti kokių tik nori (ačiū, globalizacija!), todėl pateikiu glaustą etninių padažų žinyną – kaip jie atrodo, kokie skonio profiliai ir kas įeina į sudėtį. Žinynas, tikiuosi, pravers ir tiems, kurie norėtų paįvairinti aitrių patiekalų spalvas savo virtuvėje. Į sąrašą įtraukti tie aštrūs padažai, kurių nesunkiai galima įsigyti didesnėse Lietuvos parduotuvėse. Kodėl keliaujame po užsienį? Na, viena, aitriosios paprikos natūraliai auga šiltuosiuose kraštuose. Antra, aštrūs patiekalai paplito Centrinėje Amerikoje, Afrikoje, Pietryčių Azijoje dėl to, kad klimatas ten karštas, o karštyje greičiau bakterijos dauginasi ir maistas sparčiau genda. Aitriosios paprikos tikriausiai pradėtos vartoti kaip dezinfekuojanti priemonė, o ilgainiui taip patiko, kad visiems laikams liko vietinėse virtuvėse. Bet užteks aiškinimų, eikim prie padažų.
Harisa – iš įvairių aitriųjų paprikų, česnakų, kalendrų, kmynų, šafrano, kartais ir anyžių pagaminta pasta, paplitusi Šiaurės Afrikos šalių virtuvėse. Dėl subtilaus aitrumo ir gana ryškaus kuminų profilio harisa puikiai tinka prie mėsos patiekalų, o daržovėms turėtų suteikti tam tikro svarumo, gilesnio skonio. Jei patinka kuminų aromatas, išmėginkite harisą. Tiesa, pavaizduotoji nuotraukoje pagaminta iš didelio procento pomidorų tyrės ir man pasirodė kiek per rūgšti.
Adžika – gruziniškas aitriųjų paprikų padažas, kuriame naudojami česnakai ir, žinoma, garsiosios kalnų žolelės. Adžikos skonis daugiasluoksnis, žemiškas, padažas ir pakankamai aštrus, ir sūrus. Dėl ryškaus žolelių profilio šitas padažas prašyte prašosi patiekiamas prie mėsos, keptos ant grotelių.
Tabaskas – amerikietiškas padažas, kilęs iš Luizianos. Padažo receptas labai paprastas – tik Tabasko paprikos, actas ir druska. Užtat procesas netrumpas – nuskintos sūdytos paprikos sudedamos į viskio statines ir paliekamos fermentuotis apie trejus metus. Po to padažas nukošiamas ir sumaišomas su actu. Rezultatas – skystas aštrus padažas. Kadaise tabaskas buvo mano mėgstamiausias aštrus padažas, bet dėl riboto skonio profilio iškrito iš mėgstamiausių trejetuko. Tabaskas rūgščiai aštrus – tiek žinių. Bet tai puikus pasirinkimas, jei norite vos keliais lašais paaštrinti patiekalą.
Kelionę po Aziją pradeda srirača – Tailande ir Vietname populiarus padažas iš aitriųjų paprikų, acto, druskos, česnakų ir cukraus. Va šitas gražuolis ir išstūmė tabaską mano gyvenime. Pirmąkart paragavusi sriračos supratau, kad toks aštrumo profilis man labai patinka – ir saldu, ir sūru, ir rūgštoka, ir, žinoma, labai aštru. Padažas pilno skonio. Tiks ne tik tradiciniams tailandietiškiems ar vietnamietiškiems patiekalams, bet ir kitur, kur norisi ryškaus, bet nenuobodaus aštrumo.
Kitas mano numylėtinis – sambal oelek, iš Indonezijos kilęs, bet ir aplinkinėse šalyse naudojamas aštrus padažas. Sudėtyje aitriosioms paprikoms kompaniją palaiko česnakai, actas, dažnai krevečių pasta ir žuvų padažas. Rezultatas – sūriai aštrus gana kompleksiškas pagardas, kurio, prisipažinsiu, aš noriai ir gausiai kraunu visur, net ant virtinių. Bėdai prispaudus aš jo net į kimči troškinį prikrėčiau.
Ir mano asmeninio aštrių padažų trejetuko karalius – gochujang, korėjietiška aitriųjų paprikų pasta. Lietuvoje lengvai prieinamos radau tik actu pagardintos pastos (cho gochujang), kuri labiausiai tinka prie sašimio, bet vis tiek ją perku ir naudoju vietoje tradicinės gochujang. Tai fermentuota pasta, kurioje telpa ne tik aitriosios paprikos, bet ir sojų pupelės, ryžiai, salyklinių miežių milteliai ir koks nors saldiklis. Rezultatas – bene kompleksiškiausias aštrus padažas iš esančių šiame sąraše. Ir salsvas, ir sūrus, ir rūgštokas, ir gana smarkiai aštrus. Kadaise iš Stokholmo parsigabentas puskilis gochujang kone akimirksniu ištirpo, nes dėjau jį visur – į kimči troškinį, į bibimbapą, į padažą prie šaltų grikių makaronų… Gal reiktų vėl į Švedijos sostinę suplaukioti?
Užbaigsiu saldžiausiu iš aštrių – tailandietišku nam chim kai. Tirštas kaip sirupas (sudėtyje nemažai cukraus) ir tik labai subtiliai aštrus – jis tiks įvairiausiems užkandėliams mirkyti. Suktinukai, gruzdinta vištiena arba žuvis – jis toks universalus, kad net nėra prasmės visko vardyti. Tokį renkuosi, kai noriu vos juntamos ugnelės. Nam chim kai, arba saldžiai aštrus padažas, tiks ir pradedantiesiems aštriavalgiams.
Beje, jei vis dėlto neapskaičiavote savo jėgų ir prisivalgėte per aštraus maisto, ne bėda! Ugnį geriausiai numalšins pienas arba, jei tokio nevartojate, riebūs ledai. Deginimo pojūtį apmalšina ir rūgštis, pvz., gurkšnelis geltonųjų arba žaliųjų citrinų sulčių. Skanaus, ekstremalai!
Aštriarūgštę sriubą (angl. hot & sour soup) rastume daugelio kiniškų restoranų valgiaraštyje, net ir čia, Lietuvoje. Sykį valgiau tokios -rūgštės sriubos, kad po to parą skrandį skaudėjo. Todėl ilgą laiką jos baidžiausi, bet nuvykusi į Taivaną, žinoma, neatsispyriau pagundai. Ir patyriau nušvitimą – šita sriuba nebūtinai turi būti rėksmingai aštri ir rūgšti. Kaip tik priešingai – geriausia ji subtili, kuo harmoningesnė.
Apie harmoniją daug kalbėjau ir virdama aštriarūgštę sriubą su taivaniete Jodi, mokiusia mane Taivano virtuvės paslapčių. Ji atskleidė sriubai naudojanti ne šiaip sultinį, o, pavadinkim taip, ananasų ir pomidorų sultis, kad rūgštelė būtų subtilesnė. Pastaruoju metu prisiminusi šį patiekalą vis dėlto nusprendžiau nutolti nuo Jodi varianto (visų pirma todėl, kad vengiu pomidorų) ir virti paprastesnę, tradiciškesnę sriubą.
Jei jau kalbame apie tradicijas, ir pati Jodi, ir kiti šaltiniai primygtinai teigia: visas aštrumas šitoje sriuboje turi kilti vien iš baltųjų pipirų. Jei nežinote, tai baltieji pipirai dominuoja daugelyje kinų patiekalų. Jie kvapnesni, aštresni ir ne taip krenta į akis, priešingai nei juodieji pipirai. Pageidaujamą rūgštumo lygį kuria ryžių actas, o kvapnumo suteikia sezamų aliejus. Šią šventąją trejybę į sriubą reikia sudėti pačioje pabaigoje, kad aromatai neišsisklaidytų.
Taigi, kol žiema dar nesibaigė, maloniai aštrios kiniškos sriubos Suan La Tang receptas.
2 sočioms porcijoms reikės*:
500 ml daržovių sultinio 1 v. š. sojų padažo 1–2 v. š. bulvių krakmolo (priklausomai nuo to, kiek tirštos sriubos norite) 1 nedidelės morkos 3–4 šitakių nedidelės saujelės karštame vandenyje išmirkytų juodųjų grybų ~70 g tofu saujelės bambukų ūglių 1 kiaušinio maltų baltųjų pipirų pagal skonį ryžių acto pagal skonį 1–2 a. š. sezamų aliejaus smulkintų kalendrų lapelių patiekti
Puode ant vidutinės kaitros užkaiskite sultinį. Kol užvirs, morką, grybus, tofu ir bambukų ūglius supjaustykite šiaudeliais. Sultiniui užvirus įpilkite sojų padžao, sudėkite morką, grybus, tofu ir bambukus į puodą, pamaišykite ir virkite 5 min.
Tuo tarpu susmulkinkite kalendrų lapelius. Bulvių krakmolą išmaišykite šaltame vandenyje. Kiaušinį išplakite indelyje.
Sriubai pavirus supilkite bulvių krakmolo mišinį ir gerai išmaišę pakaitinkite vieną kitą minutėlę. Sriuba turėtų sutirštėti. Išjunkite kaitrą ir supilkite plaktą kiaušinį. Pildami plakinį nuolat maišykite sriubą, kad kiaušinis krekėtų dailiomis atplaišėlėmis, o ne ištisais “snargliais”. Galiausiai pagal skonį įberkite baltųjų pipirų, įpilkite acto, sezamų aliejaus ir išmaišykite. Mano skoniui pakanka 1 nubraukto arbatinio šaukštelio pipirų ir 2–3 valgomųjų šaukštų acto. Patiekite pabarstę smulkintomis kalendromis.
Aromatinga, maloniai aštru, gaiviai rūgštu ir labai gardu! Dažnai ši sriuba verdama su mėsa, tad jei esate užkietėjęs mėsavalgis, galite drąsiai įdėti šiek tiek smulkintos kiaulienos arba vištienos. Man gardu ir be to. Vegetarišką suan la tang valgiau ir Taivane.
Su dubenėliu ryžių aštriarūgštė sriuba – sotūs, bet neperkraunantys pietūs.
*Šio kiekio užtektų ir keturiems asmenims kaip įžangos į sotesnį valgymą.
Sezamas – puiki sėkla. Gausi naudingųjų medžiagų, o pakepinta įgauna labai malonaus riešutiškumo. Mano spintelėje visada yra kepintų sezamų sėklų – visada! Beriu aš jas įvairiausiomis progomis – ir ant ryžių, ir ant makaronų, ir ant daržovių patiekalų. Rytų Azijoje sezamas labai vertinamas, iš jo spaudžiamas aliejus naudojamas kasdien. Taivaniečiams sezamas – amžinybės sėkla, lemianti sveikatą ir ilgaamžiškumą. Taivane ir išmokau pasigaminti sezamų pastos ir ja pagardinti makaronus. Tai paprastas, bet labai skanus patiekalas. Geriausia tai, kad pasigaminę daugiau sezamų pastos (arba įsigiję gatavos), šį patiekalą galėsite viens-du ir pasiruošti.
Receptą prisiminiau artėjant kinų Naujiesiems metams. Naujųjų metų išvakarėse priimta valgyti specialius ilgus makaronus – kad gyvenimas ilgas būtų. Pamaniau: ilgi makaronai ir ilgaamžiškumą simbolizuojantis sezamas tikrai tiks kinų naujųjų metų sutiktuvėms. Nepatingėjau ir pastos pasidaryti. Tiesa, tą dieną viskas lyg tyčia krito iš rankų, bet rezultatas, laimė, atpirko išlietą prakaitą.
2 porcijoms reikės: 2 porcijų ilgų kvietinių kiniškų makaronų* 1 česnako skiltelės 1–2 v. š. sojų padažo 1 a. š. ryžių acto
Sezamų pastai**:
1/2 stiklinės kepintų žemės riešutų 1/2 stiklinės kepintų sezamų sėklų 1 a. š. druskos 1 v. š. rudojo cukraus 1/2 stiklinės neutralaus skonio aliejaus (pvz. rapsų arba sezamų)
Pirmiausia, žinoma, pagaminame sezamų pastą. Jei sezamai ir riešutai jau pakepinti, suberkite juos į plakiklį ir susmulkinkite iki rupios masės. Po to sudėkite likusius pastos ingredientus ir sutrinkite iki glotnios vientisos masės. Paragaukite ir, jei atrodo, kad kažko trūksta, papildykite druskos arba cukraus.
Makaronus išvirkite pagal instrukcijas ant pakelio. Tuo tarpu nulupkite ir smulkiai sukapokite (arba dar geriau – išspauskite) česnako skiltelę. Indelyje sumaišykite sojų padažą, česnako skiltelę, ryžių actą ir 2–3 šaukštus sezamų pastos. Jei ji išėjo gana tiršta, atskieskite keliais šaukštais vandens (man patinka praskiesti vandeniu, kuriame virė makaronai). Išmaišykite iki vientisos masės.
Išvirusius makaronus nukoškite, perplaukite šaltu vandeniu ir sumaišykite su sezamų padažu. Viskas! Tobulai paprastas, lengvas ir gardus patiekalas. Tokius makaronus siūlyčiau valgyti kaip garnyrą su kokiu nors pagrindiniu patiekalu. Bet juos labai lengva paversti atskiru valgiu, pridėjus, pvz., mėgstamų daržovių.
* Galite naudoti ir kitokius makaronus, pvz., grikių arba ramenų, pilno grūdo ir t. t. Tik ryžinių makaronų nerekomenduoju.
** Pastos, kaip tikriausiai supratote, atliks ilgam. Tiesiog sukrėskite ją į sandarų sterilų indą ir laikykite šaldytuve.
Patarimas mano sielos giminaičiams – tinginiams. Jei tingite plūktis gamindami naminę sezamų pastą, tiesiog nusipirkite tahinio ir padažą gaminkite iš jo. Jei norite, padažą galite papildyti smulkinta aitriąją paprika, žalumynais arba imbieru.
Mapo tofu – tai toks aštrus sičuanietiškas patiekalas. Vis norėjau jį atkurti, bet nelengva Lietuvoje rasti autentiškų kinų virtuvės pagardų, todėl šis receptas kitoks – sulietuvintas ir suignintas. Labiausiai norėjau, kad valgant ištiktų vadinamasis mala efektas – t. y. nuo aštrumo degtų burna ir tirptų veidas. Įsivaizduodama, kaip lekuosiu, prakaituosiu ir žiopčiosiu nuo to aštrumo, net nekantravau valgyti. Kažin, ką tai apie mane sako tokie mazochistiniai užmojai?.. Kad ir kaip ten bebūtų, patiekalas išėjo gana aštrus, bet tą aštrumą kiekvienas valgantysis galės reguliuoti pagal save. Todėl net jei nevalgote aštriai, bet ieškote naujų receptų su tofu, siūlau išmėginti šį receptą.
Receptas, kaip man patinka, paprastas ir lengvai įveikiamas. Negalintys be mėsos gali papildomai įdėti smulkintos kiaulienos. Tai tiek, eime ruošti (beveik) mapo tofu!
2 porcijoms reikės:
100 g tofu
75 g šitakių 2 v. š. sezamų arba rapsų aliejaus 1 a. š. Sičuano pipirų (+žiupsnelio į prieskonių maišelį) 3 nedidelių džiovintų Kajeno paprikų 3 česnako skiltelių šiek tiek šviežio imbiero 3 v. š. sojų padažo 1 v. š. rudojo cukraus (arba mirino) 2 v. š. sakės arba sodžu 1 cinamono lazdelės 2 žvaigždanyžių 3–4 gvazdikėlių laiškinio svogūno šlakelio kepintų sezamų aliejaus 1 v. š. bulvių krakmolo
Pirmiausia keptuvėje įkaitinkite sezamų arba rapsų aliejų. Kai visiškai įkais, suberkite šaukštelį Sičuano pipirų ir Kajeno paprikas. Maišydami kepinkite kelias minutes, po to išgriebkite kiaurasamčiu ir padėkite ant popierinio rankšluosčio. Aliejų pasilikite.
