Vieną dieną, sukdama galvą, ką tokio greito pasigaminti pietums (darbingą dieną nesinorėjo ilgai gaišti prie puodų), prisiminiau kažkur spintelėje užkištą kuskusą. O, galvoju, tobula – kuskusas, varškės sūris, keli pomidorai ir gal viena kita alyvuogė… Viską susiruošiau, atsidariau spintelę ir supratau, kad jokio kuskuso nebus, nes aš jį jau kažkada sunaudojau. Kam – nelabai ir pamenu, bet skardinė tuščia… Ką daryt? Pilvas jau gurgia, alkanos prieteliaus akys kaltinamai į mane žvelgia. Metas suktis iš padėties.

Tiesą sakant, tokios įtampos akimirkos virtuvėje man visai patinka, nes priverčia mąstyti plačiau. Aš ir sumąsčiau – kuskusą pakeičiau grikiais. Tas iš reikalo gimęs derinys man taip patiko, kad kitąsyk grikių salotos jau tyčia atsirado ant stalo. Galiausiai nusprendžiau receptu pasidalinti ir tinklaraštyje.

Receptas paprastas ir lankstus. Labiausiai man patinka salotose išryškėjantis varškės sūris, todėl siūlyčiau rinktis tokį, koks jums tikrai labiausiai patinka.

2 porcijoms reikės:

200 ml nevirtų grikių
poros saujų įvairių vyšninių pomidorų
~150 g rūkyto arba kepto varškės sūrio
saujelės petražolių
alyvuogių aliejaus
druskos ir pipirų pagal skonį

Pagal instrukcijas ant pakelio išvirkite grikius. Patariu virti trumpiau, nei nurodyta, kad kruopos būtų tvirtos, al dente. Iš suzmekusių kruopų salotų nepagaminsi.

Išvirusius grikius perplaukite šaltu vandeniu ir palikite nuvarvėti.

Tuo tarpu pomidorus supjaustykite ketvirčiais, varškės sūrį – kubeliais. Susmulkinkite nuskabytus petražolių lapelius.

Viską sumaišykite su alyvuogių aliejumi, nepamiršdami įberti druskos ir pipirų. Viskas! Grikių salotos paruoštos.

Paprastutis receptas, atviras interpretacijoms. Manau, visai mielai į draugiją įsipaišytų smulkinti saulėje džiovinti pomidorai arba alyvuogės. Nepamaišytų ir česnako nata. Be to, galima bandyti išryškinti riešutines grikių natas ir įdėti kapotų kepintų lazdynų riešutų.

The post Grikių salotos su varškės sūriu ir pomidorais appeared first on Ignės puodas.

Labai mėgstu filmus. Ir į kiną eiti, ir namie ant sofos išsidrėbus Netflix žiūrėti. Visokius žanrus mėgstu (ir siaubo filmus žiūrėčiau, jei tik prietelius sutiktų už rankos palaikyti), bet yra dvi temos, kurioms jaučiu silpnybę: šokiai/dainos ir, be abejo, maistas. Na, gražu man žiūrėti, kaip žmonės valgo, gamina, atranda, kaip taikosi prie valgiais nukrauto stalo. Maistas išties stebuklingas ir galingas dalykas.

Kadangi rudens vakarai ilgi, nusprendžiau pasidalinti savo mėgstamiausių filmų apie maistą penketuku. Visi jie meniniai – juk maisto dokumentika atskira tema. Visuose juose maistas – lyg atskiras veikėjas, padedantis megzti santykius arba atrasti savo pašaukimą. Stengiausi rinkti įvairių kraštų ir įvairių virtuvių filmus, kad nebūtų vien tik amerikiečiai valgo. Galbūt rasite, ko dar nematę, o gal užsimanysite savo mėgstamiausiais filmais pasidalinti? Juk iki šiltų ir šviesų vakarų dar oooooiiiii kiek laiko!

Pabaigoje bus ir bonusas tiems, kam vieno filmo negana, – pora smagių serialų.

Eat Drink Man Woman (1994)

Prieš paleisdamas į pasaulį tokius filmus kaip Pi gyvenimas ir Kuprotas kalnas, taivanietis režisierius Ang Lee sukūrė nuostabų melancholišką  ir šiek tiek komišką filmą Eat Drink Man Woman. Filmas pasakoja apie vieną šeimą – prabangaus restorano šefą, pamažu prarandantį savo sugebėjimus, ir tris jo dukras. Visi jie skirtingi, panirę į savus gyvenimus, atradimus, džiaugsmus ir praradimus, bet susivienija susėdę prie bendro stalo. Tai kartų konflikto istorija, paskaninta gardžiais tradiciniais kinų patiekalais. Verta pažiūrėti, jei bent kiek įdomi Tolimųjų Rytų virtuvė. Beje, šefas Ah-fa Shih, paskolinęs savo rankas maisto gaminimo kadrams, iki šiol dirba viename Taivano restoranų Qingqing.

The Hundred Foot Journey / Šimto žingsnių kelionė (2014)

Švedo Lasse Hallstrom kūrinys apie virtuvių ir tradicijų konfliktą. Vienoje kelio pusėje – klasiškas prancūzų restoranas, vadovaujamas, kaip priklauso, susikausčiusios ponios, kurią vaidina ausį rėžiančiu prancūzišku akcentu apsiginklavusi Helen Mirren. Kitoje – triukšmingas ir gyvas indų restoranas. Filmas stereotipinis, o jo baigtis gana aiški, ypač turint omenyje, kad režisierius atsakingas už kadaise mano paauglišką širdį suvilgiusį Šokoladą (dar tais laikais, kai Johnny Depp buvo aktualus). Tame filme maistas irgi sujungia konfliktuojančias puses. Ir Šimto žingsnių kelionėje visi išmoksta darniai gyventi, atsipalaiduoti ir mėgautis maistu. Vis dėlto tai simpatiškas filmas tiems vakarams, kai nesinori per daug galvoti. Be to, indiškų patiekalų vaizdai tikrai įkvėps kulinariniams eksperimentams.

Chef / Virtuvė ant ratų (2014)

Jon Favreau sukūrė, režisavo ir pats atliko pagrindinį vaidmenį filme apie restorano šefą, vieną dieną supratusį, kad yra priverstas gaminti maistą, kuris jam nepatinka. Jis nusprendžia į viską spjauti, įsirengia virtuvę ant ratų ir su sūnumi keliauja iš naujo atrasti aistros maistui. Paprastas, nuoširdus ir gana įtraukiantis filmas apie tai, kad kartais svarbu grįžti prie pagrindų, o įkvėpimas užklumpa ir netikėtose vietose. Man patiko paprastas ir nuoširdus požiūris į gatvės maistą, į įkvėpimo ieškojimą. Be to, labai mėgstu filmus apie antrą galimybę, todėl sukramsnojau šitą kaip gerą kubietišką sumuštinį.

Como agua para chocolate / Kaip vanduo šokoladui (1992)

Kažkodėl anglakalbiai treileriai užsienio filmams (ypač seniems) be galo juokingi… Bet neišsigąskite – Como agua para chocolate, pastatytas pagal garsios meksikiečių rašytojos Laura Esquivel romaną, yra gražiai jausmingas filmas, pasakojantis apie uždraustą meilę. Pagrindinė veikėja, pasmerkta niekada neištekėti, jausmus mylimajam išreiškia gamindama maistą. Kokius jausmus į jį sudeda, tokiais užsikrečia valgantieji – nuo liūdesio iki geismo. Filme ryškus magiškojo realizmo elementas, o toji putpelių valgymo scena man iš galvos neišeina jau daug daug metų. Patiks, jei Marquez’ą rikiuojate tarp mėgstamiausių rašytojų ir nebijote šiek tiek muilooperiškų elementų.

The Trip to Italy / Kelionė į Italiją (2014)

2014-ieji buvo geri metai filmams apie maistą, ar ne? Tai britų filmas apie du aktorius, vaidinančius šiek tiek modifikuotas savęs versijas, keliaujančius per Italiją. Prieš šį filmą dar buvo pirmtakas The Trip, bet jo nebūtina pažiūrėti tam, kad suprastum, kas vyksta vyrams išsiruošus į Italiją. Visas filmas – tai tobulos atostogos. Du žmonės važiuoja, grožisi vaizdingu Italijos kraštovaizdžiu, valgo skanų maistą ir geria gerą vyną. Ko dar norėti? Pridėjus dar šiek tiek britiško humoro ir pamąstymų apie būties trapumą išeina visai neblogas filmas. Patiks dievinantiems Italiją ir žmonėms, iš anksto planuojantiems vasaros atostogas.

Bonus raundas: serialai!

Jei vakarai pasirodys besą labai ilgi, o tie keli filmai nenumalšins alkio, štai pora serialų, vienu metu įkvėpsiantys ir gaminti, ir keliauti!