Paruoškite ingredientus. Tofu supjaustykite nedideliais kubeliais, šitakes – juostelėmis, o česnako skilteles ir imbierą susmulkinkite. Laiškinį svogūną supjaustykite žiedeliais. Paruoškite prieskonių maišelį: į marlės atraižą sudėkite cinamono lazdelę, žvaigždanyžius, gvazdikėlius ir kelis Sičuano pipirus. Tvirtai užriškite.
Atidėtą aliejų vėl įkaitinkite ir jame pakepinkite smulkintus česnakus bei imbierą. Kai pakvips, sudėkite šitakes, porą minučių pakepinkite. Įdėkite į keptuvę prieskonių maišelį, suberkite cukrų, sakę, sojų padažą ir įpilkite pusę stiklinės vandens. Gerai išmaišykite ir užvirinkite. Po to kaitrą sumažinkite ir troškinkite viską kelias minutes. Kai pajusite malonų prieskonių aromatą, sudėkite tofu, dar kartą išmaišykite, uždenkite ir troškinkite 10–15 min.
Praėjus nurodytam laikui, prieskonių maišelį išgriebkite ir įpilkite šlakelį kepintų sezamų aliejaus. Krakmolą sumaišykite su šaltu vandeniu ir gautą mišinį pamažu įmaišykite į troškinį. Kai šis sutirštės, nukelkite keptuvę nuo kaitros.
Pakepintus Sičuano pipirus ir Kajeno paprikas sutrinkite grūstuvėje arba dubenėlyje. Troškintą tofu patiekite su virtais lipniaisiais ryžiais ir laiškiniais svogūnais. Ant viršaus užberkite smulkintų pipirų bei paprikų. Kuo daugiau jų dėsite, tuo ryškesnis bus mala efektas!
Man maistas ir kelionės – dvi to paties obuolio puselės. Tyčia dėl vieno ar kito patiekalo dar nesu keliavusi, bet kaskart planuodama ilgesnę ar trumpesnę išvyką susirenku kuo daugiau informacijos apie maistą – ką valgyti, kur valgyti, ko būtinai paragauti. Todėl sugalvojusi porą dienų pabūti Berlyne dariau tą patį – dėliojau restoranų ir užkandinių žemėlapį. Visų į sąrašą įtrauktų maitinimo įstaigų neaplankiau (per tokį trumpą laiką tai neįmanoma!), bet spėjau susidaryti labai teigiamą Berlyno maisto kultūros įspūdį. Jau išvykdama žinojau, kad tai margas miestas, kupinas kulinarinių atradimų. Tik spėk ragauti!
Tradicijos
Koks yra vokiškas maistas? Iš pirmo žvilgsnio – nelabai ypatingas (ir nelabai gražus; ar kada teko matyti mėlyną karpį, Vokietijoje tradiciškai tiekiamą per Kalėdas?). Dešros, šniceliai, karkos, rauginti kopūstai ir, žinoma, bulvių palyda. Kaip be jos? Vis dėlto paragauti vietos maisto reikia visur, net ir tokiame kulinariškai margame mieste kaip Berlynas. Geri atsiliepimai atvedė į Hackethal’s Gaststätte, esantį Mitės rajone. Paklausę patarimų atkurnėjome restoranui vos atsidarius. Ir nesuklydome – jis nedidelis, todėl kur nors užgaišus net ir nerasi vietos prisėsti. Lankytojai – beveik išimtinai vien užsieniečiai, privilioti teigiamų įvertinimų. O šie ne veltui tokie geri – aptarnavimas malonus ir draugiškas, meniu nedidelis, taigi, viskas šviežia, o maistas tikrai skanus. Ir taip gardžias Niurnbergo dešreles tobulomis pavertė nuostabios garstyčios. Tikrai, nesu niekur kitur ragavusi tokių gerų garstyčių! Prietelius pasirinko troškintas veršienos kepenis intensyviame vyno padaže. Sakė, buvo skanu. Tuo tarpu desertui pasirinktas štrudelis, deja, buvo labai vidutiniškas. Tačiau ne jis labiausiai gadino nuotaiką, o veidmainiškas restorano savininko elgesys. Su klientais saldus kaip medus, su darbuotojais – pasipūtęs ir piktas kaip gaidys. Vien dėl to neičiau antrą kartą į tą restoraną, o skanių dešrų (ir alaus!) ieškočiau Brauhaus Lemke, įsikūrusiame prie pat Aleksandro aikštės.
Niurnbergo dešrelės. Šviežios ir gardžios.
Kalbant apie dešras, visi, apsilankę Berlyne, privalo paragauti tradicinio gatvės patiekalo, gimusio būtent šiame mieste, – dešrelių kario padaže (currywurst). Užeigų, prekiaujančių šiuo patiekalu, rasite visur, net išeidami iš Šėnefeldo oro uosto. Patiekalo istorija nesena, bet glaudžiai susijusi su pačios Vokietijos istorija. Kaip žinia, pokario metais Berlyną reikėjo atstatyti kone nuo pat pamatų. 1949 m. ponia Herta Heuwer iš mieste įsikūrusių britų kareivių gavo kečupo. Pagardino jį prieskoniais, užpylė ant apkeptų kiaulienos dešrelių ir ėmė pardavinėti statybininkams. Šiems sotus ir nebrangus patiekalas labai patiko. Netrukus currywurst paplito ne tik pačiame Berlyne, bet ir kituose Vokietijos miestuose. Kaip jau minėjau, dešrelių su kariu ir kečupu rasite visuose Berlyno rajonuose. Vienos bus geresnės, kitos prastesnės. Rekomenduoju Curry 61 – dėl draugiško ir greito aptarnavimo, gero kainos ir kokybės santykio, skanios dešrelės ir labai racionalaus kečupo kiekio. Padažo nei per daug, nei per mažai, o gruzdintos bulvytės puikiai atsveria intensyvesnius dešrelės ir kečupo skonius.
Garsioji currywurst
Tendencijos
Berlynas – tikras daugiakultūrinis didmiestis. Jame nestinga pačių įvairiausių maitinimo įstaigų, atspindinčių gyventojų margumyną. Tai puikus miestas ieškantiems kulinarinių naujovių ir atradimų. Štai kad ir ramenai – Berlyne šito japoniško patiekalo banga, jei neklystu, prasidėjo prieš kelerius metus ir neketina nuslopti. Į nusižiūrėtas ramenines taip ir nespėjau užsukti, bet, jei smalsu, ketinau užsukti į Hako Ramen, įsikūrusį į šiaurę nuo Rytų pusės galerijos, ir Cocolo Kroicberge. Vietnamietiško maisto taip pat neparagavau, bet ketinau užsukti į Mitėje įsikūrusį PHO-Noodlebar. Sekmadienį atsitrenkusi į užrakintas minėtosios rameninės Cocolo duris, galiausiai papietavau korėjietiškame restorane Kimchi Princess. Vos gavusi dar spragsintį molinį dubenį bibimbapo, mintimis iš karto grįžau į Seulą! Kimchi Princess tikrai patiks ieškantiems autentiško korėjietiško skonio. Dienos metu geriausia ten eiti troškinių ir bibimbapų, o vakarais – korėjietiško barbekiu.
Bibimbapas moliniame dubenėlyje.
Beviešėdama Berlyne vis dėlto spėjau pagauti vieną tendenciją už uodegos ir labai tuo džiaugiuosi. Tai pokė – havajietiškas patiekalas su žalia žuvimi (jo variantą galima rasti ir knygoje Rytų Azijos Virtuvė). Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų restoranų, tiekiančių pokė dubenėlius. Berlynietiškas MA’LOA, beje, kaip tik ieško franšizės partnerių. Restoranėlyje galima rinktis jau iš anksto sudarytus derinius (aš tą ir dariau, nes norėjau įvertinti jų kūrybą) arba pačiam susidaryti pokė dubenėlį. Rudi arba sušio ryžiai, lašiša, tunas, krevetės arba tofu, o ant viršaus – įvairiausi priedai ir pagardai, nuo kimči iki riešutų ir wakame dumblių. Mano pasirinktas dubenėlis su tunu pateisino lūkesčius. Žuvis buvo labai minkšta, padažas – maloniai, bet saikingai aštrus, o visi priedai puikiai skambėjo tarpusavyje. Nieko netrūko, pasimėgaudama sukirtau viską iki paskutinio kąsnio. Aplinka restorane jauki, šiuolaikiška ir žaisminga. Yra net sūpynės, ant kurių įsitaisius atsiveria vaizdas į judrią Oranienburger gatvę.
Du pokė dubenėliai – kairėje su kimči ir lašiša, dešinėje su tunu.
Prie tendencijų reikėtų priskirti ir Commonground – Mitėje esantį restoraną, kasdien nuo 7.30 iki pat 17.30 siūlantį pusryčių patiekalus. Tai puiki vieta praleisti tingią dieną, mat pasibaigus maisto metui prasideda kokteilių vakarai. Tiesa, alkoholinių kokteilių galima užsisakyti nuo pat ankstyvo ryto. Berlynas tikrai moka brančinti. Kasdien. Commonground, kaip ir priklauso šiuolaikiškam miesto restoranui, siūlo madingus pusryčių patiekalus. Valgiaraštyje ryški tex-mex virtuvės įtaka. Mane ji ir priviliojo, todėl dar prieš įsitaisydama prie staliuko žinojau: valgysiu pusryčių takus. Atkeliavo jie gerokai didesni, nei tikėjausi, ir tai buvo malonumas nuo pirmo iki paskutinio kąsnio. Plėšyta kiauliena, burnoje tirpstanti kreminė kiaušinienė, nuostabūs vyne marinuoti svogūnai – ko dar norėti? Prieteliaus be lukšto virti kiaušiniai, patiekti ant drūto skrebučio su žalia mole ir raudoname padaže troškintu čorisu, taip pat buvo be priekaištų. Visa tai nuplovė gardus naminis limonadas.
Pusryčių takai dešinėje, huevos rojos – kairėje.
Desertai
Desertas – malonus dalykas, ar ne? Tai gali būti skambi paskutinė valgymo nata. Žinoma, gali jis ir nuvilti, bet Berlynas, laimė, šiuo atžvilgiu manęs pagailėjo. (Na, išskyrus tą štrudelį Hackethal’s Gaststätte, bet čia jau pati kalta.) Dideliu malonumu tapo ledai iš Vanille & Marille. Gamintojai firminių kioskų turi visame Berlyne – pakaks keliaujant užmesti akį į žemėlapį ir tikėtina, kad pasitaikys proga paragauti jų ledų. Aš aplankiau ledainę Kroicberge ir iškart supratau, kad Vanille & Marille ledai tikrai populiarūs. Netrukus po atsidarymo prie ledainės jau rikiavosi eilutė žmonių, nekantraujančių karštą sekmadienio apypietę atsigaivinti pieniniais arba vaisiniais ledais. Galima rinktis tamsų arba šviesų vaflį, o į jį įtupdyti vieną arba du rutuliukus ledų. Skonių įvairovė buvo trumpam susukusi galvą, bet galiausiai mano rankoje atsidūrė sezoninis skonis Vienos pavasaris (su pistacijomis, migdolais ir vyšnių likeriu), o prietelius išsirinko Juodąją citriną. Ledai buvo gardūs, kokybiški, bet, pripažinsiu, šiek tiek nublanko prieš klaipėdiškių Ledų architektų kūrinius.
Juodoji citrina ir Vienos pavasaris.
O dabar – apie kitokį desertą. Vieną nesaldų patiekalą, tapusį visos dienos desertu! Pradėsiu iš tolo, kad būtų lengviau įsijausti į vakaro nuotaiką. Šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę, prisikirtę pokė ir išvaikščioję Tirgarteną (vieną didžiausių parkų Berlyne), jautėmės sotūs ir laimingi. Nusprendę, kad apsieisim be vakarienės, iškeliavome į prieteliaus išrinktą barą The Muted Horn. Beragaudama puikų alų pajutau alkio kirminą… ir didžiam savo siaubui supratau, kad bare n-ė-r-a maisto. Nėra, negamina. Kirminą pavyko numalšinti sūriomis lazdelėmis, bet žinojau: reikia ko nors rimčiau užkąsti, antraip būsiu pikta kaip širšė. Ir staiga atėjo nušvitimas. Žvaigždynai ir planetos susilygiavo, papūtė palankus vėjas ir aš prisiminiau, kad pakeliui į nakvynės vietą, tik išlipę stotele anksčiau, mes rasim maisto. Ir ne bet kokio, o iš mano gudraus maitinimo vietų žemėlapio! Taigi, pirmadienį 22.30 išlipam iš metro, patraukiam šviesų link ir randam gyvą, šurmuliuojantį Berlyną. Kas eina currywurst, kas picos, bet mūsų akys krypsta į kuklų kioską ir prie jo vinguriuojančią eilutę. Kelios minutės laukimo, ir mūsų rankose atsiduria išsvajotieji… kebabai! Apie Mustafa’s Gemüse Kebap legendos sklando ir už Berlyno ribų, todėl prie kiosko visada būna eilė (mums belaukiant ji tik dar labiau ištįso!). Laukia žmonės po darbo, laukia turistai, laukia draugų kompanijos. Ir ne veltui. Ranką prie širdies pridėjusi turiu pripažinti, kad tai buvo skaniausias mano valgytas kebabas. Sultinga mėsa, šviežių ir keptų daržovių gausa, optimalus padažų kiekis, šlakelis citrinų sulčių, ant viršaus užtrupintas sūris ir aromatingi kalendrų lapeliai – toks yra puikaus kebabo receptas. Valgyti jį tiesiog gatvėje buvo didžiulis gastronominis malonumas. Vis dar menu to kebabo, tapusio dienos desertu, skonį. Ir dėkoju vienai komentatorei feisbuke, pasiūliusiai ten nueiti. Ačiū, Vaida!
Nuostabieji kebabai.
Tuo skambiu kebabu ir baigėsi mano kulinariniai nuotykiai Berlyne. Išvykau sužavėta gastronominės kultūros Vokietijos sostinėje, džiaugdamasi visais atradimais ir skoniais. Mano maisto žemėlapyje dar liko neaplankytų vietų, tad… iki kito karto, Berlyne?
Jau senokai ruošdamasi į kelionę maisto reikalų nepalieku atsitiktinumui. Pakako man vidutiniškų valgymo patirčių ar pusbadžiu praleistų atostogų svetimame mieste. Juk norisi, kad metas, praleistas negaminant, būtų kuo malonesnis. Be to, yra tiek regioninių, tradicinių patiekalų ir ingredientų, kad viso gyvenimo nepakaktų jiems išragauti. Kam švaistyti laiką ir kelionių atveriamas galimybes šlamščiant „saugų“ maistą (pirmąkart viešėdama Stokholme valgiau mėsainį Burger King ir šaldytą troškinį iš prekybcentrio)? Nesu didelė avantiūristė ir rizikuoti nemėgstu, bet mėgstu atrasti, o neįprasto maisto teikiamas atradimo džiaugsmas – vienas maloniausių pojūčių.