Let’s Eat 1, 2 ir 3 (2013, 2015 ir 2018)

Taip, net trys sezonai visiškos maisto pornografijos, sukurtos Pietų Korėjoje. Siužetas nelabai ir svarbus, bet visa epopėja prasideda nuo išsiskyrusios moters, labai labai mėgstančios valgyti. Tas pomėgis ir nenoras (ar net baimė, nes viena kaimynė miršta valgydama) valgyti vienai ją suveda su dviem kaimynais ir prasideda tikras valgymo maratonas. Šita franšizė labai jusliška ir drauge edukuojanti apie įvairią ir įdomią Pietų Korėjos virtuvę, tos šalies papročius ir požiūrį į maistą. Man pats mieliausias pirmasis sezonas, nes jame nestigo charizmatiškų veikėjų, o ir pagrindinė veikėja labai patiko savo aistra maistui. Pirmas ir antras serialo sezonai yra Netflix.

Midnight Diner: Tokyo Stories (2016)

Pagal to paties pavadinimo mangą sukurtas japonų serialas. Kažkur siauroje Tokijaus gatvėje veikia užeiga, klientus priimanti nuo vidurnakčio iki ryto. Joje dirba paslaptingas vyriškis, galintis pagaminti viską, ko tik paprašo klientai. Kiekviena serija – vis kitas mini pasakojimas, kurio metu supažindinama su tam tikru patiekalu ir jį užsisakiusiu klientu. Žmonės keičiasi, bet nuolatiniai klientai vėl ir vėl grįžta, sukurdami jaukų mikrokosmosą. Tai šiltas, nuoširdus ir gydantis serialas apie maistą ir žmones – klystančius, bet besimokančius ir neprarandančius vilties. Jį taip pat galima pažiūrėti Netflix.

The post 5 filmai apie maistą ilgiems rudens vakarams appeared first on Ignės puodas.

Pastebėjau, kad labai daug receptų iki šito tinklaraščio eina ilgai. Kaip per kokius kalnus ir dykumas. Kad ir šita žuvis. Išbandžiau – patiko, dar šį tą pataisiau… ir nuo žiemos nekrutinau. Galėčiau teisintis, kad tiesiog šitos žuvies negaminau, bet, na, gaminau! Tiesiog niekaip neprisiruošdavau nufotografuoti. Bet pradėjus gyventi keturių darbo dienų režimu pasiteisinimų nebeliko. Ir štai naujas receptas.

Pirmąkart žuvį tokiu būdu patiekiau vasarį, kai su draugais susėdome minėti Kinų naujųjų metų. Man tai buvo proga paeksperimentuoti, paieškoti naujų skonių. Ir nors šis receptas nėra autentiškas, jis per fainas, kad nepasidalinčiau. Fainumas jo slypi paprastume ir lankstume. Iš esmės nieko nereikia daryti, o rezultatas – tiesiog puikus.

Kada nors, kai Lietuvoje padaugės kiniškos virtuvės ingredientų, tikiuosi pristatyti atnaujintą autentiškesnį receptą. O kol kas – štai jums paprastas, bet ne prastas būdas paruošti keptą žuvį!

2 porcijoms reikės:

1 vidutinio dydžio žuvies (receptas išbandytas su jūrų ešeriu, dorada, karpiu – nė sykio nebuvo neskanu)
2–3 cm imbiero šaknies
2–3 česnako skiltelių
1 aitriosios paprikos
1–2 v. š. mirino arba sakės
3–4 v. š. sojų padažo
2–3 laiškinių svogūnų
ryšelio šviežių kalendrų
druskos žuviai įtrinti

Pirmiausia paruoškite žuvį. Jei reikia, išskroskite, nuskuskite žvynus ir gerai nuplaukite šaltu tekančiu vandeniu. Nusausinę įpjaukite žuvies šonus skersai. Visą žuvį, įskaitant vidinę ertmę, įtrinkite druska. Atpjaukite kelis plonus imbiero šaknies griežinėlius (šaknies galite net nelupti) ir įdėkite į žuvies pilvo ertmę.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 °C įjungę grilio funkciją. Groteles patepkite augaliniu aliejumi, ant jų uždėkite žuvį ir pašaukite į orkaitę. Taikykite arčiau kaitinimo elemento, kad žuvies oda kepdama apskrustų. Po apačia galite pašauti skardą su vandeniu, kad nuvarvėję baltymai ir riebalai neprikeptų apačioje.

Žuvį kepkite, priklausomai nuo dydžio, 15–20 min. Per tą laiką nuluptą imbiero šaknį susmulkinkite, o česnako skilteles supjaustykite plonomis riekelėmis. Aitriąją papriką supjaustykite plonomis juostelėmis. Svogūnų laiškus supjaustykite ~5 cm ilgio gabalėliais. Baltąją jų dalį atidėkite drauge su česnakais, imbieru ir aitriosiomis paprikomis. Kalendrų lapus nuplaukite, nusausinkite ir nuskabykite.

Iškepusią žuvį (patikrinkite, ar mėsa lengvai atsiskiria nuo kaulų, ar ji jau nepermatoma) įdėkite į didelę lėkštę. 

Keptuvėje įkaitinkite šlakelį augalinio aliejaus ir maišydami pakepinkite imbierą, česnaką, aitriąją papriką ir laiškinių svogūnų baltąją dalį. Kai tik viskas pakvips, užpilkite mirinu (arba sake) ir sojų padažu. Sumažinę kaitrą palikite kunkuliuoti, kol visi pagardai suminkštės. Tada sudėkite laiškinius svogūnus, pakaitinkite ir išjungę ugnį sudėkite kalendras.

Gautą padažą užpilkite ant žuvies. Viskas! Greta patiekite virtų ryžių ir kokių nors daržovių bei lengvos sriubos. Valgykite pamažu narstydami žuvį ir vis padažydami ją į padažą.

The post Kepta žuvis su sojų padažu appeared first on Ignės puodas.

Kai prieš gerą mėnesį ryte vedžiodama šunėką (ir uosdama iš kaimyninės kepyklėlės sklindančius aromatus) pagalvojau, kad būtų įdomu išsiaiškinti, kuri Klaipėdos kepyklėlė aprūpintų geriausiais pusryčiais, sumanymas rodėsi tiesiog puikus. Gi kaip miestietiška: atsikeli ryte, nupėdini iki artimiausios kepyklėlės, parsineši namo kvapnių kepinių ir jaukiai, smagiai papusryčiauji. Nei tau košės virti, nei kiaušinių kepti. Bet tikrovė pasirodė ne tokia romantiška. Trečią penktadienį iš eilės kėblindama į dar vieną kepyklėlę aš labai norėjau tiesiog namie išsivirti košės. Bet gi nemesi beveik baigto darbo… Kadangi nemečiau, štai ir visą patirtį apibendrinantis įrašas. Tai mano atsakymas sau į klausimą, ar įmanoma Klaipėdoje skaniai papusryčiauti iš kepyklėlės parsinešus šviežių kepinių. Jei tingisi daug skaityti, trumpas atsakymas: taip, bet… Jei nusiteikę dar porą minučių paskaityti, važiuojam!

Paprastos taisyklės

Prieš pradėdama šituos Bandelių karus nusistačiau kelias taisykles. Visų pirma, kepyklėlė turėjo būti greitai pasiekiama pėsčiomis. Laimė, gyvenu Klaipėdos bandelinių Bermudų trikampyje, todėl lengvai suskaičiavau keturias kepyklas. Antra, medžioti pusryčių turėjau eiti šiokios dienos rytą. Tam puikiausiai tiko penktadieniai, nes dirbu tik keturias dienas per savaitę, o penktąją kaip tik skiriu Puodo ir kitiems reikalams. Trečia, tarp pirkinių turėjo būti šis tas saldaus ir šis tas pikantiško. Juk įvairovė svarbu. Štai ir viskas! Metas išsiaiškinti geriausią kepyklėlę pusryčiams Klaipėdoje! Lankytąsias aprašysiu chronologine tvarka ir pačioje pabaigoje pateiksiu verdiktą.

Bandelių kepyklėlė, J. Janonio g. 6

Tai viena populiariausių kepyklėlių kone visoje Klaipėdoje! Kam beužsimindavau, kur gyvenu, visi kaip susitarę paminėdavo šitą maitinimo įstaigą. Tai ji kalta dėl šito įrašo, nes beveik kiekvieną rytą vedžiodama šunėką praeinu pro šalį. Ne sykį lankiusis joje radau vienintelį tokio populiarumo paaiškinimą – nedideles kainas. Bet pradėkime nuo pradžių.

Į kepyklą atėjau praėjus pusvalandžiui nuo atsidarymo, ~8.30. Ir likau it musę kandusi. Nors kepėjos darbą pradeda dar prieš 7-ias, šviežių kepinių lentynose nebuvo. Ne aš viena buvau tokia nusivylusi, bet vis dėlto pavyko išsisukti. Laimikis: vienas keksiukas (šviežiai keptas, valio!), du kibinai ir vienas ekleras. Visa tai atsiėjo 3,95 euro ir nemandagų aptarnavimą. Kodėl darbuotojos ten visada atrodo suirzusios?

Kibinai, kuriuos vis dėlto teko pasišildyti grįžus namo, buvo tikrai skanūs. Tešla tinkamai trapi, įdaras sultingas. Jokių priekaištų, grįžčiau dėl jų dar kartą. Šviežias keksiukas taip pat buvo gardus – purus ir drėgnas. Mažiausiai patiko ekleras, nes tiesiog buvo nuobodus. Ar eičiau ten dar kartą ieškoti pusryčių? Ne. 

Memelio kepyklėlė, S. Daukanto g. 19

Apie šią kepyklėlę buvau skaičiusi gerų atsiliepimų, bet niekada iki jos nenueidavau. O, pasirodo, veltui! Į kepyklą užsukau praėjus daugiau nei valandai nuo jos atsidarymo, ~8.40. Kol skanavau lentynas, į pagalbą atskubėjo labai malonus darbuotojas (savininkas?). Po praėjusios savaitės fiasko, šioji kepyklėlė nuteikė labai teigiamai. Lentynose nestigo šviežių kepinių (kai kurie dar buvo šilti), kainos nedidelės, o priėmimas šiltas.

Laimikis: vienas kibinas, viena bandelė su kalakutiena, viena bandelė su karameliniu įdaru ir viena bandelė su varškės ir kondensuoto pieno įdaru. Kaina – 2,95 euro. Dar šiltas kibinas man pasirodė verčiausias grįžimo – pakankamai sultingas, gausus įdaro. Tuo tarpu iš dviejų saldžių bandelių užsimaniau sulipdyti vieną ultimate kepinį. Varškinės bandelės sluoksniuota tešla ir simpatiškai saldus karamelinis įdaras – dėl tokio skanėsto mano prietelius galvą pamestų. Patiktų ir man. Ar grįžčiau dar kartą? Tikrai.

Beje, kol apsipirkinėjau, prie vieno staliuko pusryčiavo dvi užsienietės. Jas nuo kito staliuko (turiu pripažinti, visai nebloga) anglų kalba šnekino senolė. Ji išsijuosusi gyrė Lietuvos grožį, liepė joms važiuoti į Neringą ir, berods, Trakus. Va, kas tikrieji Lietuvos ambasadoriai – angliškai pramokę senjorai!

Prezo, H. Manto g. 27

Prezo kepyklėlių primėtyta po visą miestą (ir Lietuvą). Šią pasirinkau tik dėl to, kad lengvai pasiekiama pėsčiomis. Kadangi aplink netrūksta nei biurų, nei butų, nei parduotuvių, joje visada nemažai žmonių. Nedidelė eilutė buvo ir tą penktadienio rytą, vėlgi ~8.30. Tokiu metu, praėjus valandai nuo atsidarymo, lentynos jau pilnos, o kepėjos vis dar sukiojosi, dairydamosi, ko trūksta.

Kadangi tai tinklinė kepykla, pasirinkimas didžiulis. Todėl dėliodamasi pirkinių krepšelį užtrunku ilgėliau. Galiausiai išsirenku vieną Čili bandelę, gabalą apkepėlės, vieną kruasaną su karameliniu įdaru (vėlgi taikydama į prieteliaus skonį) ir vieną štrudelinę bandelę su obuoliais. Visa tai atsieina viso labo 2,70 euro. Toji Čili bandelė, kurią tikėjausi būsiant aštrią, buvo didžiausias nusivylimas. Kruasanas irgi didelio įspūdžio nepaliko. Bet! Bet vos suleidusi dantis į bandelę su obuoliais net sudejavau iš malonumo. Dar šilta, trapi, įdaryta puikiu nei per saldžiu, nei per rūgščiu obuolių įdaru. Va kokius pusryčius iš kepyklėlės aš įsivaizdavau pradėjusi visą šitą epopėją! Ar grįžčiau dar? Dėl tos šviežios štrudelinės bandelės – tikrai taip!

Natūralaus maisto tradicija šeimai, H. Manto g. 41

Nežinau, kodėl šią kepyklą pasirinkau paskutiniam penktadieniui. Gal todėl, kad ji dirbti pradeda vėliau nei kitos, nuo 9 val.? Turėjau nusiteikti keltis vėliau arba rytą kažkuo užsiimti, kol atsidarys. Labai ilgai nelaukusi šiek tiek po 9 val. jau vėriau kepyklėlės duris.

Kepinių pasirinkimas nėra labai didelis, bet visi jie sužadino mano smalsumą. Ilgokai patrypčiojusi galiausiai išsirinkau bandeles su baklažanų, lašišos, varškės ir vyšnių ir vyšnių ir obuolių įdarais. Sumokėjau 5 eurus. Kai kurios bandelės dar buvo šiltos, todėl nieko nelaukdama skuodžiau namo, dar spėjusi liepti prieteliui kaisti arbatą.

Ką aš galiu pasakyti? Nors visos bandelės buvo skanios (gal tik toji su baklažanais pasirodė šiek tiek blankoka), dėl bandelių su lašiša aš eičiau ir eičiau į šitą kepyklėlę, kol pasidarytų bloga arba baigtųsi grynieji (šitai įvyktų greičiau). Tai (ir vėlyvesnis darbo pradžios laikas) mano vienintelis priekaištas – kodėl vis dar nepriimate kortelių? Nes ta sviestinė trapi bandelių tešla yra būtent toks kepinys, kokio retkarčiais užsimanau.

Vietoje išvadų

Skaitydami tekstą tikriausiai jau susidarėte įspūdį, kuri kepyklėlė man pasirodė geriausia pusryčių tiekėja. Taip, vėl man labiausiai patiko Natūralaus maisto tradicija šeimai. Nepaisant to, kad nepriima kortelių ar atveria duris vėliau nei kitos, vėl užsimaniusi pusryčiams šviežių kepinių drožčiau tiesiai į ją. Įdomiausia pasiūla ir tikras sviestas – jei jau valgyti bandeles, tai valgyti, ar ne? Antroji kandidatė – Memelio kepyklėlė, kuri laimėtų tais rytais, kai būčiau nusiteikusi papusryčiauti iki 9 ryto.

Ko mane išmokė šitie Bandelių karai? Viena, kad esu išrankesnė, nei maniau. Antra, kokybės nesuklastosi – geri ingredientai ir įdomūs skonių deriniai visada laimės. Ir trečia – per mėnesį priragavus bandelių tokių kepinių kurį laiką nebesinorės…

The post Bandelių karai: geriausia kepyklėlė pusryčiams Klaipėdoje appeared first on Ignės puodas.

Vos pradėjus vėsti orams užsimaniau ko nors tiršto ir kvapnaus… Šiek tiek aštraus, šiek tiek rūgštaus ir būtinai būtinai su kokosų pienu. Norėjosi jo sukuriamos šilkinės tekstūros, bet labai ryškaus skonio. Kuo ryškiau – tuo geriau!

Bandydama pataikyti į pačios susigalvotą skonį kelias savaites eksperimentavau, daržovių stalčių šaldytuve prikroviau kalendrų, aitriųjų paprikų ir citrinžolių, o nuo viršutinės lentynos niekada nedingdavo kokosų pieno skardinė. Galutinis skonis ir patiekalo idėja susiformavo tik tuomet, kai sugalvojau į dėti lašišos. Tuo metu (ir dar kol kas, rašant šias eilutes) man buvo lašišų manija. Matyt, uoliai dirbančios smegenys reikalavo omega-3 riebiųjų rūgščių. Kad lašišai vienai nuobodu nebūtų, į draugiją įprašiau krevetes. Ir štai – tolimus kraštus primenanti, bet lietuvišką žvarbą puikiai išsklaidanti aštriai rūgšti sriuba su lašiša ir krevetėmis. Ir ryžių makaronais. Visus būtina-nebūtina-keistina išsiaiškinsim pakeliui, taigi – receptas.

4 porcijoms reikės:

~150 g lašišos filė be odelės
8–10 krevečių
4 porcijų ryžių makaronų (arba 1 pakelio)
1 žaliosios citrinos
2 cm imbiero šaknies
1 citrinžolės stiebelio
1 l daržovių sultinio
1/2 skardinės kokosų pieno
2 v. š. žuvų padažo
4–5 mažų aitriųjų paprikėlių (arba 1 didelės)
raudonojo kario pastos arba miltelių
ryšelio šviežių kalendrų
galiuko cukinijos
šiek tiek bambuko ūglių (nebūtinai)
šitakių (taip pat nebūtinai)

Dideliame puode užvirinkite sultinį. Tuo tarpu lašišą supjaustykite kąsnio dydžio gabalėliais. Paruoškite krevetes. Galvas nusukite, prakirpę kiautą nugaroje ištraukite virškinamąjį traktą (tą juosvą siūlelį) ir nulupkite kiautus. Kiautų ir galvų neišmeskite. Citrinžolės stiebelį keliose vietose įlaužkite arba įdaužkite peilio ašmenimis. Imbierą galite perpjauti per pusę.

Sultiniui užvirus, sudėkite krevečių kiautus, citrinžolę, imbierą ir aitriąsias paprikas. Sumažinkite ugnį ir virkite, vis nugraibydami putas. Praėjus 15–20 min. sultinį nukoškite. Patarčiau košti bent du kartus, nes kokia krevetės koja nutrūkusi būtinai prasprūs.