Jei ir jums nesinori beskonių ir kulinariškai nuobodžių atostogų, pasidalysiu savo patirtimi. Ruoštis maisto atostogoms galima dvejaip: ieškant konkrečių restoranų/ užkandinių/ barų arba išsiaiškinant patiekalus/ ingredientus, kuriais garsėja tam tikras kraštas arba miestas. Aš mėgstu derinti abu dalykus. Būtinai pasidomiu tradiciniais šalies patiekalais ir kaskart pasitaikius progai stengiuosi jų paragauti, palyginti, atrasti, kur ir kokie jie skaniausi. Bet taip pat susirandu įdomias ir itin gerai vertinamas maitinimo įstaigas (nepriklausomai nuo to, kokią virtuvę ar kokius patiekalus jos siūlo). Jei reikia, jei rekomenduojama, kartais ir staliuką iš anksto rezervuoju. Kaip išsirinkti dėmesio vertą restoraną? Šiais visagalio interneto laikais tai kaip niekada paprasta – užtenka paguglinti. Aš rinkdamasi derinu tris šaltinius: TripAdvisor, Facebook ir Google atsiliepimus. Būtinai perskaitau kuo daugiau nuomonių, bet į radikaliai neigiamas išmokau nekreipti dėmesio. Žmonės – išrankūs, užgaidūs padarai, todėl jei tarp šimto gerų arba vidutiniškų įvertinimų įsimaišo vienas kitas neigiamas, jo nepaisau. Apskritai kiekvienas apsilankymas restorane yra rizika. Kiekvieno asmens skonis individualus, todėl tai, kas patinka vienam, nebūtinai sužavės kitą. Be to, visi mes šališki, veikiami nuotaikos, asmeniškumų…Bet jei tarp apžvalgų rikiuojasi keli neigiami atsiliepimai iš eilės, tą vietą išbraukiu iš lankytinų sąrašo. Skaitydama įvertinimus visada patikrinu, kada jie parašyti, ir aktualiais laikau tik naujausius. Juk man neįdomu, koks buvo restoranas vos atsidaręs, prieš kokius trejus metus…
Susidariusi dominančių restoranų sąrašą atsidarau patikimuosius Google Maps ir susidėlioju taškelius. O po to viską palieku… spontaniškumui. Buvo metas, kai valgymą atostogų metu planuodavau religingai, kone minučių tikslumu. Bet tai tik išvargina ir apriboja, o per atostogas norisi laisvės. Todėl dabar, pasirūpinusi išsisaugoti savo maisto vietų žemėlapį arba apsirūpinusi interneto ryšiu, išalkusi tiesiog atsidarau žemėlapį ir renkuosi artimiausią vietą. Jei tokios nerandu, einu akis išplėtusi – gal kas nors kris į akis. Ir dažniausiai krenta. Keliaudama pasimokiau, kad geriausiai sekasi tada, kai nieko neplanuoji. Kai žinai bendras gaires, bet griežtai jų nesilaikai. Žinoma, rezervavęs staliuką nori nenori tampi pririštas prie tam tikro laiko ir vietos, bet ir rezervuoji dažniausiai ten, kur labai verta nueiti, kur valgymo patirtis bus išskirtinė.
Dar keli patarimai:
– Kiek įmanoma vengti labai turistinių restoranų. Eikite ten, kur eina vietiniai ir kur tų vietinių tiek daug, kad reikia eilėje pastovėti. Ir nebijokite eilių, ypač jei keliaujate po Rytų Aziją. Eilės dažniausiai greitai juda, o žmonės dėl prastų dalykų ten nesirikiuoja. (Užtat Lietuvoje rikiuojasi. Prie Grill London. Kodėl? Paaiškinkit, prašau, tų vietų fenomeną, nes aš nesuprantu).
– Nebijokit gatvės maisto. Tai pigi, soti ir įdomi alternatyva restoranų maistui. Tik įvertinkite riziką – nevalgykite per aštriai, jei nesate pratę prie tokio maisto. Ir pakartosiu: stokite ten, kur matote eilę. Tai rodo, kad maistas greitai sukasi, neužsistovi ir yra šviežias.
– Nebūkite taupūs be reikalo. Tam tikros valgymo patirtys yra neįkainojamos, pasitaikančios vieną kartą gyvenime. Leiskite sau gyventi. Leiskite sau valgyti skaniai. Ir net jei išvykote į kelionę, kurioje „viskas įskaičiuota“, bent vieną vakarą numokite ranka į viešbučio maistą ir, pagal vietinių, gidų arba interneto atsiliepimus susiradę dėmesio vertą restoraną, padarykite sau ir savo skrandžiui šventę.
– Nebijokite kompromisų. Kartais reikia tiesiog pavalgyti – kad ir sumuštinį iš kampinės parduotuvės. Nes kai esi piktalkanis (na, hangry), net gražiausi vaizdai nublanksta, net brizas ne taip maloniai odą glosto. Todėl arba skirkite laiko pavalgyti, arba darykite tai, ką daro išalkę vietiniai – tiesiog greitai užkąskite.
– Jei svečiame mieste arba šalyje turite daugiau laiko, nueikite į maisto gaminimo pamoką. Gausite progą pabendrauti su įdomiais žmonėmis, išbandyti naujus skonius ir būtinai gausite vieną kitą naudingą patarimą. Be to, galėsite išsiaiškinti, kur dar nueiti pavalgyti arba kur geriausia pirkti lauktuves.
Kelionės man patinka todėl, kad įkvepia… gaminti! Šiaip jau gaminti pavargstu, nes dažną dieną darau tai po 3 kartus (darbo iš namų privalumas… ir trūkumas). Ir fantazija išsenka, ir rankos nebekyla, ir laiko kartais pritrūksta. Todėl kelionių visada laukiu dėl to, kad pagaliau man gamins, ne aš! Smagu būna vieną, antrą, trečią dieną… galiausiai viduje ima krebždėti noras stoti prie viryklės ir gaminti, gaminti… O jei dar prisiragauju visokių skanybių, tai grįžus namo tik ir norisi atkartoti tuos skonius.
Taip buvo ir praėjusią vasarą grįžus iš Azijos. Paskutine pernykščių atostogų stotele su prieteliumi pasirinkome Honkongą. Tas kelias dienas futuristiškame didmiestyje mes tiesiog kaifavome. Ir kur tik benuėję gėrėme šaltą arbatą su citrina. Man ji taip patiko, kad parvykusi namo vis bandžiau atkartoti tą skonį. Ir niekaip nepavyko. Taip, kažkas panašaus, bet ne tas, ne tas!!! Galiausiai nuleidau rankas, juolab kad ir ruduo pasitaikė drėgnas, niūrus, visai nekviečiantis šaltos arbatos.
Bet apsisuko metų ratas, stojo šiluma ir aš vėl pradėjau ilgėtis šaltos honkongietiškos arbatos. Ir atradau! Ir atskleidžiau jos paslaptį – pasirodo, tereikėjo teisingai paguglinti. Pasidalinsiu ja ir su jumis – gal kam nors irgi norisi prisiminti viešnagės Honkonge skonį; arba šiaip tiesiog patinka šalta arbata. Po tokios ilgos įžangos – trumputis receptas.
~1,2 l šaltos arbatos reikės:
1,2 l ką tik užvirusio vandens 5–7 Lipton* juodos arbatos maišelių
3 v. š. rudojo cukraus
citrinos riekelių
ledukų
Arbatos maišelius dedame į karščiui atsparų ąsotį, užpilame karštu vandeniu ir paliekame 15 min. Arbata turi išeiti gana stipri – vėliau ją atskies ledukai. Po to maišelius išgriebiame ir į dar šiltą arbatą įmaišome cukrų. Galima naudoti ir medų, ir kokį nors sirupą, bet juos jau dozuokite pagal savo skonį. Pagal mano receptą saldumas bus vos juntamas. Jei norite saldžiau, didinkite cukraus kiekį.
Viskas! Turite arbatos koncentratą. Laikykite jį šaldytuve, o kai jau užsimanysite gerti, dedat į stiklines citrinos riekeles, ledukus ir užpilate arbata. Ją patartina prieš tai permaišyti, kad saldumas tolygiai pasiskirstytų. Kad išryškėtų citrinos skonis, patrinkite jos minkštimą šaukšteliu arba šiaudeliu. Gurkšnojate ir jaučiatės kaip tvankiame Honkonge.
Nepamirškite: naudokite popierinius arba daugkartinius šiaudelius. Ir ledukams formeles naudokite daugkartines. Drauge mažinkime plastiką buityje!
* Taip, paslaptis tokia – konkreti arbata. Lipton. Vos tik paragavusi mintimis grįžau į Honkongą – tas skonis!
Šito recepto istorija ilga ir vingiuota. Formuoti jį pradėjau dar žiemą, vos paskelbusi ramenų receptą. Tąsyk sulaukiau prašymo receptų sąrašą papildyti ir vegetarams skirtais ramenais. Per kelis mėnesius sudėliojau receptą, išbandžiau, o tada… sulaukiau kvietimo atvykti į Summersalt Yoga organizuojamą jogos stovyklą Viso saloje, Kroatijoje. Su viena stovyklų organizatorių, Kroatijoje jau devynerius metus gyvenančia lietuve Milda (buvusia mano kambarioke ir vegetariškų ramenų recepto pageidautoja), sutarėme, kad būtų smagu stovyklautojas pavaišinti ir pagal mano receptą pagamintu patiekalu. Toji idėja kūnu netapo, bet receptas vis dėlto gimė – vegetariški mirkomi ramenai (beveik tsukemen), pritaikyti karštoms vasaros dienoms.
Kas yra tsukemen? Tai Japonijoje per kelis dešimtmečius išpopuliarėjusi ramenų rūšis, kuomet makaronai ir kiti priedai patiekiami šalti, o šalia pastatomas dubenėlis tiršto, intensyvaus skonio sultinio tiems makaronams pamirkyti. Sultinys dažniausiai patiekiamas šiltas, bet man pasirodė, kad sezamų padažas kur kas skanesnis šaltas.
Šis patiekalas lengvai gali virsti ir veganišku, jei eilinius kvietinius ramenų makaronus pakeisite bet kokiais bekiaušiniais makaronais.
Jei klausiate, ar reikalingas padažui naminis sultinys, atsakysiu: reikalingas, bet nebūtinas. Vis dėlto skiesti sezamų pastą tiesiog vandeniu nerekomenduoju, mat sultinys suteikia kūno.
Tad kol vasara dar nesibaigė, kol dar šiluma kviečia valgyti ką nors gaivaus ir šalto, prašom – vegetariški mirkomi ramenai, beveik tsukemen.
4 porcijos (sultinio pakaks mažiausiai 8–10 porcijų)
Sultiniui:
1 l vandens 3–4 nedidelės džiovintos aitriosios paprikos (arba Kajeno paprikos) 3 česnako skiltelės 1 nedidelis svogūnas arba poro baltoji dalis 2–3 cm šviežio imbiero šaknies šiek tiek kombu jūrų dumblių
Sezamų pastai:
10 v. š. kepintų sezamų sėklų (maždaug 100 g) 1–2 saujos kepintų žemės riešutų 3–4 v. š. sezamų aliejaus (tinka ir rapsų) 4 v. š. mirino (galima pakeisti ruduoju cukrumi, medumi arba mėgstamu sirupu) 5 v. š. šviesaus sojų padažo 1 v. š. ryžių acto
Taip pat:
4 porcijos ramenų makaronų Įvairių sezoninių daržovių: morkų, ridikėlių, agurkų, cukinijų, lapinių salotų, špinatų, pomidorų, smidrų ir t. t.
Sultinį paruoškite iš anksto, nes jo reikės šalto. Sudėkite į vandenį visus ingredientus: nuluptas česako skilteles, nuluptą ir pasmulkintą svogūną, pasmulkintą imbiero šaknį, jūrų dumblius ir aitriąsias paprikas. Jei norite, galite įmesti kelias džiovintas šitakes. Viską užvirinkite ant smarkios kaitros ir, kai tik užvirs, kaitrą sumažinkite ir palikite burbuliuoti maždaug 1 val. Po to nukoškite ir atidėkite atvėsti. Jei naudojote šitakes, jų neišmeskite – susmulkinę galėsite įmaišyti į sezamų padažą.
Sezamų sėklas, riešutus ir aliejų sutrinkite. Masė gali būti gana rupi, nebūtina daryti tyrelės. Jei atrodo per sausa, įpilkite daugiau aliejaus. Po to sudėkite likusius ingredientus ir prasukite virtuviniame kombaine, kol masė taps vientisa.
Makaronus išvirkite pagal instrukcijas ant pakelio. Nukoškite ir perplaukite šaltu vandeniu. Palikite sietelyje, kad nuvarvėtų.
Paruoškite daržoves: visas nuplaukite ir supjaustykite pageidaujamo dydžio ir formos gabalėliais. Tokias daržoves kaip cukinijos ir smidrai aš mėgstu dar ir apvirti arba trumpai pakepinti.
Pagaminkite padažą. Į indelį įkrėskite 1–2 kaupinus valgomuosius šaukštus sezamų pastos ir po truputį pilkite sultinį. Vis maišykite, kol gausite pageidaujamos konsistencijos padažą. Man patinka gana tirštas, kad maloniai apgultų, apglėbtų makaronus. Mmmm….
Šiuos makaronus galima valgyti tiek pamirkant, tiek tiesiog užpilant padažą – tuomet išeis salotos.
Burekas su sūriu, pardavėjos įdėtas į popierinį maišelį, šildo rankas. Išėjusi iš kepyklėlės pamažu žingsniuoju Viso gatvėmis ir atsikandu kepinio. Pajuntu trapią tešlą, riebų sūrų įdarą, ir laikas sustoja. Kramtau mėgaudamasi, kol iš burnos ištrūksta atodūsis. Man nemelavo – kroatiški kepiniai dieviškai skanūs! Ateinančiomis dienomis dar ne sykį patirsiu panašaus malonumo akimirką, bet tas pirmas bureko kąsnis taip ir liks pats geriausias, nenugalėtas kitų. Per dešimt dienų, praleistų Dalmatijoje* (konkrečiai Splite ir Viso saloje), įvyko pirmoji pažintis su šio krašto virtuve, iš Italijos ir Balkanų pasiėmusia viską, kas geriausia.
Italijos dvasia
Rizotas su jūros gėrybėmis
Italų virtuvės pėdsakai Dalmatijoje ir visoje Kroatijoje ryškūs ne vien dėl artimos kaimynystės (nuo Apeninų pusiasalio šalį skiria tik veriamai žydras Adrijos jūros vanduo). Ilgą laiką Kroatijoje šeimininkavo romėnai, po to – galinga ir įtakinga Venecijos respublika. Todėl nieko keisto, kad pravėrus tradicinio restorano, vadinamo konoba, duris apima jausmas, kad užklydai į taverną kažkur Italijos kaime. Grubūs mediniai stalai, languotos staltiesės, laisvai besiliejantis vynas ir, žinoma, meniu patiekalai. Kroatai lygiai taip pat kaip italai savinasi rizotą, kurio siūlo įvairiausio, bet labiausiai didžiuojasi juoduoju rizotu, pagamintu su sepijų rašalu.
Pašticada
Aš jo taip ir neparagauju, užtat rizotas su jūrų gėrybėmis pamalonina kremine tekstūra, jūros dvelktelėjimu ir pačiu tuo sūrumu. Turi dalmatai/kroatai ir njokius – bulvių kukulaičius. Patiekia juos su troškinta jautiena tirštame padaže, vadinama pašticada. Ragautoji šurmuliuojančioje konoboje Fife, Splite, manęs nenustebina (gal nebent išskyrus porcijos dydžiu), užtat njokiai minkšti, net tirpsta burnoje ir tikrai atrodo rankų darbo.
Gardieji Luka Ice Cream & Cakes ledai
Dar vienas itališko palikimo ženklas – klestinti kavos ir kavinių kultūra. Valandą sėdėti prie kavos puodelio rūkant, aptariant naujienas ir apžiūrinėjant praeivius? O kaip kitaip? Juk Kroatija – Viduržemio jūros kraštas! Gausu Dalmatijoje ir ledainių, siūlančių gelato tipo ledus. Kad ir kur bepasisuksi, ledai panašios kokybės ir kainuoja beveik identiškai, apie 10–12 kunų (1,3–1,6 euro, taigi, pigiau nei kai kur Lietuvoje). Išimtis, kiek teko ragauti, viena – Splito centre esanti Luka Ice Cream & Cakes ledainė. Joje ragauti ledai su baltuoju šokoladu, persikais ir moliūgais išmušė visus saugiklius ir privertė suprasti, kad viešnagės metu suvalgiau ne vieną vidutinišką ledų porciją. Dėl Luka ledų vertėjo ir eilėje pastovėti (ir dar ilgiau būčiau stovėjusi, tokie jie skanūs!).
Balkanų įtaka
Špinatinė bandelė
Ne vien italai formavo Dalmatijos (ir Kroatijos) kulinarinę tapatybę. Iš kitos pusės ilgai pūtė Balkanų vėjai – keli dešimtmečiai Jugoslavijos sudėtyje, o iki tol keli šimtmečiai kultūrinės ir kalbinės bendrystės. Štai kad ir kepyklėlės, kurių tiek Splite, tiek Vise yra kone ant kiekvieno kampo. Tiekia jos ne tik nuostabius kruasanus ar sočius sumuštinius, bet ir stebuklinguosius burekus – tai tokie sukti kaip sraigės kiautas pyragaičiai iš trapios tešlos. Būna jų su įvairiausiais įdarais: špinatų, picos skonio, su mėsa, – bet mano nuomone patys geriausi yra burekai su sūriu. O sūris tas balkaniškas, brinzos/fetos tipo, sūrus ir minkštas. Jis puikiai dera su prėska sluoksniuota tešla. Vienas toks burekas, mūsiškai kainuojantis apie 2 eurus, atstoja sočius pietus arba vakarienę.
Picos skonio burekas
Dar vienas balkaniškas atgarsis – sumuštiniai su ćevapčići, tokiomis dešrelėmis. Girdėjau juos vadinant ir balkaniškais mėsainiais, ir kebabais. Iš tiesų tai šviežios duonos kepalaitis, įdarytas sultingomis dešrelėmis, svogūnais, paprikų padažu ajvar ir tuo pačiu minkštu sūriu. Viešint Splite šito gėrio ragauti reikia užeigėlėje Kantun Paulina, veikiančioje jau kelis dešimtmečius. Internetas išplatino šios maitinimo įstaigos vardą tarp turistų, bet lankosi joje ir vietiniai, o tai geras ženklas, bylojantis apie pastovumą. Minkšta duona, pikantiškos dešrelės, maloniai sūrstelėjęs sūris – tobulas derinys ir puiki greitojo maisto atmaina.
Sotusis ćevapčići
Lėtai ir ilgai
Tik nemanykit, kad Dalmatija visus kulinarinius aspektus susiskolino iš kaimynų. Regionas garsėja ypatingu autentišku patiekalu, vadinamu peka. Ruošiamas jis ilgai ir lėtai, dažniausiai iš mėsos arba žuvies ir daržovių, kokybiško alyvuogių aliejaus, prieskonių, kurių Dalmatijoje gali pasiskinti išėjęs tiesiog pasivaikščioti, ryžių, balto arba raudono vyno. Ingredientai šutinami moliniame dubenyje su gaubtu, kol tampa minkštutėliai. Prie kiekvienų namų Viso saloje stovi tamtyč sumūrytos krosnys, mat taip ilgai kaitinti namų karštame klimate niekas nesiryžtų.
Peka gaminimo procesas
Pekos įtrauktos į daugelio tradicinių konobų meniu. Tai patiekalas, skirtas dalytis, todėl man, keliavusiai vienai, neteko daug jo ragauti. Vis dėlto Viso saloje, konoboje ir vynuogyne Roki’s, pasisekė paragauti tradiciškai raudoname vyne iššutinto aštuonkojo. Toji peka tapo visos viešnagės Dalmatijoje kulinarine pažiba. Tokio minkšto ir gardaus aštuonkojo man dar niekur neteko ragauti. Kelios valandos šutroje visiškai pakeitė gyvio tekstūrą, net sunku būtų ją apibūdinti – reikia paragauti. O keliaujantiems po Viso salą rekomenduoju užsukti į Roki’s – puikus vynas, šviežias ir pasakiškai gardus maistas ir labai šilti, svetingi šeimininkai.
Nuostabusis aštuonkojis
Vynas ir sūris
Vynas, vakaras ir Visas
Kad jau prakalbau apie vyną, nevalia išvykti iš Dalmatijos neparagavus vietinio vyno. Dar geriau būtų išragauti visų Kroatijos regionų vynus. Šalis didžiuojasi savo vyndarystės tradicijomis, ir ne veltui. Kroatija turi daug endeminių vynuogių rūšių: pradedant garsiuoju zinfandeliu, baigiant babič, plavač, malvazija… visų ir nespėjau išmokti! Kaip ir priklauso Viduržemio jūros regiono krašto gyventojams, dalmatai vyną gurkšnoja ir prie pietų, ir prie vakarienės. Tiesa, neretai atskiestą vandeniu – toks gėrimas vadinamas bevanda. Yra ir kitas vyno gėrimas, kroatiškai vadinamas bambus – bambuku. Tai raudonas vynas, atmieštas… kokakola. Turistai sprogina akis, vietiniai tik gūžčioja pečiais: aha, turim mes tokį… Beje, Dalmatijoje sakoma, kad vanduo – tik kūdikiams, o vaikams ir paaugliams jau galima gurkšnoti bevandą.
Sūriai iš Pago salos
Didžiuojasi kroatai ir sūrininkystės tradicijomis, ypač sūriu iš Pago salos. Toji sala ypatinga, mat joje vyrauja vėjai nuo jūros. Adrijos jūra labai sūri, viena sūriausių pasaulyje, ir visos druskos pučiant vėjams nusėda ant salos augmenijos. Tą augmeniją rupšnoja karvės, avys, ožkos… ir iš sūraus jų pieno spaudžiamas sūrus, intensyvus sūris. Pago salos sūris – delikatesas. Man gardžiausias pasirodė brandus ožkos ir karvės pieno sūris – ryškus, bet neaitrus, pilno, apvalaus kūno. Puikiai dera su figų džemu.
Vietoje post scriptum
Be tekste jau išvardytų vietų Splite ir Viso saloje, negaliu nepaminėti ir kitų: konoba Varoš, kurioje ir valgiau rizotą; vyninė Paradox, patikusi maloniu aptarnavimu, puikia vynų korta ir stilingu, šiuolaikišku interjeru; gero alaus mėgėjams – Leopold’s Delicatessen Bar Splite, netoli mano išgirtosios Luka ledainės; Vise, sename anglų forte, įsikūręs restoranas/baras Fort George – labai romantiška vieta saulėlydžiui stebėti; dar viena įdomi vieta Vise – Aerodrom, ji kiek nuošaliau, salos gilumoje, bet labai žavi ir patiks vyno mėgėjams; ir, žinoma, tarp garsiųjų Diokletiano rūmų ir keltų terminalo įsispraudęs Splito turgus. Ten nebrangūs ir gardūs sezoniniai vaisiai/uogos, ten pirkau kroatiškų sūrių lauktuvėms, ten ir naminiu alyvuogių aliejumi mačiau prekiaujant, ten man ir kontrabandinių cigarečių siūlė – pasijutau visai kaip Kalvarijų turguje!
Marinuotos žuvytės vyninėje Aerodrom, Viso saloje
Sausakimšame Splito oro uoste stumdydamasi su kitais keliautojais jau svajojau, kaip grįšiu į Dalmatiją toliau ragauti, dar geriau pažinti vietinės virtuvės ir iki soties pasitaškyti žydrame kaip dangus Adrijos vandenyje.
*Dalmatija – Kroatijos regionas, plytintis šalies pietuose ir aprėpiantis daugybę salų (su mažosiomis – daugiau nei 500!). Garsiausi miestai: Splitas, Dubrovnikas, Zadaras.
Skaniausia rūkyta žuvis… Ne, ne Klaipėdoj ir ne pamary, o iš kuklios, savadarbės mano tėčio rūkyklos Marijampolėje. Nežinau, kaip jam pavyksta, bet tėčio rūkyti karpiai kaskart būna mmm… kokie gardūs. Sultingi, bet ne riebūs, sodrūs, bet ne per sūrūs. Ir krapų būtinai prideda, o šie malonios gaivos suteikia. Tad, suprantat, pirktinė rūkyta žuvis man niekada nedarė didelio įspūdžio, nes, na, namie tai geriau!
Bet lapkritį persikrausčiusi į Klaipėdą aptikau žuvį, pretenduojančią į mėgstamiausių dvejetuką. Tai karšto rūkymo skumbrė. Turguje visada perku nedidukes, kad nebūtų per riebios, ir kad mudviem su prieteliumi nebūtų per daug.
Ir štai vieną dieną, besiruošiant į iškylą, toptelėjo mintis tą skumbrę paversti sumuštiniu. Nieko čia ypatingo, bet rezultatas man labai patiko, todėl nusprendžiau pasidalinti receptu. Skumbrė ir kiaušinis – riebokas ir sunkokas derinys. Ieškodama, kuo jį palengvinti ir atsverti, pasitelkiau saldžiarūgščius marinuotus agurkėlius ir tuos gaiviuosius krapus, kuriuos rūkindamas žuvį taip mėgsta mano tėtis.
Manyčiau, kad sumuštinių įdarą galima lengvai paversti mišraine arba juo įdaryti kiaušinių puseles (tiesa, tokiu atveju į įdarą reikėtų dėti tik trynius).
Bet užteks aušinti burną, eime sumuštinių tepti – ir į gamtą!
12–14 nedidelių sumuštinukų reikės:
12–14 riekių mėgstamos sumuštinių duonos (šiuo metu labai pamėgau Laba Aviža) 1 nelabai didelės karšto rūkymo skumbrės 2 kietai virtų kiaušinių 5–6 marinuotų agurkėlių (jei naudojate didesnius, pakaks ir vieno) saujelės šviežių krapų poros kaupinų šaukštų neriebaus majonezo šviežiai grūstų pipirų
Skumbrę išdarinėkite: kaulus ir odelę išmeskite, o žuvį susmulkinkite. Aš tą darau tiesiog rankomis, tuo pačiu išrankioju smulkesnes ašakas. Agurkėlius supjaustykite smulkiais kubeliais, kiaušinius susmulkinkite šakute arba peiliu. Krapus sukapokite.
Viską sumaišykite iki vientisos masės ir gautu įdaru sutepkite sumuštinių duonos riekes. Jei norite, nupjaustykite plutelę. Sumuštinius perpjaukite per pusę (trikampėliais arba stačiakampiais). Viskas! Kraukite į lėkštę arba iškylų krepšelį ir skanaukite.
Prieš kelerius metus internete pasklido vaizdo įrašas apie tobulą japonišką omletą su ryžiais. Jame matyti, kaip šefas purų omletėlį įpjauna, šis išsiskleidžia ir meiliai apgobia lėkštėje pūpsančius kepintus ryžius. Tikra maisto erotika. Tada pasipylė bandymai procesą atkartoti. Pati tokį purų omletą iškepti bandžiau tik kartą (gal reikėtų vėl stoti prie keptuvės?), bet omletas su ryžiais retkarčiais papildo mano meniu. Tiesa, paprastesnis, namudiškesnis, lengviau įveikiamas, tačiau, noriu tikėti, ne mažiau gardus.
Jei skaitote mangas ir žiūrite anime, tikrai žinote, kas yra omurice. Tai ryžiai (dažniausiai vakarykščiai), pakepinti su daržovėmis, mėsa ir padažu, apglėbti ant nedidelės kaitros kepto omleto. Formulė skausmingai paprasta, todėl ir žavi. Patiekalas sotus, guodžiantis ir labai lengvai paruošiamas. Tad kitiems savaitgalio pusryčiams kviečiu trumpam pamiršti įprastus omletus ar Benedikto kiaušinius ir trumpam nusikelti į Japoniją. O jei dar turėsite vakarykščių ryžių, omurice pasigaminsite nė nemirktelėję. Žinoma, tiks šis patiekalas bet kuriuo dienos metu!
4 porcijoms reikės:
180 g nevirtų apvaliagrūdžių ryžių (arba poros stiklinių virtų) 200 g vištienos 1 svogūno 6 valgomųjų dantenių (šitakių) 2 v. š. sojų padažo 2 v. š. kečupo + šiek tiek patiekti 2 a. š. mirino druskos ir juodųjų pipirų 8 kiaušinių saulėgrąžų arba rapsų aliejaus kepti
Ryžius, jei neturite vakarykščių, išvirkite. Kaip tai padaryti, išsamiai aprašyta čia.
Svogūną nulupkite ir smulkiai sukapokite. Vištieną supjaustykite nedideliais gabalėliais. Grybų kepurėles nuvalykite ir susmulkinkite.
Keptuvėje įkaitinkite šaukštą aliejaus ir jame apkepkite svogūną, kol suminkštės. Sudėkite vištieną ir maišydami kepinkite. Kai vištiena visiškai pakeis spalvą, sudėkite smulkintus grybus ir maišydami kepkite dar kelias minutes.
Sumažinę ugnį sudėkite išvirusius ryžius, gerai išmaišykite. Supilkite sojų padažą, kečupą ir miriną. Maišykite, kol ryžiai pasidengs pagardais. Pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Ryžius su mėsa ir grybais išimkite iš keptuvės ir padalykite į 4 vienodas dalis.
Švarioje keptuvėje įkaitinkite šaukštelį aliejaus. Išplakite 2 kiaušinius su žiupsneliu druskos ir plakinį supilkite į keptuvę. Sumažinkite ugnį, kad omletas pamažu krekėtų. Kai viršus bus beveik sutrauktas, uždėkite ant viršaus porciją ryžių su vištiena ir užlenkite omleto kraštus, kad šie priliptų prie įdaro. Išverskite įdarytą omletą į lėkštę lygiąja puse į viršų ir uždengę popieriniu rankšluosčiu suformuokite taip, kad taptų regbio kamuolio formos. Papuoškite kečupu.
Berlin, Du bist so wunderbar*, — skelbia skardinė alaus, įsigyta tą pačią dieną, kai mano el. pašte nugulė lėktuvo bilietai į Vokietijos sostinę. Ir nemeluoja. Vos per porą dienų spėju įsitikinti, kad tai tikrai nuostabus miestas — savitas, nevaržomas ir visai nevokiškas. Berlyne pinasi laisvės dvasia ir skaudi praeitis, ten istorinių paminklų rimtyje aidi juokas ir dainos.
Praeities šešėlis
Charlie Checkpoint’as
Dažnas miestas turi savų randų — juk istorijos verpetai negailestingi, — bet ne visi savo randus nešioja taip atvirai kaip Berlynas. Gal tik Varšuvoje man teko pajusti tą kone apčiuopiamą praeities artumą, tą keistą graudulį keliančią melancholiją. Berlyno randai dar švieži — XX a. miesto tikrai nepagailėjo. Ir atrodo, kad jis tų skaudulių nesidrovi, kaip tik viešina, tarytum norėdamas pasauliui pasakyti: nekartokite mano klaidų. Todėl Berlyne kur bepasisuksi — kruvinos praeities ženklai. Tai šen, tai ten pabirę kelis dešimtmečius miestą it smauglys dusinusios Berlyno sienos likučiai — dauguma pliki ir nykūs, tik kiek tolėliau nuo miesto centro, palei Šprė upę, besidriekianti Rytų pusės galerija prikelta šviesesniam gyvenimui.
Lūpos susilieja, širdys suartėja…
Ten ilgą sienos atkarpą dengia spalvingi grafičiai; galima prisižiūrėti visko — nuo Fudžio kalno iki Trabanto, bet daugiausia dėmesio, žinoma, sulaukia garsusis Bučinys. Visi nori įsiamžinti prie šios aistringos (ne)meilės apraiškos, todėl pageidaujantiems tuščio, švaraus kadro gali tekti palūkėti (arba pasikliauti geranoriškų keliautojų, sutinkančių pozuoti kūrinio šone, malone). Bene daugiausia išgyvenimų kelia Mitės rajone palei Bernauerio gatvę besidriekiantis Berlyno sienos memorialas. Tvarkingas, šiuolaikiškai įrengtas parkas pristato sienos istoriją ir statinio aukas: išskirtas šeimas, suardytus likimus ir visus, žuvusius bandant pasiekti laisvesnį pasaulį. Likimo ironija: paskutinė auka bandydama patekti į Vakarų Berlyną žuvo likus vos keliems mėnesiams iki sienos griūties.
Nestinga Berlyne ir kitą tamsų istorijos puslapį — nacistinės Vokietijos laikotarpį — menančių vietų. Bene ryškiausios — esesininkų ir Gestapo veiklą dokumentuojantis muziejus Teroro topografija ir visai netoli Brandenburgo vartų esantis Paminklas nužudytiems Europos žydams. Pastarasis primena milžinišką slėpiningą antkapyną. Pakraščiuose jis seklus, bet kuo toliau žengi, tuo aukščiau virš galvos kyla betono stelos, kol galiausiai visiškai panyri į prieblandą. Paminklo geometrija sukuria labirinto įspūdį ir nori nenori kyla noras eiti slėpynių… kol vėl išnyri kitapus — surimtėjęs, nurimęs, susimąstęs.