Kol sultinys vėl įkais iki virimo, supjaustykite daržoves arba grybus, jei naudojate. Paruoškite bambukų ūglius. Sultiniui užvirus supilkite žuvų padažą ir sudėkite raudonąjį karį. Kario dėkite tiek, kokio aštrumo pageidaujate. Aš dažniausiai nusiperku 4–6 porcijoms skirtą pakelį pastos ir sudedu visą.

Sudėkite į sultinį pjaustytas daržoves ir grybus, sudėkite lašišos gabalėlius ir krevetes. Supilkite kokosų pieną. Truputį pakaitinę sudėkite ryžių makaronus. Šildykite, kol krevetės ir lašišos išvirs, o makaronai suminkštės (ne ilgiau nei 5–7 min.).

Žaliąją citriną supjaustykite ketvirčiais, kalendrų lapelius nuskabykite ir susmulkinkite. Ryžius išdėliokite lėkštėse, išpilstykite sriubą ir patiekite apibarstę kalendromis. Ant viršaus užspauskite žaliųjų citrinų sulčių pagal skonį.

Įsivaizduodama šio patiekalo skonį visaip guglinau. Ieškojau kažko tailandietiško, bet galiausiai supratau, kad nebus tai nei autentiška tom yum, nei tom kha sriuba. Tai tik improvizacija šia tema. Šildanti, maloniai aštri improvizacija. Beje, jei bijote aštrumo, vietoje pusės skardinės kokosų pieno supilkite visą – sriuba iškart sušvelnės. Ją galite papildyti įvairiomis daržovėmis, kad taptų tirštesnė, panašesnė į troškinį. Galite nenaudoti ryžių makaronų ir patiekti sriubą su virtais ryžiais. Arba ryžių makaronus išvirti atskirai ir patiekdami ant jų užpilti sriubą.

The post Aštriai rūgšti sriuba su lašiša ir krevetėmis appeared first on Ignės puodas.

Penktadienio vakaras. Baigiu dienos ir savaitės darbus, lengviau atsikvepiu ir jau kurpiu planus: baigs prietelius dirbti, eisim pasivaikščioti, šuns paganyti, juk oras geras. Bet tyliu, nieko nesakau apie tuos planus. Tik paklausiu: kiek dar dirbsi? 15 min., – atsako jis, neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ekrano. Labai gerai! Apsitvarkau, sėdžiu, laukiu. Praeina 15 min., pusvalandis, valanda… Prietelius nekyla nuo stalo. Ir tada aš įsižeidžiu. Veide atsiranda rūsti išraiška, rankos tvirtai susineria ant krūtinės, gal net lūpą apatinę patempiu… Pasipila priekaištai, abiem nuotaika sugenda – savaitgalis prasidėjo tiesiog nuostabiai! Ir kodėl? Todėl, kad aš prisikūriau lūkesčių ir kaltę dėl savo nusivylimo suverčiau niekuo dėtam prieteliui. Tada dar nežinojau, kad atsakomybė dėl prisikurtų lūkesčių yra mano vienos ir aš turiu ją nuoširdžiai prisiimti.

O aš tikėjausi…

Ar pažįstama jums tokia situacija? Ar tekę apsižodžiuoti, apipilti priekaištais ir morališkai gėdinti kitą žmogų tik todėl, kad prikūrėt, pribūrėt lūkesčių, apie kuriuos tas kitas žmogus net nenutuokė? Omenyje turiu ne pažadus, ne susitarimus, kurių kita šalis ima ir neištęsi (nors ir tokiu atveju nereikėtų savo nusivylimo krauti kitam žmogui), o paprasčiausius nutylėtus lūkesčius. Na, žinot, tą slegiantį o aš tikėjausi… Pasiimam mes tą savo tikėjimąsi ir kaip akmenį užritinam ant kito žmogaus – nepasitarę, neperspėję. Taip lengviau nei pripažinti: aš pats kaltas, aš svajojau, būriau, kūriau, bet balsu to neištariau. 

Labai daug sykių teko man lipti ant šito lūkesčių grėblio, kol pradėjau suvokti, kad tai mano požiūris ydingas, kad nederėtų man sėdėti ir viltis, jog kažkas ims ir nutiks. Kodėl tas žmogus turi man atrašyti per dvi valandas? Kodėl jis apskritai turi man atrašyti? Kodėl mano prietelius turi viską mesti ir tenkinti mano užgaidas? Kodėl tas klientas privalo pateikti man antrą užsakymą? Neturi ir neprivalo, tik mano ego diktuoja, kad visi turi elgtis taip, kaip aš įsivaizduoju.

Nusivylimo našta

Kai tie nebylūs lūkesčiai staiga iškyla į paviršių, kai dvi pusės ima ir pagaliau prašneka apie savo planus ar norus, neišvengiamai susiduriama su Nusivylimu. Aš maniau, kad mes šį savaitgalį kur nors išvažiuosim… Šitą frazę palydi atodūsis ir dar liūdnų akių žvilgsnis – įspūdžiui sustiprinti. Čia švelnesnis pavyzdys, bet kai susiduriama su rimtesniais sprendimais, pasipila ir ašaros, ir balsas pakyla. Kaip tu drįsai savarankiškai svajoti, kurti planus?

Toji nusivylimo našta labai sunki ir ją labai patogu užkrauti kitam. Gerai, jei žmogus storesne oda – nusipurtys ir keliaus savais reikalais. O jautresnį, lengviau paveikiamą žmogų nusivylimo našta gali priversti keisti planus. Tai būdas manipuliuoti kitais. Aha, nedarysi taip, kaip aš tikėjausi? Na, še tau ant sąžinės, ant sąžinės. Ir taip tris savaites, kol atsiras kita priežastis nusivilti.

Atsakomybė už lūkesčius

Jau mano vaikas tai tikrai nenueis šunkeliais, – galvoja mama Zita, stebėdama, kaip kaimynės dukra meta mokslus prestižiniame universitete ir išlekia į Tailandą laimės ieškoti. Zita turi planą: jos sūnus pavyzdingai baigs mokyklą, įstos į gerą universitetą, baigs bakalauro ir magistro studijas, įsidarbins toje įmonėje, kuri daugiausiai kartų bus išrinkta geidžiamiausiu darbdaviu, susiras gerą klusnią žmoną, susilauks vaikučių pabiručių ir senatvėje vežios ją pas gydytojus. Sūnus kurį laiką, nujausdamas motinos lūkesčius, keliauja per gyvenimą pagal planą. Bet pamažu pradeda svajoti, kurti savus planus. Vieną dieną metęs darbą didelėje įmonėje nusiperka ūkelį ir pradeda sūrių verslą. Visą laimę ir ramybę griauna mama Zita, kurios lūkesčiai – o, varge – neišsipildė! Ji kiekviena proga graužia ir ėda savo sūnų, nes taip lengviau, nei prisiimti atsakomybę už savo lūkesčius ir pripažinti: sūnus gyvena taip, kaip nori pats.

Norint, kad neliktų nusivylusių, reikia išmokti prisiimti atsakomybę už savo lūkesčius.

Ar tai reiškia, kad reikia nustoti viltis ir puoselėti lūkesčius? Ne, bet reikėtų arba viską išsakyti kitam žmogui (Svajoju drauge lankyti keramikos pamokas), arba tiesiog prisiimti atsakomybę ir nekrauti nusivylimo naštos kitam. Taip leisim ir kitiems savo gyvenimą gyventi, ir priversim save rimčiau žvelgti į kitus.

Rašau tai ne norėdama moralizuoti. Tik noriu paraginti pažvelgti į save ir kritiškiau vertinti savo lūkesčius kitų atžvilgiu. Tiesą sakant, nuo tada, kai supratau, jog problema slypi manyje, ir pradėjau dažniau prisiimti atsakomybę už savo norus ir lūkesčius, gyventi tapo lengviau. Dabar mano kasdienybėje mažiau priekaištų, mažiau nusivylimo, mažiau manipuliavimo kitais. Vis rečiau vartau akis, dūsaudama prieteliui, kad, va, taip ir nenuveikėm nieko doro, nes tu čia sėdėjai prie to savo kompiuterio, o aš gi tokių planų buvau prikūrusi! Arba tuos planus kuriame drauge, arba aš viena juos ir įgyvendinu. O jei neišeina – nepykstu ir nekraunu savo lūkesčių naštos prieteliui ant pečių.

Taigi, kalbėkimės, dalykimės planais, nesmerkim kitų, kai jie susikuria savo planus, į kuriuos mūsų didenybės neįeina, neužkraukim kitiems nusivylimo naštos ir prisiimkim atsakomybę už savo lūkesčius. Gerbkime save ir kitus gyvendami be nereikalingos lūkesčių ir nusivylimų naštos. Tai kelias į lengvesnį gyvenimą.

The post Apie lūkesčius ir atsakomybę appeared first on Ignės puodas.

Arba, kaip aš mintyse praminiau, rudens derliaus salotos. Labai paprastos ir lengvai pagaminamos, skirtos toms dienoms, kai reikia greitai, bet maistingai. Tai puikūs darbo dienos pietūs arba potreniruotinis užkandis. Tiks jos ir kaip salotos prie pagrindinio patiekalo, pavyzdžiui, kiaulienos.

Visa šių salotų paslaptis – ingredientų dermė. Gražgarstės suteikia aštrumo, riešutukai (beje, nuo medžio tėvų kieme!) traškumo, o intensyvų bulvių saldumą atsveria šlakelis kitas sojų padažo. Taip, būtent sojų padažas, mano galva, šį patiekalą ir suriša, harmonizuoja.

Trumpam receptui ilgos įžangos nereikia. Taigi, be ditirambų – saldžiųjų bulvių salotos su graikiniais riešutais ir gražgarstėmis.

2 porcijoms reikės:

2 vidutinio dydžio saldžiųjų bulvių
saujelės gliaudytų graikinių riešutų
~35 g gražgarsčių
grūstų juodųjų pipirų
šlakelio augalinio aliejaus
1–2 v. š. alyvuogių aliejaus
1–2 v. š. sojų padažo

Procesas pasakiškai paprastas. Orkaitę įkaitinkite iki 190 ºC. Tuo tarpu nuskuskite saldžiąsias bulves ir perpjaukite per pusę. Jei bulvės gana stambios, supjaustykite ketvirčiais. Patepkite augaliniu aliejumi ir išdėliokite kepimo skardoje.

Pašaukite bulves į įkaitusią orkaitę ir kepkite apie 20 min. Geriausia, kad bulvės būtų šiek tiek tvirtos.

Kol bulvės kepa, gražgarstes nuplaukite. Graikinius riešutus pakepinkite sausoje keptuvėje.

Iškepusias saldžiąsias bulves ištraukite iš orkaitės ir kelias minutes palaikykite, kol pravės tiek, kad galėsite paimti į ranką. Bulves supjaustykite gabalėliais ir dubenyje sumaišykite su sojų padažu ir aliejumi. Po to įmaišykite riešutus, gražgarstes ir viską pagardinkite grūstais juodaisiais pipirais.

Patiekite vienas arba kaip garnyrą. Manau, nepakenktų šioms salotoms ir gabalėlis sūrio su mėlynuoju pelėsiu, bet tuomet pilčiau mažiau sojų padažo.

Saldžiųjų bulvių salotos su graikiniais riešutais ir gražgarstėmis nuspalvins pilkas rudens dienas. Dar truputį šiltos, puikiai derinančios tai, kas saldu ir sūru, šiek tiek traškios, šiek tiek tirpstančios burnoje. Man tai buvo sezono atradimas.

Receptą įkvėpė Serious Eats.

The post Saldžiųjų bulvių salotos su graikiniais riešutais appeared first on Ignės puodas.

Nuo pirmojo įrašo apie mano bandymą gyventi santarvėje su savo kūnu ir maistu praėjo daugiau nei metai. Per tą laiką būta visokių pokyčių. Šiek tiek pasikeitė mano valgymo ir aktyvumo įpročiai, pasikeitė ir nuomonė. Todėl nutariau, kad metas tęsiniui. Juolab kad kai kurios mintys, paliestos pernykščiame tekste, laikui bėgant tik dar labiau išsikristalizavo. Taip jau būna – pradedi ieškoti atsakymų ir jie patys anksčiau ar vėliau pas tave ateina.

Ribotas ruduo

2017-ųjų rudenį pradėjau laikydamasi tų pačių pernykščiame tekste aprašytų mitybos principų – ribojau pieno produktų, keptų gaminių, gazuotų limonadų ir kvietinių gaminių vartojimą. Bandydama valgyti švariau ir “teisingiau” vis tiek truputį kankinausi, daug ko sau neleidau, per pusryčius vos vos palesdavau, o kaskart prieš prisėsdama prie maisto pagalvodavau: “Kažin, kankins refliuksas ar ne?”. Spėkit, kankindavo? Žinoma, juk valgydama tik apie tai ir tegalvodavau! O apetitas tik didėjo, nes vyro paraginta pradėjau bėgioti.

Į šviesą

Sausį, galutinai iškamuota vis pasikartojančių depresyvių periodų, ėmiausi priemonių. Pradėjau lankyti kuksando, susitvarkiau paros režimą, kad dienos būtų šviesesnės ir lengvesnės. Psichologinė ir fizinė savijauta tikrai pagerėjo, bet refliuksas vis tiek retsykiais užklysdavo. Kol vieną pavasario dieną visai netyčia užtikau Ingridos tinklaraštį Taika su maistu. Ar esat patyrę tą jausmą, kai viskas lyg sustoja į savo vietas? Kai pagaliau randi trūkstamą dėlionės detalę arba atsakymą į ramybės nedavusį klausimą? Tai va. Surijau visus įrašus vienu prisėdimu ir iš karto parašiau Ingridai, dėkodama už jos skleidžiamą informaciją. Taip susipažinau su sąmoninga arba intuityvia mityba.

Taika su maistu

Sąmoningo/ intuityvaus valgymo principas paprastas – niekas nėra draudžiama, valgyti galima viską! Kaip man palengvėjo tai sužinojus. Ir tai visai nereiškia, kad būtinai prisisprogsi čipsų ir tortų. Priešingai – leidęs sau valgyti viską išsivaduosi iš draudimų ir dings “uždrausto vaisiaus” kompleksas. Svarbiausia vadovautis alkio ir sotumo pojūčiais. Tada dings persivalgymai ir svorį auginantis kalorijų perteklius. Taikantis su maistu reikia susitaikyti ir su savo kūnu. Aš labai ilgą laiką slapta kamavausi, kad nesu tokia liesa ir raumeninga kaip kitos. (Kas tos kitos? Pati nežinau!). Bet pradėjus taikytis su maistu ir skiriant laiko savianalizei bei meditacijai pagaliau atsirado ir šiokia tokia santarvė su savimi. Nebūsiu aš niekada smulki, nes žemaičių ir sibiriečių kraujo turinti moteris ir negali būti coliukė. Na, plačių pečių aš niekaip nesustumsiu atgalios į kūną, vadinasi, ir į S dydžio drabužius tiesiog netilpsiu. Niekada. Ir tai nėra blogai. Dabar stebėdama save pasidžiaugiu tomis dienomis, kai pilvas būna plokštesnis ir nebaru savęs tada, kai jis išsipučia sočiau pavalgius arba prasidedant mėnesinėms.

Jokių svarstyklių!

Nors dar negaliu savęs vadinti pavyzdinga sąmoningo valgymo šalininke, vieną principą galutinai įgyvendinau (nors sunkiai). Nebesisveriu. Maždaug nuo balandžio pradžios nebežinau, kiek sveriu. Ir nekvaršinu galvos. Stebiu, kaip ant manęs guli drabužiai, ir tiek. Kūnas per tą laiką nelabai ir pasikeitė, tik nuo dažno važinėjimosi dviračiu padidėjo šlaunų raumenys, o nuo kuksando pradėjo stambėti žastai – irgi raumenys! Kaip aš juos myliu! Dar niekada nesijaučiau tokia stipri!

Nauji mitybos įpročiai

Kaip pasikeitė mano mityba? Visų pirma, į meniu grįžo duona ir makaronai, nes pradėjau gerbti kūno energijos poreikį. Angliavandeniai būtini sportuojant – jei jų atsisakome, kūnas ima naikinti raumenis. Retkarčiais, kai labai noriu, be sąžinės graužaties atsigeriu limonado. Ir ledus valgau – kai noriu. Ir sūrio paragauju, kurio vis sau neleisdavau. Iš principo valgau viską, ko noriu, ir sėsdama prie stalo stengiuosi nebesvarstyti, bus refliuksas ar ne. Ir dažniausiai nebūna, nes valgau su malonumu ir tiek, kiek iš tikrųjų norisi. Valgau sočius pusryčius, kad energijos užtektų iki pat pietų ir nereikėtų naršyti šaldytuve, ko čia dar pakramčius. Nesukčiauju ir neskriaudžiu savęs, bet, pavyzdžiui, žinodama, kad laukia sotesnė vakarienė, neprisivalgau per pietus. Tik su emociniu ir įprotiniu valgymu dar nesusitvarkiau, nors vis dažniau pripažįstu: šitą šokolado gabalėlį aš valgau tik todėl, kad jaučiuosi pavargusi. Ir kitąsyk leidžiu sau pailsėti. Vis dažniau savęs paklausiu: ar aš tikrai šito noriu? Ir dažniausiai atsakymas būna “ne”. Bet jei suprantu, kad tikrai noriu tos bandelės, valgau ją nesikrimsdama. Tokia ta stebuklinga sąmoningo valgymo galia. Tiesa, atsirado šioks toks šalutinis poveikis – pasidariau dar išrankesnė. Atidžiau įsigilinus į varškės sūrelių (nebuvau jų maniakė, bet niekada nespjaudavau) skonį paaiškėjo, kad jie labai jau vidutiniški…

Kelias iki visiško susitaikymo su maistu dar ilgas ir vingiuotas, bet džiaugiuosi pradėjusi juo eiti. Stengiuosi ne tik savęs, bet ir kitų nesmerkti dėl to, ką jie valgo. O tai neįtikėtinai palengvina dūšią. Pastebėjau, kad labai paįvairėjo mityba, atsirado dar daugiau žuvies, daržovių ir vaisių. Ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad norisi! Žiūrėsim, kas bus toliau šitam bandymo atrasti balansą kely. Gal kitais metais teks rašyti tęsinį?