Paminklas-labirintas
Berlyno grožis
Pavasaris Berlyne
Berlyno tikrai nepavadinsi pasakiškai gražiu miestu — po Antrojo pasaulinio karo iš jo liko tik griuvėsiai, o Šaltojo karo metų architektūra nėra nei puošni, nei sukrečianti. Tiems, kurių nejaudina šių laikų stiklo bokštai, susitelkę aplink Potsdamo aikštę, geriausia sukti Muziejų salos link. Tai nedidelis kvartalas pačioje Berlyno širdyje, kur dar galima pasigėrėti išlikusia senąja architektūra, menančia imperinės Vokietijos didybę: milžiniškais kupolais, kolonomis ir frontonais.
Šprė upė ir jos krantai
Architektūros paradas tęsiasi Muziejų saloje esančius Berlyno karališkuosius rūmus ir Brandenburgo vartus jungiančiame bulvare Unter den Linden (liet. Po liepomis). Jame rikiuojasi operos teatrai, universiteto rūmai, prabangūs viešbučiai ir tarptautinių įmonių filialai. Bulvaru, bent sykį paminėtu visuose kada nors išleistuose vokiečių kalbos vadovėliuose, tįsta voros turistų — vieni žioplinėja, kiti pyktelėję bando prasiskinti kelią į viešbutį, treti beveik nesidairydami traukia Brandenburgo vartų link. Šis įspūdingas XVIII a. siekiantis paminklas saulei leidžiantis sulaukia daug lankytojų, trokštančių kuo įspūdingiau įamžinti keturių žirgų traukiamą deivės Viktorijos karietą viršuje. Į šiaurę nuo Brandenburgo vartų stūkso Reichstagas — XIX a. pab. iškilę parlamento rūmai. Lankytojai į juos įleidžiami nemokamai, tik patartina iš anksto rezervuoti apsilankymo laiką. Bet kad ir kur bežengtum, iš tolo moja dar vienas miesto simbolis — 368 m aukščio TV bokštas netoli Aleksandro aikštės.
TV bokšto strėlė
Į jį pakilus visas Berlynas atsiveria kaip ant delno — su tais keliais senamiesčio kupolais, apšnerkštomis gatvėmis, per miestą vingiuojančia Šprė upės juosta ir grafičiais apipaišytais pastatais. Tai kur tas grožis, jei gatvės šiukšlinos, o namai niūrūs? Man Berlynas pasirodė gražus savo žmonėmis — laisvais, atsipalaidavusiais, gal net truputį atsainiais. Tai miesto dvasia graži — bohemiška, šiek tiek nedora ir nuodėminga.
Dėl visko kaltas kebabas
Kebabų tėvas
Kultūrinė Berlyno įvairovė kuria labai įdomų kulinarinį peizažą, atveria galimybes eksperimentuoti, sulieti skirtingus skonius ir tradicijas. Bene berlyniškiausias maisto potyris mane ištinka vėlyvą pirmadienio vakarą. Porą valandų praleidus viename bare sukyla žvėriškas apetitas ir šauna išganinga mintis: kebabai! Kelios metro stotelės, ir išnyru judrioje Meringdamo gatvėje. Ilgai dairytis netenka — jau iš tolo šviečia kioskas, o prie jo vinguriuoja eilutė. Po kelių minučių mano rankoje atsiduria šiltas kebabas su šviežiomis ir keptomis daržovėmis, sūriu ir kalendromis. Stovėdama gatvėje kramtau jį, užgerdama čia pat nusipirktu alumi, ir stebiu prie kiosko lūkuriuojantį būrelį draugų. Netrukus vienas jų atneša butelį putojančio vyno, pokšteli kamštis, pasipila juokas ir linksmi šūksniai. Be smagiai nusiteikusios draugijos, eilėje stoviniuoja kostiumuotas biuro tarnautojas, pora turistų, ką tik iš sporto klubo išėjęs vyriškis. Visus juos vienija noras suvalgyti kebabą — imigrantų atsivežtą patiekalą, jau radusį vietą vokiškoje virtuvėje. Bestebint kioske mikliai besidarbuojančius vyrukus ir žmones, kantriai laukiančius to kebabo, taip gera širdy pasidaro… O gal tiesiog labai alkana buvau?..
Currywurst – dešrelės su kariu
Žinoma, Berlynas — tai ne tik kulinarinė kelionė aplink pasaulį. Savų tradicijų mieste niekas nepamiršta, todėl kiekvienam rajone galima rasti po kioską, siūlantį dešrelių su kariu (currywurst). Tai pokario metais išrastas patiekalas, atsiradęs prispyrus nepritekliams. Pasakojama, kad viena moteriškė iš Berlyne įsikūrusių britų kareivių gavo kečupo ir kario. Šiuos du ingredientus suderino su vokiškomis dešrelėmis, ir gimė sotus, pigus ir skanus patiekalas, kurį ypač vertino miestą atsatatinėję darbininkai. Kalbat apie dešreles, svečiuojantis Vokietijoje būtina ir jų paragauti — šviežių, sultingų, patiektų su neįtikėtinai skaniomis garstyčiomis.
Žalias Berlynas ir pėdos lange
Pavasaris Berlyne svaigina. Giedros šiltos dienos, kvapniais žiedais apsipylusios vyšnios, linksmai nusiteikusių žmonių apsėstos Šprė krantinės. Štai sekmadienio apypietę žingsniuoju kažkuria Kroicbergo rajono gatve. Kadangi išeiginė, vietiniai neskuba keltis, diena įsivažiuoja vangiai, tik turistai jau šen bei ten šmirinėja. Staiga mano žvilgsnis užkliūva už pirmame aukšte visiškai atlapoto lango ir… pro jį kyšančių pėdų. Tai pavasario galia, verčianti žmones išsinerti iš drabužių, kad tas šiltas oras išglamonėtų kiekvieną odos centimetrą. Todėl žaliosios Berlyno zonos, išsibarsčiusios po visą miestą, pilnos šiluma ir saule besimėgaujančių žmonių. Šeimos, šunys, narkotikų prekeiviai — visi tik ir traukia į parkus. Visi jie vešlūs, brandūs, kai kurie — beveik netvarkomi, bet vis tiek pilni gyvybės.
Žiedų debesis
Bevaikštinėdama Mitėje užsuku į nedidelį romantišką parkelį netoli Rozentalerio aikštės ir patenku į žiedlapių liūtį. Diena vėjuota, ir vyšnių žiedai kaskadomis krenta žemyn, takelių pakraščiuose susitelkdami į rausvaspalvius upelius. Ne aš viena puolu krykštauti kaip vaikas — vietiniai taip pat žaidžia, juokiasi, filmuoja, fiksuodami tą trumpą, laikiną grožį. Nuo žmonių pavyksta pabėgti tik nuvykus į Tirgarteną — ilgai klaidžioju takeliais nesutikdama nė vieno žmogaus ir turbūt nieko keisto. Parkas toks didelis, kad viso taip lengvai neišvaikščiosi. Jame telpa ir zoologijos sodas, ir Vokietijos prezidento rezidencija — Belevju rūmai. Elegantiškas neoklasikinio stiliaus pastatas — pirmasis toks Vokietijoje — dunkso vaizdingoje vietoje, ant Šprė upės kranto, apsuptas šimtamečių medžių. Priešais žaliuojanti veja taip ir kviečia prisėsti ir įvertinti statinio grožį ir simetriją.
Prezidento rezidencija
Bevaikštinėjant Tirgartene akį neišvengiamai patraukia ir įspūdinga Pergalės kolona, kurios viršuje auksu blyksi deivė Viktorija. Parko dydį galima įvertinti pakilus į apžvalgos aikštelę, įrengtą kolonos vainike.
Auksu tviskanti Pergalė
Šiltą aksominį pavasario vakarą Berlynas skendi sutemose. Šeštadienis, todėl niekas neskuba, po žibintais būriuojasi linksmai nusiteikę studentai. Keliaudami į barą po atviru dangumi — vokiškai jie vadinami Biergarten (liet. Alaus sodas) — prasilenkiame su vienu dviratininku, antru, trečiu… visi jie vairuoja viena ranka, nes kitoje — atkimštas butelis alaus. Vėl padvelkia tąja užburiančia Berlyno laisve. Kvėpdama žydinčių medžių aromatą palinkiu: Berlyne, būk visada toks laisvas!
Autobusas iš lėto darda užmiesčio keliais, pro šalį slenka vešli ir žalia Japonijos gamta. Monotoniškas lingavimas vieną po kito užmigdo visus bendrakeleivius, ir aš nejučia imu snūduriuoti. Teko anksti keltis, kad spėčiau į autobusą, be to, iki išnaktų kilnojau kokteilius Tokijaus Golden Gaikvartalėlyje. Staiga prasimerkiu, autobusas įveikia posūkį, prasiskiria medžių viršūnės… ir tolumoje iškyla Fudžio kalno kontūrai. Giedrą dieną balta ugnikalnio kepurė tviska saulėje, ir netikėtas grožis net nudiegia širdį. Didingasis Fudžio kalnas visas dvi dienas, suplanuotas Fudžijošidoje, dunksos visai šalia, džiugindamas ir keldamas pagarbią nuostabą.
Karalius ugnikalnių šalyje
Japonijoje suskaičiuojama per 100 aktyvių ugnikalnių — vieni tyliai snūduriuoja, kiti kartais ir pagrumena. Iš jų visų Fudžis aukščiausias (3776 m) ir žinomiausias. Vietiniai kalną laiko šventu ir jau seniai pavertė visos Japonijos simboliu. Nesunku suprasti kodėl — ugnikalnis užburiančiai gražus ir kone tobulai simetriškas. Be to, apylinkėse jis toks vienas — nuostabus ir didingas. Ir it didžiausias narcizas apsistatęs natūraliais veidrodžiais: Fudžį iš šiaurinės pusės supa net penki skaidrūs ežerai, susiformavę po ankstesnių ugnikalnio išsiveržimų. Vadinamasis Penkių ežerų kraštas vilioja vietinius ir užsieniečius pabėgti iš troškių didmiesčių, sulėtinti gyvenimo tempą, pasimėgauti kerinčiais vaizdais. Kasmet tūkstančiai susiruošia kopti ir į patį Fudžį. Aš atvykau iki kopimo sezono pradžios likus maždaug mėnesiui, todėl negalėjau pasinaudoti proga pažvelgti į apylinkes nuo ugnikalnio viršūnės. Tačiau Fudžijošidoje, didžiausiame miestelyje prie Fudžio, ir jo apylinkėse veiklos nestinga. Galima žvejoti, važinėtis dviračiais, vaikštinėti, irstytis ežeruose… arba įsitaisyti tiesiai priešais Fudžį ir gėrėtis, apmąstant savo būties trapumą ir kalno ilgaamžiškumą.
Takas Čureito pagodos link.
Žvilgsnis iš aukštai
Bene gražiausias vaizdas į Fudžį atsiveria nuo Čureito pagodos, stūksančios Fudžijošidos pakraštyje. Pagodos link veda statūs takeliai, bet paprakaituoti verta — pasiekus viršų atsiveria atviruko verti vaizdai. Lenkti raudonai žalios pagodos stogeliai, medžių viršūnės ir viso to fone — nepajudinamasis Fudžis, karališkai laiminąs apylinkes savo balta kepure. Kojos pačios sustingsta, žandikaulis atvimpa, o fotoaparatas vos spėja fiksuoti vaizdus. Iš aukštumų žvelgiant į dar didesnes aukštumas apima neįtikėtina ramybė, net graudulys sielą pakutena.
Klasikinis Fudžio kadras.
Į Fudžį galima pažvelgti ir iš kitų aukštumų — tiesa, labai trumpai, mat traukinukas, prieš staigiai nerdamas žemyn, bėgių viršuje stabtelėja vos kelioms sekundėms. Tose aukštumose nėra nei ramybės, nei didybės pojūčio, tik širdį sparčiau plakti verčiantis adrenalinas. Omenyje turiu pramogų parką Fuji-Q Highland, įsikūrusį tarp Fudžijošidos ir Kavagučiko. Nestinga jame ekstremalių pramogų, nuo visomis įmanomomis kryptimis besisukiojančio Eejanaika iki šiurpą varančio siaubo kambario (į pastarąjį, deja, nespėjau patekti). Žemyn galva kalatotis nenorėjau, todėl išsirinkau linksmuosius kalnelius Fujiyama. Vos traukinukui pradėjus kilti į 79 m aukštį pasigailėjau savo sprendimo, bet apsigalvoti buvo per vėlu, todėl prieš niurktelėdama 70 m žemyn beveik stačiai (mano sėdynė atsiplėšė nuo traukinuko sėdynės) dar spėjau pramerkti vieną akį ir įvertinti Fudžio grožį. To, kas sekė po to, negaliu aprašyti be keiksmažodžių, todėl skaitytojams beliks patikėti, kad pasivažinėjimas man patiko. Eilės prie visų atrakcionų — ženklas, kad parkas populiarus ir tarp vietinių, ir tarp turistų. Kur dar pasaulyje besivažinėdamas linksmaisiais kalneliais gali apžiūrėti ir nuostabaus grožio kalną?
Fujiyama. Ir aš ten kilau, ir aš ten iš baimės rėkiau.
Maistas kūnui
Bet vien gražiais vaizdais sotus nebūsi. O nusprendus pavalgyti Fudžio apylinkėse atsakymas vienas — udonai! Tai tokie drūti kvietiniai makaronai, kurių galima paragauti bet kur Japonijoje, bet būtent Penkių ežerų kraštas garsėja išskirtiniais udonais. Jie patiekiami šalti arba karšti su įvairiausiais priedais. Fudžijošidoje kad ir kur bepasisuktum galų gale atsidursi udonų restoranėlyje. Jie, kaip įprasta Japonijoje, dažniausiai maži ir kuklūs. Jei sunku išsirinkti, žiūrėkite, prie kurio ilgiausia eilė — japonai išrankūs maistui ir bet kur neina. Štai aš pietus valgiau gana atokioje visai netyčia užtiktoje užeigoje. Išsirinkau šaltus ir gavau šviežius, gaivius, maloniai tvirtus makaronus su ridikais ir vasabiais. O vakarieniauti ėjau į nediduką šeimyninį restoranėlį Izumiya. Malonus aptarnavimas, bokalas vėsaus alaus ir dubuo sočių, šiltų makaronų nuplovė dienos nuovargį ir nuteikė antrai viešnagės dienai.
Po visomis šitomis gėrybėmis slepiasi gardieji udonai.
Mažų miestelių bliuzas
Fudžio apylinkės — turistinis kraštas ir miesteliai ten nedideli, jaukūs. Bet ir jie auga — prie pagrindinių kelių dygsta populiarios užkandinės, kad pravažiuojantieji turėtų kur užkąsti. Dėl jų Fudžijošida iš pradžių man net priminė nuošalų Kanados miestelį (na, žinot, kalnai, McDonald’s, KFC), bet įnėrusi giliau atradau tikrąją Japoniją: izakajas, siauras gatveles, šventyklas (vienoje radau tikrą gyvą baltą žirgą), linksmai ir draugiškai nusiteikusius moksleivius. Miestelyje, bėgdamas nuo dusinančio didmiesčių tempo, kuriasi jaunimas, atsiranda madingų užeigų, galerijų, svečių namų.
Fudžijošidoje.
Išsiilgę visiškos ramybės, to jausmo, kad atsidūrei kaime, kuriame visi šypsosi ir labinasi, tikriausiai traukia į Jamanakaką — į pietus nuo Fudžijošidos esančią gyvenvietę. Ji jaukiai it apkabinimas supa vaizdingą Jamanakos ežerą, kurio bangas retkarčiais sujudina motorinės valtys. Kur kas turistiškesnis man pasirodė Fudžikavagučikas — kiek į šiaurę nuo Fudžijošidos įsikūręs miestelis, plytintis palei Kavagučio ežerą. Tik pavasario sekmadienį jis buvo apsnūdęs, dar neišjudintas sezoninių atvykėlių bangos. Užtat nestokojo gražių vaizdų ir malonios ramybės. Ir žvejų, subridusių į vėsų ežero vandenį. Tikra romantika!