P. S. Leidusi sau valgyti ir gerti viską grąžinau į racioną vyną. Buvau sau jį uždraudusi dėl refliukso. Grįžo jis pas mane su tokiu malonumu, kad net sunku apsakyti…

The post Maistas ir kūnas II: taika su maistu appeared first on Ignės puodas.

Ankstesniame įraše pasakojau apie savo bandymus taikytis su maistu. O šiandien noriu išsamiau supažindinti su intuityviu valgymu ir moterimi, savo tekstais ir pavyzdžiu padėjusia man atgauti malonumą valgyti. Kaip jau minėjau ankstesniame tekste, mano intuityvaus valgymo kelias tik pradėtas, tikrai yra duobių ir suklupimų, bet sąmoningas rinkimasis, ką valgyti, įsiklausymas į savo kūno poreikius ir jų tenkinimas man padeda kasdienybėje patirti didesnę ramybę.

Taigi, ilgiau negaišdama pristatau Ingridą Augutę, projekto Taika su maistu autorę ir sertifikuotą intuityvaus valgymo konsultantę. Ji papasakos ne tik apie save ir pagrindinius valgymo be baimės, kaltės ir ribojimų principus, bet ir atskleis, kaip intuityvus valgymas gali pakeisti gyvenimą!

Visų pirma trumpai papasakokite apie save. Kaip intuityvus valgymas atsirado Jūsų gyvenime?

Aš esu Ingrida Asmeniniame gyvenime esu nuolatinė mokinė, žmona, mama, sesė, dukra, o profesiniame – intuityvaus valgymo konsultantė.

Intuityvus valgymas mano gyvenime atsirado maždaug 2013 metais. Visai tarp kitko pietaujant kolegė papasakojo apie intuityvią mitybą ir tas mane labai „užkabino“. Nuo paauglystės maistui, sportui ir kūno svoriui buvau suteikusi ypatingą (per didelę) reikšmę, tai visai nesistebiu, kodėl ši tema man pasirodė patraukli gilesniam patyrinėjimui.

Iš pradžių į šį valgymo metodą aš žiūrėjau labai nepatikliai. Niekaip negalėjau suprasti, kaip galima valgant viską išlikti sveiku ir normalaus kūno svorio. Aš dėjau labai daug pastangų maitintis sveikai, itin kontroliavau ir prižiūrėjau savo mitybą, daug sportavau, ir, deja, mane tai vedė prie persivalgymų, emocinio valgymo, saldumynų kimšimo, nuolatinių įkyrių minčių apie maistą ir sportą, kėlė bendrą nelaimingumo jausmą. Tos nuolatinės mintys man tiek daug energijos atimdavo, kad aš tiesiog gyvenau valgymas-sportas-miegas ritmu.

Kas yra intuityvus valgymas? Kokie jo principai ir nauda?

Intuityvus valgymas – tai toks valgymas, kurį mums davė gamta. Kai valgome pagal alkio ir sotumo pojūčius ir tokį maistą, nuo kurio jaučiamės gerai. Jokio RIBOJIMO, jokio KALTĖS jausmo ar BAIMĖS suvalgyti tai, kas dietose ar mitybos planuose draudžiama. Mėgstu sakyti, kad tai lyg savo autentiško WiFi įjungimas tarp skrandžio, proto ir vidinių instinktų.

Intuityvaus valgymo nauda:

• Ramybė – jokios kaltės, baimės, gėdos valgyti skanų maistą
• Nebelieka persivalgymų
• Dingsta įkyrios mintys apie maistą ir sportą
• Daugiau energijos kitiems svarbiems dalykams gyvenime
• Sumažėja emocinis valgymas, nes dažniausiai valgoma jaučiant tikrąjį fiziologinį alkį.
• Mažesnis kūno svoris, nes mažėja emocinis valgymas
• Išmokstama atsieti savo vertę nuo kūno svorio
• Didėja pasitikėjimas savimi, kyla savivertė
• Didesnis bendras sąmoningumas

Intuityvaus valgymo principai:

1.  Atsikratykite dietinio mąstymo
2. Gerbkite alkį
3. Susitaikykite su maistu 
4. Pasipriešinkite mitybos cenzoriui
5. Pajuskite, kada pasisotinote
6. Atraskite malonumą
7. Nevalgykite siekdami malšinti emocijas
8. Gerbkite savo kūną
9. Mankšta: pajuskite skirtumą
10. Rūpinkitės sveikata: nuosaiki mityba.

Plačiau su principais galite susipažinti: https://www.taikasumaistu.lt/intuityvus-valgymas/

Kuo intuityvus valgymas gali būti naudingas nesibaigiančiame dietų rate besisukantiems žmonėms?

Žmonės, kurie laikosi dietų dažniausiai sukasi tokiame rate:

noriu būti liekna(s) laikausi dietos/riboju save padidėja draudžiamo maisto potraukis, susilpnėja savitvarda atgaunu prarastą svorį nesusivaldau, persivalgau noriu būti liekna(s)….

Dietos, maisto ribojimai sulieknėti nepadeda. 95–98% žmonių po dietos atgauna buvusį svorį, o netgi 2/3 jų priauga daugiau, nei svėrė prieš laikydamiesi dietos ar kokio specialaus mitybos plano. Padidėjęs apetitas ir persivalgymas – dažniausias ribojimų šalutinis poveikis. Vieno persivalgymo metu suvartojama nuo 1000 iki 5000 kcal. O būna atvejų, kad net ir 20 000 kcal!

Intuityvus valgymas siūlo išlipti iš šio užburto rato. Aš visuomet kartoju – verta skirti šiek tiek laiko suprasti intuityvų valgymą, tiksliau, savo pojūčius ir tai bus naudinga visam jūsų gyvenimui.

Kaip ir kodėl prarandame gebėjimą jausti natūralų alkio ir sotumo jausmą?

Tėvų santykis su maistu, mitybos mados (tokios kaip cukraus, mėsos, miltų ir pan. ribojimai), puikiai dirbantys dietų industrijos atstovai, treneriai, skatinantys sportuoti dėl „gražesnio“ kūno, greitas gyvenimo tempas, stresas, nutolimas nuo tikrųjų vertybių – visa tai turi tiesioginę sąsają su gebėjimu silpniau jausti sotumą ir kentėti nuo padidėjusio alkio.

Kas yra emocinis valgymas ir kodėl mes vis norime guosti save pyragaičiais ir ledais? Ar tai blogai?

Tai valgymas nejaučiant fiziologinio alkio, tam, kad susitvarkytume su sunkesniais, intensyvesniais jausmais: pykčiu, stresu, nerimu, – arba tiesiog apdovanotume save. Visi mes daugiau ar mažiau esame emociniai valgytojai, tačiau kai tai tampa dažna priemone tvarkytis su jausmais, gali būti naudinga giliau panagrinėti priežastis ir mokytis kitokių nusiraminimo, laiko leidimo ar apdovanojimo būdų.

Pyragaičiai yra skanus maistas. Aš pati juos mėgstu ir valgau. Saldus maistas žmonėms asocijuojasi su malonumu. Jis iš tiesų teikia malonumą, nes taip veikia mūsų hormonai gavę saldaus maisto. Tačiau kuo žmogus laimingesnis gyvenime, tuo mažiau laimės ieško maiste.

Ar intuityvaus valgymo principus galima pritaikyti net ir tada, kai maistą tenka riboti priverstinai, pvz., dėl sveikatos (sergant diabetu arba refliuksu) arba etinių įsitikinimų (vegetarams, veganams)?

Žmonėms, sergantiems ligomis, kur mityba itin svarbi kokybiškam gyvenimui arba net išgyvenimui, pvz. diabetas, celiakija, netoleravimai, alergijos, valgymo sutrikimai (anoreksija, bulimija, besaikis valgymas – netinka gydymo pradžioje) tinka ne visi Intuityvaus valgymo principai. Tokius atvejus reikėtų nagrinėjame asmeniškai ir ieškome išeičių, kad mityba būtų kaip įmanoma žmogui malonesė.

Šiuolaikinis pasaulis pamišęs dėl svorio, kūno matmenų, raumenų ir riebalų santykio organizme. Kokią vietą užima šie dalykai intuityvaus valgymo filosofijoje?

Kūno svoris yra svarbus intuityviame valgyme, tačiau tai nėra pagrindinis programos varikliukas. Dažnai žmonės meta svorį tam, kad būtų sveiki, o intuityviame valgyme siekiama būti sveiku ir gerai jaustis, o tada natūraliai be jokių didesnių pastangų nukrenta svoris ir žmonėms lengva savo natūralų kūno svorį išlaikyti. 

XXI a. žmonių vertybės nelabai nutolo nuo XIX a. gyvenusių žmonių – mėgstame save varžyti, bausti ir kankindamiesi dėtis geresniais už kitus. (Plačiau apie tai – https://petras.kudaras.lt/archyvas/2018-05-15/viktorijos-laikai-21-ame-amziuje.html). Ką pasakytumėte tokiems maisto ir sporto kankiniams? Kodėl šiuolaikiniam žmogui reikia leidimo jausti malonumą?

Ką pasakyčiau. Turbūt patraukyčiau pečiais ir palinkėčiau kuo geresnės kloties.

Šiais laikais yra tiek daug visokių taisyklių kaip „reikia“ atrodyti, kaip maitintis, kokias pareigas užimti, kad neva būtum vertingas. Tiek daug standartų, kad jų vaikymasis kelia labai daug įtampos ir streso. Aš paskaitose visuomet linkiu žmonėms kuo labiau artėti prie savęs. Mes visi esame labai skirtingi – kas vienam skanu, kitam ne. Kas vienam malonu – kitam ne. Tam, kad žmogus jaustų dvasinę ramybę, jam naudinga ieškoti savo autentiškumo ir gilintis į save.

Kaip manote, ar intuityvus valgymas gali pakeisti visuomenės požiūrį į maistą, kūną, savivertę ir netgi vertybes? Ar susitaikymas su maistu gali atvesti ir į taiką su savimi, pasauliu, gyvenimu?

Išties, Intuityvus valgymas yra labiau ne apie valgymą, o apie žmogaus psichologiją. Maistas labai daug parodo, kuo žmogus gyvena šiuo metu – kokia jo emocinė būsena, kiek jis priima aplinką, kiek jis gerai jaučiasi darydamas vienus ar kitus dalykus. Pavyzdžiui, viena mano klientė nusprendė mesti nemylimą darbą, nes nepasitenkinimą juo bandydavo kompensuoti maistu. Kita klientė pradėjo mokytis brėžti ribas gyvenime ir mokosi pasakyti „ne“, nes būtent tai jai kišo koją mityboje. Galėčiau išvardinti dar bent 10 pavyzdžių, ką mano klientai pakeitė gyvenime ir automatiškai susitvarkė jų mityba. Bet prieš atrasdami intuityvų valgymą jie net negalėjo pagalvoti, kad būtent tai jiems ir kiša koją persivalgymuose, emociniame valgyme ar, tarkime, perdėtame sportavime.

Kaip vaikams įskiepyti tinkamą požiūrį į maistą ir išsaugoti prigimtinį valgymą?

Pradėti nuo savęs. Mokytis intuityvaus valgymo patiems. Intuityvus valgymas suteikia ramybės ir pasitikėjimo auginant vaikus. Pasitikėjimo jų kūnu. Tikrai kartais sunku tėvams priimti, kai vaikas suvalgo vos kelis šaukštelius maisto, tačiau noriu nuraminti – vaikų intuityvūs instinktai veikia puikiai ir kuo mažiau tėvai kišis į juos, tuo vaikas turės sveikesnį santykį su maistu ir savo kūnu.

Ir pabaigai. Kur Jus galima rasti internete ir kaip galite padėti žmonėms susitaikyti su maistu?

Aš vedu paskaitas, praktinius užsiėmimus ir teikiu asmenines konsultacijas (gyvai ir nuotoliniu būdu). Plačiau apie tai rasite mano svetainėje www.TaikaSuMaistu.lt 

Noriu dar kartą padėkoti p. Ingridai Augutei už labai informatyvų, įdomų ir nuoširdų interviu! Apsilankykite jos puslapyje, būtinai sekite jos paskyrą Facebook – ten visos naujienos apie paskaitas, nuorodos į vaizdo įrašus ir šiaip puiki teigiama atmosfera.

Apie intuityvų valgymą pasakoju todėl, kad pati labai ilgai kankinausi dėl maisto. Vienu metu kad nestorintų (ir vis tiek storėjau), kitu – kad nekamuotų refliuksas (vis tiek kamuodavo). Buvo metas, kai kiekvienas vizitas į parduotuvę būdavo kančia, nes maniau, kad nieko negaliu valgyti. Apsiašarodavau, nes nieko sau neleisdavau. Duona blogai, makaronai blogai, apelsinas net ir tas blogai. Supratus, kad labai daug kas priklauso nuo mąstymo ir stresavimo, man nepaprastai palengvėjo. Ir, kaip paaiškėjo, vienas kitas apelsinas man refliukso neaštrina. Ir, tik pamanykit, kvietiniai produktai taip pat nieko blogo. Apskritai – jei atsipalaiduoju, jei mėgaujuosi maistu, refliukso paprasčiausiai nebūna. Taigi, kai noriu, tai ir valgau. O nestresuojant dėl kiekvieno kąsnio atsiranda daugiau erdvės kurti, dirbti, mankštintis ir tiesiog gyventi.

Todėl jei obsesyvios mintys apie maistą ir sportą jums pažįstamos, jei išbandytos visos dietos nuo keto iki grikių, jei atrodo, kad šokoladinis saldainis – baubas didžiausias… stabtelėkite ir pasidomėkite intuityviu valgymu.

The post Valgymas be baimės, kaltės ir ribojimų: interviu su intuityvaus valgymo konsultante Ingrida Augute appeared first on Ignės puodas.

Šis ruduo man buvo ilgas ir kupinas darbų, taip pat kitokios malonios veiklos. Todėl maisto reikalai liko nustumti į antrą planą. Pagrindinis tikslas – pavalgyti ir dar kuo greičiau, negaištant laiko prie puodų. Todėl ir naujų receptų pastarosiomis savaitėmis nebuvo tiek daug. Matot, kai būnu užsiėmusi, galvoje nelieka erdvės naujoms idėjoms.

Bet šiek tiek laiko vis dėlto turėjau. Per šį laiką mano valgiaraštį papildė paprastos, lengvai ir greitai pagaminamos kuskuso salotos su lašiša. Šiame recepte, kaip ir saldžiųjų bulvių salotose, svarbų vaidmenį atlieka padažas. Kai pirmąkart jo paragavau vieno, pagalvojau: šakės, sugadins visas salotas! Vienas jis labai intensyvus, bet sumaišytas su švelniu kuskusu sukuria tobulą pusiausvyrą. Vėl aš apie pusiausvyrą. Bet gyvenime tai ir svarbiausia.

2 porcijoms reikės:

1 stiklinės kuskuso
200 g lašišos filė
saujelės šviežių krapų
saujelės žirnių daigų
grūstų juodųjų pipirų
jūros druskos
2 v. š. citrinų sulčių
2 v. š. garstyčių
alyvuogių aliejaus ir sviesto kuskusui

Lašišos filė pagal skonį pagardinkite druska bei pipirais, patepkite alyvuogių aliejumi ir pašaukite į orkaitę, įkaitintą iki 190 C. Priklausomai nuo storio, kepkite apie 15–18 min. Patariu tiesiog patikrinti – jei žuvis lengvai suyra vos priliesta šakute, metas traukti lauk.

Pagal instrukcijas ant pakelio išvirkite kuskusą. Beje, aš sviesto nededu – visada pilu tik alyvuogių aliejų. Bet čia pagal skonį.

Virdulyje užvirinkite vandenį. Žirnių daigus nuplaukite, jei reikia, nuskabykite ir sudėkite į sietelį. Nuplikykite verdančiu vandeniu ir gerai nuvarvinkite.

Citrinų sultis sumaišykite su garstyčiomis. Krapus taip pat nuplaukite, nusausinkite ir smulkiai sukapokite. Lašišą šakute arba pirštais sutrupinkite.

Paruoštą kuskusą sumaišykite su lašiša, nuplikytais žirnių daigais, krapais ir paruoštu padažu. Jei trūksta, pagardinkite druska bei pipirais. Patiekite lėkštėse.

Man norėjosi, kad šitos salotos primintų vasarą, todėl ir įdėjau žirnių daigų. Švieži jie man pasirodė per aitrūs. Jei to nesibaiminate, galite jų ir neplikyti. Garstyčių padažas puikiai susigeria į kuskusą, dingsta jo aštrumas, lieka tik subtili foninė nata. Tai nėra rėksmingo skonio patiekalas, bet kartais, kai gyvenime visa kita rėkia (suprask, darbai, reikalai), bent virtuvėje reikia ramybės.

Receptą įkvėpė Serious Eats.

The post Kuskuso salotos su lašiša appeared first on Ignės puodas.

Skrolinant Instagrame priešais akis slenka kruopščiai surežisuotos svetimų gyvenimų akimirkos. Vienas bastosi po Paryžių, kitas gaudo bangas Kosta Rikoje, o trečias vakarieniauja su vaizdu į šviesų užlietą vakarinį Honkongą. O tu sėdi su skylėtom treninginėm kelnėm ir nudryžusiu megztuku šaltoj Klaipėdoj ir staiga imi savęs gailėti. Savivertė smunka žemyn – kaip aš taip niekur neišvažiuoju, niekas manęs nevaišina austrėmis ir šampano antradienį per pietus netenka gerti. Arba, dar blogiau – einant gatve žvilgsnis kliūva tik už išpuoselėtų plaukų ir nepriekaištingų figūrų, o tu va eini pusiau ištrinkta galva, duksliu paltu slėpdama prieš mėnesines išsipūtusį pilvuką. Ne tokia graži kaip kiti, ne tokia gabi kaip kiti, ne tokia lanksti kaip visi kiti ir tiek draugų, kad surengtum trankų gimtadienio vakarėlį, neturi. Gyvenimas nuo tokių minčių tik dar labiau apsiniaukia…

Kas už ką geresnis?