Kavagučio ežeras. Tie minkšti miškingi kalnai mane žavėjo visos kelionės po Rytų Aziją metu.
Pasivaikščiojimas po Fudžikavagučiką užbaigė Penkių ežerų kraštui skirtą savaitgalį. Jo metu iki soties prisižiūrėjau į Fudžio kalną, bet tamsų sekmadienio vakarą laukiant autobuso atgal į Tokijų ramybės nedavė jausmas, kad reikėtų čia grįžti. Ir vėl patirti tą žadą atimančią nuostabą.
Splitas — gražus senas uostamiestis Dalmatijoje, Pietų Kroatijoje. Tai miestas, vertas bent trumpo apsilankymo, nesvarbu, ką beveiktumėte: keliautumėte palei gražiąją Adrijos pakrantę ar ieškotumėte vietos stabtelėti pakeliui į įstabiąsias Kroatijos salas. Splitas turi daug ką pasiūlyti, o kadangi miestas kompaktiškas, viską galima sutalpinti į dvidešimt keturias valandas.
Gyva istorijos pamoka
Splitas amžiumi lenkia ne vieną Europos sostinę. Jį III–II a. pr m. e. įkūrė pelningų kolonijų ieškoję graikai, romėnai vėliau išplėtė, o Venecijos respublika, miestą valdžiusi ne vieną šimtmetį, atvedė į klestėjimo amžių. Visas istorines peripetijas Splite nesunku atsekti, nes senieji pastatai puikiai išsilaikę iki šių dienų. Įstabiausias praeities palikimas — Romos imperatoriaus Diokletiano rūmai, siekiantys VII a. Tai tankus statinių ir siaurų gatvelių labirintas, graži ir užburianti vieta, bet geriausia ten ateiti anksti, kol nespėjo suplūsti visi Splito turistai. Diokletiano rūmuose siūloma ne viena ekskursija, rekomenduojama norintiems apie Splito, Dalmatijos ir iš dalies pačios Kroatijos istoriją sužinoti daugiau.
Diokletiano rūmuose
Iš karto už rūmų sienos budriai stūkso vyskupo Gregorijaus Niniškio statula. Vietiniai sako, kad būtina patrinti šventiko kojos nykštį — esą tuomet išsipildys noras. Praalkus galima užsukti į čia pat, tarp rūmų ir keltų terminalo, įsispraudusį turgų. Jame prekiaujama ne tik gana pigiais vietiniais vaisiais ir uogomis, bet ir sūriais, mėsos gaminiais, naminiu alyvuogių aliejumi. Prigriebus maišelį sultingų slyvaičių pats metas susipažinti su Riva — išilgai palei įlanką besidriekiančia promenada. Tai prancūzų bandymo sukultūrinti Splitą, paversti miestą tikru Viduržemio jūros kurortu, palikimas.
Patrink mano nykštį!
Senųjų kvartalų kerai
Perėjus visą Rivą, iš karto už senojo Matejuškos uosto, į kalvą kyla Veli Varošo kvartalas. Tai senas gyvenamasis rajonas, išsaugojęs andainykštį žavesį. Patiks jis tiems, kam Diokletiano rūmai pernelyg sausakimši. Veli Varoše galima klajoti ir klajoti, gėrintis senais akmeniniais pastatais, vėjyje besiplaikstančiais skalbiniais, ant palangių žydinčiomis gėlėmis. Kvartalo gatvelės siauros, jos vis sukasi, vejasi ir kartais atveda į kieno nors kiemą… Tada belieka apsisukti ir ieškoti kito kelio. Karštą dieną Veli Varoše tikras malonumas vaikštinėti — nuo Adrijos pučiantis brizas kažkokiu būdu įsigauna į gatveles ir skersgatvius ir juose būna maloniai gaivu.
Veli Varošo gatvelės
Veli Varošo papėdėje reikėtų ieškoti ir tradicinių kroatiškų užeigų, vadinamų konobomis. Jų greta Matejuškos uosto ypač gausu, galima rinktis pagal biudžetą ir nuotaiką. Autentiškesnę atmosferą kuria Fife — ten gana jauku ir triukšminga, visada daug žmonių, o jei ateisit vienas, pasodins prie bendro stalo ir tą trumpą valandėlę turėsit su kuo pašnekėti. Tuo tarpu tokios konobos kaip Fetivi ir Varoš labiau taiko į restoranus, todėl juose ir nuotaika šiek tiek ramesnė. Be šviežios žuvies ir jūrų gėrybių, derėtų paskanauti ir itališkos virtuvės įkvėptų rizotų, taip pat patiekalo, vadinamo pašticada. Tai njokiai, patiekiami su sočiu troškintos mėsos padažu.
Rizotas su jūrų gėrybėmis
Jūros vilionės
Splitas — tikras pajūrio miestas ir paplūdimių jame netrūksta. Vieni triukšmingesni, kiti nuošalesni, todėl visi pliažinėtojai ras sau labiausiai patinkantį. Nemažai jų pasiekiami pėsčiomis, įskaitant populiarųjį Bačvice ir priešingoje uosto pusėje esančius Zvončac ir Ježinac. Tik nepamirškit rankšluosčio ir kremo nuo saulės! Didžiausia tikimybė rasti sau labiausiai patinkantį paplūdimį — sėsti ant išsinuomoto dviračio ir apvažiuoti Marjano pusiasalį. Keliai ir dviračių takai ten driekiasi pavėsyje, o riedant palei pakrantę galima užsukti į bet kurį akį patraukusį paplūdimį. Vieni bus triukšmingesni, kiti ramesni. Šiaurinėje pusiasalio pusėje gausu žavių įlankėlių su nebloga prieiga prie vandens. Tiesa, ten ne paplūdimiai, todėl nebus nei dušų, nei barų, užtat nestigs nuošalumo. Adrijos jūros vanduo nuostabiai skaidrus ir žydras — tikra nuodėmė nepasinaudoti bent menkiausia proga į jį niurktelėti.
Vakaro poilsis
Aplankius visus paplūdimius ir saulei pradėjus leistis, metas pasivaikščioti. Už Matejuškos uosto yra laiptai, vedantys aukštyn, į apžvalgos aikštelę ant Marjano kalvos. Kelias neilgas ir nelabai sunkus, užtat pakilus atsiveria nuostabūs besileidžiančios saulės spinduliuose besimaudančio Splito vaizdai. Miestas, regis, net švyti auksu. Prie pat aikštelės veikia kavinė, jei sugalvotumėte vaizdais pasigėrėti ilgėliau.
Saulėlydžio išmaudytas Splitas
O Splitą užgulus sutemoms pats metas leistis žemyn, į vakarinį šurmulį. Barų ir alinių Splite tikrai netrūksta, galima ir visą naktį prasilinksminti. Bet jei norisi ramybės, geriausia sukti į vieną iš daugelio šiuolaikiškų vyninių, pavyzdžiui, Paradox, paskanauti kroatiško vyno. O šalia plavačų, malvazijų ir zinfandelių puikiai tiks išskirtinis sūris iš Pago salos.
Anksti kėlęs nesigailėsi
Jei kroatiški vynai iš vakaro galvos nesusuko, ilgai lovoje nesivartykite ir vos prašvitus vėl kopkite į Marjano kalvą, tik šįkart įveikę laiptus iki pirmosios apžvalgos aikštelės traukite aukštyn ir tolyn. Pakilus aukštėliau atsiveria dar gražesni bundančio miesto ir laivų skrodžiamų Adrijos platybių vaizdai.
Koplytėlė
Prasimankštinus pats metas atgal į miestą kroatiškų pusryčių — kavos su bandele. Kroatų kepyklėlės nejuokauja ir gamina pasakiškai skanius kepinius. Rinkitės bureką su sūriu arba sviestinį burnoje tirpstantį kruasaną. O jei po rytinės mankštos norisi sočiau, stokite į eilę prie Kantun Paulina — nedidelės užkandinės, pamėgtos ir turistų, ir vietinių. Joje jau kelis dešimtmečius prekiaujama ćevapčići — sočiais sumuštiniais iš šviežios duonos, įdarytos sultingomis dešrelėmis.
Senieji Splito namai
Tai tik dalelė to, ką galima nuveikti Splite vos per vieną parą. Jūros ir kalnų artuma atveria daugybę galimybių, todėl nuobodulio nepajusite net apsistoję kelias dienas, teliks pasirinkti, kam teikti pirmenybę — poilsiui, istorijai ar Sostų karų filmavimo vietų medžioklei.
Išeiname
iš kondicionuojamo Taojuano oro uosto, ir tvankus karštis apgobia
kūnus it antklodė. Toji tiršta tvankuma lydės visą mėnesį.
Nieko panašaus nesu patyrusi, bet nerimą dėl perkaitimo sklaido iš
džiaugsmo spurdanti širdis. Aš Taivane! Prisiklausiusi kalbų apie
salos grožį, maisto skanumą ir žmonių gerumą (dar būnant
Japonijoje sutiktas bičiulis suokė liaupses maloniems
taivaniečiams) nekantrauju pati ją pažinti. Laukdama autobuso,
nugabensiančio į Taipėjaus centrą, dar nežinau, bet vos per
keturias savaites Taivanas taps mano numylėtiniu, iš kurio išvyksiu
liedama ašaras.
Saulės ir Mėnulio ežeras
Gražioji sala
Taivanas, iš visų pusių skalaujamas šiltų vandenų, prilygsta rojui žemėje. Tai vešli ir derlinga sala, kurios rytiniu pakraščiu driekiasi įspūdingų kalnų grandinė. Ne veltui portugalai, XVI a. plaukdami pro šalį, praminė ją ilha formosa – gražiąja sala. Klimatas Taivane drėgnas ir šiltas, vasarą ir ankstyvą rudenį pasitaiko taifūnų, o žiemos dieną temperatūra kartais nukrenta ir žemiau +14 ºC (taivaniečiai traukiasi striukes, o lietuviai juokiasi: kaip pas mus vasarą!). Vulkaninės veiklos suformuotoje saloje nestinga sukrečiančių reginių: džiunglėmis apaugusių stačių šlaitų, svaiginamo gylio tarpeklių, krioklių, karštųjų versmių. Kur bepasisuksi, Taivane akį glosto sodri žaluma – nuo pastatus pasiglemžiančių fikusų iki tirštų mangrovių vakarinėje pakrantėje. Todėl sala – tikras gėrybių ragas. Nuvykus į Taivaną tiesiog privalu prisivalgyti sultingų mangų, saldžių ananasų, parduodamų iškart išdarinėtų, kad būtų lengviau valgyti, kvapnių ličių, gaivių gvajavų… Sąrašas begalinis, nes tai, ko neužsiaugina patys, taivaniečiai importuoja iš kitų Pietryčių Azijos šalių. Jau patį pirmą viešnagės vakarą susirandu arčiausiai išsinuomoto buto esančią vaisių parduotuvę ir prisiperku pilnus krepšius įvairiausių gėrybių. Laikui bėgant tai tampa tradicija – nė vienas vakaras neapsieina be saldaus ir sultingo deserto.
Taipėjus – miesto ir gamtos darna
Vieną dieną, betyrinėdami Taipėjaus apylinkes, įstringame miesto prieigose – arbatos plantacijomis garsėjančiame Maokonge. Dar keltuvu kylant į kalnus dangus ima niauktis, sukyla vėjas, bet nepaisydami nieko išeiname pasivaikščioti. Vešlios džiunglės čirškia ir šnara, ore tvyro arbatos aromatas, o kažkur toli apačioje tyliai gaudžia Taipėjus. Galiausiai dangus prakiūra ir pasipila gaivus lietus – priminimas, kad gražiąją salą aplankyti sugalvojome lietinguoju sezonu. Nuo merkiančių lašų pasislepiame restorane, o liūčiai nuslinkus gilyn į kalnus stovime pakerėti – miškingi šlaitai dunkso pasidengę miglų skraistėmis, paslaptingi ir grėsmingi. Netrukus paaiškėja, kad dėl prasto oro ir žaibų keltuvas nebeveikia, todėl pasinaudoję proga pasiliekame ilgėliau gėrėtis Maokongu.
Spalvingoji Longšano šventykla Taipėjuje
Panašios išvykos į gamtą netrukus tampa tradicija. Taipėjus plyti žavingų kalnų apsupty ir dauguma jų pasiekiami viešuoju transportu. Net panorėjus išvykti kiek tolėliau nekyla sunkumų – reguliariai kursuojantys autobusai vos už porą eurų nugabena iki giliau kalnuose esančio Vulajaus, garsėjančio kriokliu ir karštosiomis versmėmis, arba pasakiškai gražaus, bet sunkiau pasiekiamo vadinamojo Tūkstančio salų ežero. Iš tiesų tai visai ne ežeras, o užtvenkta upė ir pagrindinis Taipėjaus vandens rezervuaras.
Aplink miestą driekiasi daugybė takų takelių – nuo turistų ir vietinių išvaikščioto Siangšano (Dramblio kalno) iki mažiau žinomų Baišihu kabančiojo tilto apylinkių. Tik spėk vaikščioti, gėrėtis, klausytis džiunglių garsų. Bet nusileidi iš kalnų braukdamas prakaitą – ir tave pasitinka judrus, gerai sustyguotas didmiestis.
Vienišasis milžinas
Miesto panoramoje dominuoja vienišasis milžinas – dangoraižis Taipei 101, į kurį verta pakilti vien tam, kad pamatytum įspūdingą svambalą, stabilizuojantį statinį taifūnų ir žemės drebėjimų metu. Antrojo pasaulinio karo metu Taipėjus, tuo metu priklausęs Japonijos imperijai, smarkiai nukentėjo per oro antpuolį, todėl senųjų rajonų išlikę nedaug, tačiau jie gyvybingi ir įdomūs, viliojantys savita atmosfera ir tradicinėmis krautuvėlėmis, kuriantys miesto mieste įspūdį. Verta pavažiuoti tolėliau nuo miesto centro, į išlikusias senąsias gatveles – troškias, truputį klaustrofobiškas, bet beveik visada siūlančias skanaus gatvės maisto.
Naktinio turgaus skoniai
Maisto mylėtojai Taivaną rikiuoja tarp skaniausių kraštų. Vienoje nedidelėje saloje pinasi įvairiausios kulinarinės tradicijos – atsivežtos atvykėlių iš žemyninės Kinijos, įskiepytos buvusių okupantų japonų, šimtmečius puoselėtos vietinių tautelių. Rezultatas – stulbinama įvairovė ir unikalių, tik Taivanui būdingų patiekalų gausa. Geriausia vieta juos ragauti – naktinis turgus. Tokių prekyviečių, pradedančių veikti saulei nusileidus, galima rasti visuose didesniuose Taivano miestuose. Vien Taipėjuje jų pribarstyta kiekviename rajone. Vieni didesni, kiti mažesni, bet visi unikalūs. Didžiausias ir garsiausias – Taivano sostinėje veikiantis Šilino naktinis turgus. Ten prie populiaresnių kioskų gali tekti pastovėti ir pusvalandį, ir ilgiau. Vietinių labai mėgstamas Raohe gatvės naktinis turgus – nedidelis, ramesnis ir jaukesnis. Prekeiviai jame siūlo išskirtinio skonio patiekalų. O jei norisi dar didesnės autentikos, galima pasisukioti gatvėse aplink Longšano šventyklą – sako, ten būna patiekalų su gyvatiena.
Taivanietiškos dešrelės pasakiškai skanios.
Ką valgyti naktiniame turguje? Virtinius, garuose virtas bandeles bao, gruzdintą vištieną ir jūrų gėrybes, sultingas taivanietiškas dešreles. Jos, beje, dažnai parduodamos įdėtos į drūtus pailgus ryžių pyragėlius. Tokie savotiški dešrainiai taivanietiškai vadinami „didelė dešrelė, maža dešrelė“. Kitas įdomus patiekalas – „skrebutis-karstas“. Tai stora svieste paskrudintos forminės duonos riekė, įdaryta tirštu troškiniu. O desertui – klasika: ledai su mangais ir kondensuotu pienu. Iš esmės tai tiesiog smulkiai tarkuotas ledas su priedais (jų gali būti visokių: bananai, saldžiosios pupelės, sausainiai ir pan.), bet Taivano karštyje jis tampa tikra atgaiva.
Ledai su mangais – gelbėtojas nuo vasariškos šutros
Jau patį pirmą vakarą sukiodamiesi naktiniame turguje pajuntame smarvę. Galingą, verčiančią užsiimti nosis ir bėgti kuo toliau. Netrukus išaiškėja, kad tai dar vienas taivanietiškas produktas – smirdintis tofu. Fermentuotas tofu, kvapu apie save primenantis iš tolo, daugeliui vietinių – delikatesas, bet mes jo paragauti ryžtamės ne iš karto. Tik praėjus savaitėlei, viešėdami Taivano maisto sostine tituluojamame Tainane, paragaujame garuose virtų bandelių su aštriu smirdinčio tofu įdaru. Prieskoniai užmaskuoja smarvę, bet kramtant vis tiek rodosi, kad burnoje staiga atsirado sugedęs dantis…
Gerieji Taivano žmonės
Taivaniečių
gerumas jau tapęs stereotipu – dar planuodama kelionę
prisiskaičiau ir prisiklausiau istorijų apie jų paslaugumą ir
nuoširdumą. Nežinia, iš kur tas jų mielumas, bet Taivano žmonės
iš tikrųjų yra be galo malonūs – tiesiog antri kanadiečiai. Ir
mums ne sykį teko tą gerumą savo kailiu patirti. Štai vienų
svečių namų šeimininkas neprašytas sodina mus automobilin ir
veža į traukinių stotį – kaip čia mes tą kilometrą pėsčiom
kulniuosim?! Arba prie alaus vežimėlio (taip, Taipėjus turi
simpatišką mobilų alaus barą) sutikti nepažįstamieji puola mus
vaišinti ir pasakoti apie pačiuose salos pietuose esančią saulėtą
įlanką. O traukinyje į Tailugės (Taroko) tarpeklį sutikta
vietinių kompanija kviečia drauge važiuoti taksi, bet paaiškėja,
kad mūsų kelionės tikslai nesutampa. Vėliau su ta pačia draugija
susitinkame antrą kartą – išalkę ir suplukę po žygio kalnuose
– ir jie plačiai šypsodamiesi iš tolo mums moja. Taivaniečiai
visada paklaus, ar nereikia parodyti kelio, ar žinom, kur važiuojam,
net skubėdami į metro stabtelės padėti, jei tik atrodysi bent
truputį pasimetęs. Visi greiti sveikintis ir šnekinti… ir
stebėtis, kodėl atvykome į Taivaną. Kaskart išgirdę tokį
klausimą mes taip pat nustembame – o kodėl nelankyti šalies su
gražia gamta, geru klimatu ir skaniu maistu?
Garuoja karštieji vandenys
Savo
šalies privalumus galiausiai pripažįsta ir vienas senjoras, kurį
sutinkame viešame karštojo vandens baseine. Vos sumerkę kojas į
tvilkantį vandenį pajuntame smalsius žvilgsnius – esame
vieninteliai užsieniečiai ir vieninteliai, dar neišėję į
pensiją. Po minutėlės kitos prie mūsų pribrenda minėtasis
senjoras. Po kelių standartinių klausimų kalba pasisuka apie
tenisą, kuriuo vyriškis iki šiol aktyviai užsiima, apie keliones
į Europą ir Vimbldono pirmenybes. Iš tiesų Taivano senjorai
nesėdi rankų sudėję – rytais užsiima taiči, žaidžia tenisą,
netgi šoka tango, o savaitgaliais su šeimomis traukia į žygius
kalnuose. Viena taivanietė, paklausta apie tokio jaunatviškumo
paslaptį, prasitaria: išlikti žvaliems ir energingiems padeda
dvasios ir kūno harmonija, pasiekiama per kovų menus ir tinkamą
mitybą.
Gilyn į kalnus
Vulajaus krioklys
Valandėlė
mirkant kojas karštame versmių vandenyje ir apsilankymas amžinai
garuojančiame Beitou slėnyje mums taip patinka, kad jau kitą dieną
įlipame į priemiestinį autobusą ir vaizdingais serpantinais
pakylame į Vulajų. Kadaise turistai šį kalnų kurortą ir jo
karštąsias versmes labai mėgo, bet 2015 m. praūžę taifūnai
miestelį kaip reikiant aptalžė – daug pastatų sugriuvo, daug
verslų žlugo. Tačiau Vulajus atsigauna ir laukia lankytojų,
viliodamas užburiančiais vaizdais, galimybe paragauti autentiškų
atajalų genties patiekalų ir karštųjų versmių voniomis. Išmirkę
vandenyje, gausiame naudingų medžiagų, prisikemšame pilvus
bambukų stiebuose šutintais ryžiais, troškinta laukinių šernų
mėsa ir neapsakomai skania šalta vištiena. Artimesnė pažintis su
Taivano gentimis įvyksta aplankius bene pačiame salos viduryje
telkšantį Žijuetaną – Saulės ir mėnulio ežerą. Visa jo
pakrantė – vienas didelis kurortas, bet net ir savaitgalio
šurmulyje pavyksta rasti ramybės kertelių. Išraižę ežerą
kateriais, sėdame į keltuvą. Šis nulakdina į kalnų slėnį,
kuriame veikia Formosos čiabuvių kaimas, pristatantis salos
tautelių buitį ir papročius. Apžiūrėjus šį muziejų po atviru
dangumi tuo pačiu galima pasivažinėti linksmaisiais kalneliais.
Tai įdomus derinys, bet ir mes neatsispiriame pagundai įlipti į
vieną traukinuką ir paspygauti drauge su vietiniais.
Tailugės tarpeklyje
Bene įspūdingiausią Taivano vietą – salos rytuose esantį Tailugės tarpeklį – pasiliekame desertui, pačiai viešnagės pabaigai. Nors po purvo nuošliaužų dalis maršrutų uždaryta, apsilankymas gamtos jėgų suformuotoje vietovėje palieka neišdildomą įspūdį. Kaskart išlipę iš autobuso atrandame dėl ko aikčioti – gėrimės sraunia kalnų upe, stačiomis uolomis ir slėpiningais tuneliais, juokiamės iš įžūlių beždžionių. O pastebėję, kad poilsio akimirką įsitaisėme tiesiai po didžiuliu (spėjame, nuodingu) voru, skubame pasitraukti į šalį. Tailugė taip mus pakeri, kad vakare įsikūrę svečių namuose rezgame planus, kaip ją aplankyti ir kitą dieną. Bet pasivažinėjimas dviračiais palei Ramųjį vandenyną priverčia persigalvoti, ir kitą dieną skiriame vandenynui – traukiniu pavažiavę iki Toučengo plaukiame apžiūrėti siera dvokiančios Guišano (Vėžlio) salos ir stebėti delfinų. Beplaukdama staiga suprantu, kad kalnuose jaučiuosi geriau, ir visas 2 ekskursijos valandas praleidžiu leisgyvė, nors išvydusi būrį žaismingai nusiteikusių delfinų šiek tiek atkuntu.
Guišano sala
Praktinės smulkmenos
Taivane Lietuvos Respublikos piliečiai be vizos gali praleisti 3 mėnesius. Vienintelis biurokratinis formalumas – trumpas pokalbis su muitinės darbuotoju.
Saloje susisiekimo sistema puikiai išvystyta – veikia paprastų ir greitųjų traukinių tinklas, dažnai važiuoja vietiniai ir tarpmiestiniai autobusai. Metro Taipėjuje nugabena net ir į atokesnes miesto dalis, o priemiesčius patogu ir nebrangu pasiekti taksi, kuriuos galima susistabdyti tiesiog gatvėje iškėlus ranką.
Greitųjų traukinių bilietai greitai ištirpsta, ypač keliaujant į populiaresnes vietoves: Taičungą, Tainaną, Gaosiongą ir Tailugės tarpeklį, – todėl tokias keliones patartina planuoti iš anksto.
Dauguma vietinių gerai kalba angliškai ir net nuošaliausiuose restoranėliuose dažnai būna bent vienas suvargęs angliškas meniu, todėl susikalbėti, susivokti ir pavalgyti lengva ir nemokant kinų kalbos.
100 naujųjų Taivano dolerių prilygsta maždaug 3 eurams, o pinigus išsikeisti galima vos išlipus iš lėktuvo. Apsirūpinti grynaisiais reikia, nes ne visur galima atsiskaityti kortelėmis, o ir ten, kur jas priima, į europietiškas korteles žiūri kreivai.
Maistas Taivane nebrangus – pusryčiai (sumuštinis ir puodelis nuodėmingai skanaus sojų pieno) kartais kainuodavo vos 1 eurą, o pietų dėžutė atsieidavo 2–3 eurus.
Beimen – šiauriniai vartai Taipėjuje
Viešnagės
Taivane mėnesiui einant į pabaigą staiga stoja puikūs orai –
saulė plieskia, audros nebesitranko, lyja retai. Naudodamiesi proga
priešpaskutinę dieną vėl patraukiame į žygį. Nestabdo nei
kaitra, nei stačios įkalnės – noras pasidžiaugti gražiais
vaizdais stipresnis. Galiausiai sustojame ir atsigręžiame į toli
apačioje paliktą Taipėjų. Aplinkui čirpia džiunglės, tolumoje
stypso Taipei 101, ir akimirkos grožis atima žadą. Grįždami
užsukame į nedidukę kavinę užkąsti ir aš, laukdama troškintos
vištienos, imu lieti ašaras – iš laimės, kad teko pažinti
Taivaną, ir iš liūdesio, kad laikas gražiojoje saloje baigėsi.
Šiltas balandžio šeštadienio vakaras. Sėdime su prieteliumi sausakimšoje užeigoje Džondžu, Pietų Korėjos mieste, garsėjančiame gastronomine kultūra ir ryžių vynu, vadinamu makgeolli. Jis drumstas, skoniu šiek tiek primena sidro ir sakės mišinį ir į stalą atnešamas variniuose arbatinukuose. Užsisakius specialų rinkinį, prie vyno priklauso ir užkandžiai – daug užkandžių. Pradedant visu viščiuku, baigiant įdarytais blyneliais ir marinuota žuvimi. Iš visų skanumynų mane labiausiai pradžiugina nedidelis molinis indas, vadinamas dolsot, ir jame dar burbuliuojantis omletas – gyeran jjim. Seniai norėjau jo paragauti. Omletas, kaip ir tikėjausi, nepaprastai purus, lengvas ir labai kiaušiniškas. Dingsta mūsų burnose iš karto.
Gyeran jjim
Nuo to laiko korėjietiškas omletas man vis neišėjo iš galvos. Kol galiausiai prisiruošiau eksperimentams. Bėda ta, kad iš Korėjos taip ir neparsivežiau dolsot. Bet internetas – tikra išminties kraitė, ir aš netrunku išsiaiškinti, kad tokį omletą galima paruošti ir turint tik puodą su garų tinkleliu. Pora bandymų, ir jau aišku – galiu dalintis garuose virto omleto receptu.
2 porcijoms reikės:
4 kiaušinių 1–2 svogūnų laiškų 0,75 stiklinės vandens, kuriame buvo mirkyti dumbliai (nebūtinai) 1 a. š. mirino 1 a. š. sojų padažo 8 tigrinių krevečių rapsų arba sezamų aliejaus indeliams patepti
Patiekti: virtų ryžių lengvos sriubos ir šiek tiek daržovių, pvz., kimči, agurkų, špinatų ir pan.
Pirmiausia šiltame vandenyje užmerkite jūrų dumblius kombu. Jei neturite, nieko tokio – omletą galima skiesti ir paprastu vandeniu arba lengvu žuvies sultiniu.
Paruoškite krevetes – nusukite galvas, nugaras įpjaukite arba įkirpkite ir pašalinkite siūlą primenantį virškinimo traktą. Nulupkite kiautus, o pačias krevetes supjaustykite smulkiais gabalėliais. Kuo smulkiau – tuo geriau.
Kiaušinius išplakite su mirinu ir sojų padažu. Paimkite smulkų sietelį ir nukoškite kiaušinių plakinį – reikia atsikratyti tų tąsių baltymų gijų, kad išvirtas omletas būtų kuo puresnis. Po to į nukoštą kiaušinių plakinį įmaišykite vandenį, kuriame mirko dumbliai, smulkintus svogūnų laiškus ir krevetes. Gerai išmaišykite.
Karščiui atsparius dubenėlius ištepkite aliejumi. Išpilstykite kiaušinių masę, kiekviename dubenėlyje palikdami bent 1 cm nuo viršaus, nes omletas virdamas pūsis. Dubenėlius uždenkite maistine plėvele.
Puode užvirinkite vandenį, įdėkite garų tinklelį, o ant jo išdėliokite indelius su kiaušinių plakiniu (jei netelpa, dėkite po vieną indelį). Uždenkite puodą ir virkite omletą 12–15 min. Geriausia patikrinti atsargiai įbedus medinį pagaliuką – jei vidus nebe skystas, drąsiai traukite omletą lauk.
Patiekite su ryžiais, lengva sriuba arba sultiniu ir mėgstamomis daržovėmis. Toks omletas tiks ne tik sotiems pusryčiams, bet ir lengviems pietums arba vakarienei. Krevetes galima keisti paukštiena arba daržovėmis.
Gyeran jjim – labai kiaušiniškas omletas, todėl jį rekomenduočiau tikriems kiaušinių fanatikams. Tokiems kaip aš. Omletas purus, lengvutis, kone kreminės konsistencijos – tikras gardumynas vertinantiems švelnios konsistencijos maistą.
Saulei pamažu kopiant iš už kalvų viršūnių aš irgi kopiu aukštyn. Takeliai, virš Viso miestelio vinguriuojantys viršūnėn, siauri, apsupti dygių žolių, braižančių man blauzdas, bet braunuosi pirmyn, nes trokštu į salą pažvelgti iš aukščiau. Auštantis rytas maloniai vėsus, tačiau veidą retkarčiais pakutenantys saulės spinduliai perspėja, kad netrukus vėl bus karšta. Galiausiai prisėdu ant akmeninės atbrailos ir žvelgiu į uostą. Įlankos vanduo lygus it stiklas, o prieplaukoje jau šūkčioja žvejai, pranešdami apie dienos laimikį. Paskutinis rytas saloje – puiki proga apmąstyti, kuo gi užburia ir pakeri Viso sala, o nusileidus žemyn lauks rytinis apsilankymas kepyklėlėje ir keltas, pargabensiantis atgal į pasaulį.
Vise aušta rytas
Pasaulio pakrašty
Visas – nedidelė Kroatijai priklausanti sala, nuo žemyninės šalies dalies nutolusi apie 60 kilometrų. Daugiau nei bet kuri kita apgyvendinta Kroatijos sala. Keltas šį atstumą įveikia per 2,5 val. Dėl sąlyginio atokumo ir tos papildomos poros valandų kelionės Adrijos jūros vandenimis Visas dar nėra masiškai atrastas turistų, todėl dažną dieną žingsniuojant didžiausio saloje Viso miestelio gatvėmis praeivių beveik nesutiksi – net turistinio sezono įkarštyje. Tiesa, situacija greitu laiku gali pasikeisti, mat saloje buvo nufilmuotas filmas „Mamma Mia 2“, kuriame Visas atliko Graikijos salos vaidmenį. Tačiau svečiuodamasi dar atrandu ramų, žavingai atsainų salos gyvenimą. Keliautojų čia yra, daug kas atplaukia savomis jachtomis, bet vaikštinėjant Vise arba priešingame salos gale esančioje Komižoje neapima toks irzulys kaip sausakimšose Splito gatvėse. Priešingai – sala rodosi nuošali, slėpininga, kiekvienam svečiui savo lobius atverianti pamažu. O tų lobių – nors vežimu vežk.
Tyli popietė Vise.
Šiltas
jūros vanduo, siauros ir jaukios gatvelės, vingrūs serpantinai ir
nuo jų atsiveriantys užburiantys vaizdai – visa tai formuoja Viso
veidą. Ir nors kartais, probėgšmais, sala pasirodo panaši į
Korsiką arba Sardiniją, malonus, draugiškas vietinių elgesys
kaipmat priverčia atsitokėti: vis dėlto čia Kroatija. Vietinių
charakteris gražiausiomis spalvomis atsiskleidžia per futbolo
čempionato finalą – kroatai, laukdami tautiečių pasirodymo ant
žaliosios vejos, visus namus apkabinėja vėliavomis, vaikai plaukus
nusidažo vėliavos spalvomis, parduotuvės tą dieną užsidaro
anksčiau. Įvarčius žmonės pasitinka džiaugsmo šūksniais,
suūkia net prieplaukoje laukiantis keltas. Ir nors kroatai
galiausiai rungtynes pralaimi, šventinė nuotaika nesisklaido –
pokši fejerverkai, miestelyje aidi dainos ir visos šiukšlinės,
visos vitrinos išlieka sveikos.
Viso salos romantika.
Ten, kur žydras vanduo
Liepos
viduryje Vise karšta. Negelbsti nei balti akmenys, kuriais išklotos
gatvelės, nei storos langinės, nei visu pajėgumu veikiantys
kondicionieriai. Todėl visur, kur tik įmanoma prieiti, žmonės
mirksta vandenyje. Adrijos jūra sutverta pliuškentis – vanduo
skaidrus ir tyras, veriamai žydras ir pasakiškai šiltas. Be to,
labai sūrus, todėl oda išsausėja, o plaukai pasišiaušia, bet
tokioje mieguistoje saloje kaip Visas išvaizda tampa visiškai
nesvarbi. Toks vanduo vilioja ir vilioja, nesvarbu, kad ryte
maudeisi, o per pietus pusę valandos mirkei kojas – pavakare vis
tiek apima nenugalimas noras dar kartą įlįsti. Adrijos jūroje
reikia saugotis tik mitrių laivelių ir šen bei ten pasitaikančių
jūros ežių.
Tykšt!
Skrodžiant jos bangas keltu arba kateriu patartina akylai dairytis – kur nors pašonėje būtinai šmėkštelės vienas kitas delfinas. Į pietvakarius nuo Viso salos plyti dar mažesnis sausumos lopinėlis – Biševas. Į jį nukeliauti tiesiog būtina (o tai lengva padaryti nuvykus į Komižos uostelį), nes Biševe slypi dar viena Adrijos jūros dovana – Mėlynasis urvas.
Mėlis ir juoduma.
Tai valstybės saugomas gamtos objektas, kurio lankytojų skaičius ribojamas. Pasiekus Biševo krantus tenka perlipti į mažesnę motorinę valtį. Ja pasiekiame nedidelę landą, pasilenkę ją įveikiame ir atsiduriame juodame urve. Tik vanduo po valtimi švyti lyg fosforescuojantis safyras. Tai šviesos iliuzijos sukurta magiška vieta, kurią kroatai reklamuoja išsijuosę. Net hostelio Splite savininkė, išgirdusi, kad savaitę praleisiu Vise, suplojo rankomis ir šūktelėjo: „Tai aplankysi Mėlynąjį urvą!“. Mėlynasis urvas, kad ir kaip išreklamuotas, lūkesčius pateisina ir pralenkia – tai keista vieta, kurioje pasikeičia erdvės suvokimas. Nuostabus tyro žydro vandens užutėkis.
Landa į Mėlynąją grotą
Istorijos ženklai
Didžiausias
salos miestelis – Visas – yra viena seniausių gyvenviečių
visoje Kroatijoje. Pirmieji žmonės saloje įsikūrė dar neolito
laikotarpiu, o IV a. pr. m. e. koloniją natūralioje įlankoje įkūrė
graikai. Jie buvo pasiryžę išnaudoti kiekvieną salos lopinėlį
ir kalvų šlaitus pavertė terasomis, kurioje plėtojo žemės ūkį.
Tų terasų likučiai iki šiol matyti – žvelgiant iš tolo kalvos
laiptuotos, dailiais akmeniniais brūkšniais paženklintos. Po
graikų sekė kiti valdytojai – romėnai; jų palikimas – senųjų
pirčių griuvėsiai. Dar vėliau ne vieną šimtmetį Vise
šeimininkavo turtinga ir įtakinga Venecijos respublika. Italai
Kroatijoje paliko ryškią žymę – šalyje klesti kavos ir vyno
kultūra, tradicinių užeigų valgiaraščiuose puikuojasi tokie
patiekalai kaip rizotas ir njokiai. Verčiant istorijos puslapius,
akis užkliūva už kurį laiką Vise šeimininkavusių britų, kurie
išvykdami paliko ne tik įspūdingose vietose pastatydintus fortus,
bet ir… kriketo tradiciją. Taip, Visas turi kriketo klubą ir
specialią aikštelę, plytinčią salos gilumoje, vaizdingame
slėnyje. Po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavijos valdžia Vise
įkurdino karinio jūrų laivyno bazę. Kroatijai paskelbus
nepriklausomybę dalis jai priklausiusių pastatų pakeitė savo
paskirtį.
Viso skoniai
Viso saloje dažno vietinio ir keliautojo diena prasideda nuo puodelio kavos ir bandelės. Šioji gali būti saldi arba sūri, bet kad ir kur bepasisuksi, visi vaikšto su popieriniais kepyklėlių maišeliais. Dalmatai kepa gardžius kruasanus ir neapsakomai skanius burekus – būtent jų labiausiai ir pasiilgstu. Burekas – tai toks balkaniškas kepinėlis iš plonos tešlos, susuktas ir kuo nors įdarytas. Skaniausias – dar karštas sūriu įdarytas burekas, tiesiog sutirpstantis burnoje. Nors nemažai skonių Visas (ir visa Dalmatija) pasiskolino iš kaimyninių valstybių, tame krašte gyvuoja ir ypatinga kulinarinė tradicija – specialiuose induose lėtai ir ilgai troškintas patiekalas, vadinamas peka. Į indus dažniausiai dedama mėsa, žuvis arba jūros gėrybės (aštuonkojo peka – ypatingai gardus patiekalas, ilgai šutinant jūrų gyvis įgauna minkštutėlę tekstūrą), daržovės, ryžiai ir vynas, kurio Vise tikrai nestinga. Nepamirštamos ir žolelės, kurių pasiskinti galima tiesiog išsiruošus pasivaikščioti. Štai rozmarinai didžiuliais krūmais auga visur, net palei ožkų išmindytus takelius, todėl visa sala labai maloniai kvepia. Kaitrios saulės šildoma, ji gausi gamtos turtų – nuo šakas svarinančių figų iki saldžiojo pupmedžio ankščių, kurios sumaltos gali atstoti becukrę ir bekofeininę kakavą.
Pekos gaminimo procesas.
Nuo jūros iki jūros
Iš visų pusių Visą skalaujanti Adrijos jūra neišvengiamai diktuoja salos gyvenimo ritmą. Dienos prasideda žvejams parplukdžius šviežią laimikį, o kasdien atplaukiantys keltai iš Splito primena, kad už horizonto dar yra pasaulis. Tačiau gyvenimas verda ne vien pakrantėje. Vos pakilus vinguriuojančiais serpantinais atsiveria kitokie vaizdai – eilėmis besirikiuoją vynuogynai, pavieniai medžiai, tarp pušaičių besidriekią takeliai ir iš pažiūros chaotiškai išsibarstę namai. Būtent salos gilumoje veikia tradicinės užeigos, vadinamos konobomis, o jose pietauja vietiniai ir tie atvykėliai, kurie nebijo išlįsti iš jau išvaikščiotų miestelių gatvių.
Komiža
Visas nuostabiai kompaktiškas, iš vieno galo į kitą automobiliu arba motoroleriu jį galima įveikti vos per 15–20 min., todėl tikrai neverta užsisėdėti vienoje vietoje. Juolab kad pakrantėje plyti ne vienas simpatiškas paplūdimys, pradedant garsiuoju (ir gausiai lankomu) Sidabriniu paplūdimiu, baigiant sunkiau prieinama, uolų budriai saugoma Stivinos įlanka. O jei vis dėlto maloniau į vandenį žvelgti iš viršaus, Vise nestinga kvapą gniaužiančių vaizdų. Norintieji pasigrožėti vingriais takeliais kopia aukštyn, pavyzdžiui, iki Humo viršūnės ir greta jos esančios Šv. Dvasios koplytėlės. Tuo tarpu romantikai saulės palydėti traukia į Džordžo fortą ir jame esantį restoraną.
Užutėkis Vise
Tylų
ankstyvą rytmetį sėdėdama ant akmenų atbrailos ir žvelgdama į
bundantį Visą prisimenu tą dieną, kai stovėdama kelto denyje
pirmąkart išvydau salą. Kaip mane pakerėjo po vaiskiu bekraščiu
dangumi šnarančios palmės, palei pakrantę susigrūdę nameliai ir
aukštyn kopiančios pušimis apaugusios kalvos. Dar tą pačią
dieną laiminga panirau į salos ramybę, pamiršusi namie
laukiančius rūpesčius, nepaisydama druskos, nusėdusios plaukus ir
odą. Visas – tobula ramių ir lengvų atostogų vieta, tikras
rojaus kampelis visai čia pat, Europos pakrašty.
Prieš pradėdama dėstyti, kodėl verta turėti trumpesnę darbo savaitę ir kaip man asmeniškai pavyko tai padaryti, perspėsiu: esu laisvai samdoma darbuotoja. Mano darbo nevaržo nei dienos, nei valandos. Kas nors galbūt leptelės, kad man pasisekė – juk galiu kaip noriu dirbti, bepigu man čia postringauti apie trumpesnes darbo dienas. Tai iš karto perspėju: taip, bepigu. Bet tai nereiškia, kad visa tai atėjo lengvai. Buvo metas, kai dirbau be laisvadienių, manydama, jog tą laisvo darbo privilegiją turiu kuo geriau išnaudoti (ir kuo daugiau užsidirbti!). Bet gyvenimas – ne vien darbas. O ir darbdaviai pradeda vis lanksčiau žiūrėti į nuotolinį darbą arba 4 dienų darbo savaitę. Juk svarbu ne kiek, o kaip dirbama. Tai tiems, kurie galbūt pagalvoja, jog nepakankamai optimizuoja savo darbą arba niekaip neranda laiko asmeniniams projektams, ir skirtas šis tekstas.
Bandymų ir klaidų keliu
Bandymų optimizuoti savo darbą ir dienotvarkėje rasti laiko širdžiai maloniems dalykams (labiausiai – šitam Puodui) per mano laisvasamdystės karjerą būta ne vieno. Vienu metu keldavausi 5 ryte ir valandą prieš pusryčius ir šuns vedžiojimą sėdėdavau tik prie Puodo (ir žiemos miegu užmigusio Bread and Beer). Pajutau, kad veikia, bet kiek žmogus ištvers keldamasis 5 ryto vidury žiemos ir dar be labai aiškios motyvacijos? Taigi. Tas laikotarpis truko maždaug mėnesį, iki pirmų atostogų.
Po to bandžiau to laiko malonesniems užsiėmimams (tik neapsirikite – man mano darbas labai patinka) rasti vakarais. Šnipštas iš to išėjo. Nes vakarais gi norisi atsipalaiduoti, pasivaikščioti, o pavasario saulei nušvitus ir kur nors miške arba prie jūros pasiganyti. Galų gale – filmą su prieteliumi pažiūrėti. Savaitgaliai irgi atkrito – įprastai laisvadieniais aš prie kompiuterio net neprisiliečiu. Gana man jo ir taip.
Bandžiau į Puodą ir kitus savo reikalus žiūrėti kaip į darbą ir uoliai tam kasdien skirti po 30–60 min. Tai truko… iki pirmo darbų antplūdžio, nes svarbiau man vis dėlto būdavo užsidirbti, o ne instagrame pusryčių nuotraukomis dalintis.
Griežtos taisyklės
Taigi, kamuojama jausmo, kad ne iki galo produktyviai dirbu ir kad niekaip nerandu laiko tinklaraščiui ir kitiems hobiams, tęsiau paieškas, kol vieną dieną, besibaigiant pavasariui, prietelius tarė:
Atsakymas į tavo kančias – trumpesnė darbo savaitė. Dirbk 4 dienas, o 5-ą skirk asmeniniams projektams.
Na, gal taip didingai ir neskambėjo, bet esmė ta pati – prietelius pakišo man mintį. Iš pradžių svarsčiau tą atliekamą dieną pasidaryti savaitės vidury, nes bijojau, kad penktadienį bus per daug progų nusimuilinti. Tačiau kaip tik tą savaitę (paskutinį pavasario penktadienį) laukė renginys, kuriam jau buvau atidėjusi dieną be darbų. Ir man toptelėjo: pamėginsiu dirbti tik po 4 dienas per savaitę. Iš pradžių per vasarą ir, jei patiks, tęsiu toliau.
Na, ir patiko. Taisyklės buvo griežtos: visus savaitės darbus turiu pabaigti iki ketvirtadienio vakaro. O penktadienis skirtas naujiems receptams testuoti, fotografuoti, rašyti… žodžiu, skirtas tam, kas smagu, malonu ir man be galo įdomu.
Netikėti privalumai
Pradėjusi taikyti 4 darbo dienų savaitės principą nesitikėjau, kad man taip tiks ir patiks. Ne tik turėjau laiko asmeniniams projektams (porą penktadienių teko numuilinti dėl asmeninių švenčių ir/ arba kelionių), bet dar ir dirbau našiau, nes žinojau: nėra kada tingėti ir nukėlinėti darbus. Matot, anksčiau, jei pasitaikydavo neskubus darbas (o dar jei nelabai įdomus…), aš jį nukėlinėdavau iki paskutinės minutės. Na, studentiškai taip. Ai, šiandien jau kaip ir nesigalvoja, tai ryt pabaigsiu. Ir panašiai ir taip toliau, o laiką iki vakarienės prastumdavau klaidžiodama Youtube labirintais.
Bet dabar neturiu tokios prabangos! Dabar privalau viską baigti per 4 darbo dienas, antraip turėsiu aukoti penktadienį, o to daryti nenoriu. Žinoma, nuo vasaros pradžios teko padirbėti ir penktadieniais – sumoje gal 4 val., bet tai buvo skubūs, neatidėliotini darbai. Aš juos padarydavau ir grįždavau prie įprasto ritmo.
Padidėjęs darbingumas – malonus šalutinis trumpesnės darbo savaitės poveikis. Dabar, užuot naršiusi internete, nes nesidirba, matai, princesei, sėdžiu ir dirbu, kartais ir ilgėliau pasėdžiu, o atlikus kokiam pusvalandžiui dairausi, kokį dar smulkų darbelį įterpus, kad tik savaitės pabaigoje būčiau laisvesnė.
Nors šiuo metu darbo turiu labai daug, pradedu galvoti, kad sutalpinčiau aš jį ir į 3–3,5 dienos. Labai pasistengusi. Bet tada dienos metu neliktų laiko sportui. Irgi negerai.
Taigi, štai kaip mano darbo savaitė sutrumpėjo iki 4 dienų – iš noro rasti laiko širdžiai mieliems dalykams. Šį tekstą irgi rašau penktadienį.
Jei ir jums norisi rasti laiko hobiams arba asmeniniams projektams (gal norite keisti darbo pobūdį ir reikia laiko pasimokyti?), jei dirbate ilgai, bet jaučiate, kad neproduktyviai, gal pamėginkit susitrumpinti darbo savaitę? Įspraudus save į kampą pasiteisinimų nebelieka – lieka tik dirbti. O atlikusią dieną nebūtina skirti kitokiems darbams. Galima ją ir prauliavoti surengus Netflix maratoną, prisiėmus iš bibliotekos knygų. Galų gale – surengti ekskursiją į kitą miestą. Net visa diena nebūtina, jei atrodo, kad bus sunku sutalpinti darbus į kelias dienas. Kartais ir vieno pusdienio, paskirto tik sau, pakanka energijai ir jėgoms atgauti.