Nežinau, kada išmokstame lygintis su kitais. Manau, dar ankstyvoje vaikystėje. Onutės suknelė gražesnė, Petriukas geresnį pažymį iš matematikos gavo, Marytė visų praeivių žvilgsnius traukia, o aš… Gręžiojamės į kitus ir, matydami, kuo jie pranašesni už mus, nuodijamės pavydu, smukdom savo savivertę ir apskritai gyvenam kaip su amžinai niauktais langais. Dažnai ir darom ką nors tik tam, kad pasijustume geresni už kitus. Šiuolaikinėje visuomenėje gręžiotis į kitus ir nuolat matuotis dar lengviau, nes visos ypatingos ir eilinės akimirkos patenka į socialinius tinklus. Atrodo, net privalu tą savo gyvenimą nuolat fiksuoti ir viskuo dalintis su visais. Kaip kitaip jie žinos, kad gyvename gerai, geriau už kitus? Dar viena asmenukė iš oro uosto, ir savivertė trumpam šauna viršun… kol pamatai, kad buvusi kolegė padarė super karjerą, ir staiga pasijunti menkas it skruzdėlė.

Tikroji mano ir tavo vertė

Man atrodo, mes visada vieni kitiems vis šio to pavydėsim. Bet didžioji bėda dairantis į kitus ta, kad pamirštam atsigręžti į save. Ir omenyje turiu ne kliaudes, ne ydas ir ne silpnybes – visi jų turime, bet meistriškai mokame viską dar ir išpūsti. Kalbu apie gerąsias, stipriąsias savo savybes, kurias taip mėgstame paskandinti savigailos liūne. Va čia ir atėjo metas pasakai apie onigirį. Alegoriją pasiskolinsiu iš savo mėgstamiausios mangos Fruits Basket. O kad ji būtų aiški, priminsiu, kad onigiris – tai toks japoniškas ryžių kukulis. Dažnai jų pasitaiko įdarytų marinuotomis slyvomis ume, bet šiaip jau būna pačių įvairiausių.

Tai va. įsivaizduokit, kad kiekvienas žmogus – tai slyva įdarytas onigiris. Tik toji slyva jam ant nugaros. Vaikštom mes, matom kitų slyvas savosios nematydami ir dūsaujam, kad esam nykūs, nuobodūs, netalentingi, neišskirtiniai ir dar negražūs. Bet jei apsisuktume (arba kaip kirpyklose pasitelktume du veidrodžius), išvystume ją – savo slyvą. Galbūt tai talentas prajuokinti žmones. Galbūt tai nepaprastas dosnumas. O gal slapta puoselėjate pasakiškai gražų sodą? Tokia yra tikroji mano ir tavo vertė – nematoma, bet ryški ir vienintelė. Visi mes kuo nors ypatingi, tereikia to nepamiršti dairantis į kitus nuostabius onigirius.

Guodžianti alegorija

Nors alegorija kvaila ir labai speficinė (onigiriai ir lietuvių kultūra?..), ji mane paguodžia tomis dienomis, kai atrodo, kad esu nieko verta. Kai nepatinku sau, kai man nepatinka mano darbo rezultatai, kai kuksando praktikos metu nepasiekiu kojų pirštų – tomis akimirkomis mane guodžia mintis, kad tiesiog nematau savo slyvos, savo gerųjų savybių.

Taip yra visiems – patikėkit, kiti tikrai mato jūsų slyvas! Tai matykim vieni kitų slyvas ir būkim patys sau geriausi onigiriai.

The post Mano ir tavo vertė, arba pasaka apie onigirį appeared first on Ignės puodas.

Paskutinį įrašą šiais metais noriu skirti pradžiai. Man atrodo, metų sandūroje dažnas atsigręžiame atgalios, įvertiname praėjusius mėnesius, o būsimiems nusistatome tikslus, planus, užduotis. Pernai gruodį padariau tą patį – kamuojama nuolatinės įtampos prisėdau ir susidariau tobulos dienos planą. Daug dėmesio skyriau pradžiai – rytui. Juk gera pradžia – pusė darbo, ar ne?

Anksti kėlęs nesigailėsi?

Prieš pasidalindama savo tobulu rytu, noriu pakalbėti apie kėlimosi laiką. Pradėjusi domėtis sąmoningumu, minimalizmu ir asmeniniu tobulėjimu daug skaičiau, žiūrėjau Youtube ir dažnai susidurdavau su teiginiu, kad neva nuostabu keltis 5 arba net 4 ryte ir taip gauti papildomas valandas sau, savo projektams arba šiaip mankštai.

Man taip pat patinka keltis anksti. Esu bandžiusi keltis ir 4.40, ir 5.00, ir 5.30. Ir galiu pasakyti viena: norint būti produktyviu ir laimingu žmogumi, visai nebūtina su gaidžiais keltis. Labai anksti keltis patarčiau tik tada, jei turite konkretų tikslą, jei yra dalykų, kurių niekaip kitap nespėjate (pvz., rašyti knygos). Šiaip sau keltis ir tikėtis, kad nuo to čakros atsivers ar koks nežemiškas nušvitimas apims, neverta. Turi būti tikslas, kryptis ir t. t. Nes anksti keliantis reikia ir anksti gultis, o ne visi to nori. Be to, yra žmonių, kuriems didžiausias įkvėpimas ateina vakare. Tokiu atveju, manau, geriau miegojimo laiką nustumti vėliau ir taip išpešti sau papildomą produktyvią valandą.

Prieš stumdant kėlimosi/ėjimo miegoti laiką dar patarčiau išsimatuoti, kiek miego jums pakanka. Pasiimkite savaitės miego atostogas, nusistatykite logišką ėjimo miegoti metą ir kelkitės be žadintuvo. Per savaitę paaiškės, kiek laiko pakanka, kad jaustumėtės pailsėję. Aš esu 7,5–8 val. miego žmogus. Galiu keltis ir po trumpesnio miego, bet maloniai savijautai ir produktyvumui reikia tiek.

Ramybė vietoje chaoso

Per daug dienų mano gyvenime prasidėjo nuo chaoso, nuo skubėjimo ir stresavimo. Nes trokšdama sukaupti tas 8 miego valandas vis atidėdavau kėlimąsi iki paskutinės minutės. O tada – lėkte! Ar gali diena, prasidėjusi skubėjimu, būti smagi, maloni, harmoninga? Man atrodo, ne.

Todėl iš pačio ryto skiriu laiko sau. Žinoma, skubių ir chaotiškų rytų vis dar būna. Bet dabar bent jau žinau, kad taip bus ne visada, kad kitą dieną galėsiu pradėti lėtai, ramiai, su pasimėgavimu. Tas pirminis stabtelėjimas pačioje dienos pradžioje ne tik nuramina, bet ir padeda prailginti dieną. Kai skubi, kai verties per galvą, tada ir laikas skuba lekia. Nusistačius rytinę rutiną mano laikas sulėtėjo. Šie metai buvo ilgi ir didele dalimi prie to prisidėjo mano mokymasis sustoti.

Ignės ryto ritualai

Tad koks yra tobulas Ignės rytas? Prasideda jis dar iš vakaro – anksčiau išjungus kompiuterį, padėjus telefoną į šalį ir lovoje įsitaisius su dienoraščiu bei knyga. Visa technika lieka už miegamojo durų – nuo šio rudens šalia lovos net telefono nelaikau.

Pirmąkart akis pramerkiu apie 5.40, bet keltis neskubu, nes kol kas tam nėra reikalo. Gal kada pradėsiu keltis ir anksčiau. Tarp 6.20 ir 6.30 išlipu iš lovos ir po visų tualeto reikalų pirmiausia pasitiesiu ant žemės kilimėlį. 20 minučių rytinei mankštai ir kelios minutės meditacijai. Tai padeda ne tik pramankštinti per naktį apstingusį kūną, bet ir nuramina, padeda susistyguoti ir be skubėjimo pradėti dieną. Va tai ir yra mano laikas sau. Mano mankšta paprasta – pačios susilipdytas kuksando, kineziterapinių mankštų ir in jogos derinys, skirtas raumenims, sausgyslėms ir sąnariams atpalaiduoti. Pratimus vis kaitalioju, priklausomai nuo to, ko prašo kūnas. Neretai po geros vakarinės kuksando praktikos jis nieko neprašo – pakanka meditacijos.

Po to – kelionė į lauką su šunėku. Priklausomai nuo oro ir jo energijos lygio, vaikštome apie 15–25 min. Kol mes vaikštome, atsikelia prietelius. Man grįžus – lėti pusryčiai, aptariant dienos planus ir praėjusios nakties sapnus. Po to apsitvarkau ir sėdu dirbti.

Toks mano rytas – niekuo neypatingas, bet man tobulas.

Rytas be triukšmo

Visos mano dienos prasideda tyliai. Mankšta ir meditacija – tyloje. Pusryčių gaminimas ir valgymas – be TV, be radijo. Tik savaitgaliais kartais, jei užeina ūpas pašokti, gamindama pusryčius įsijungiu Spotify. Nežinau kodėl, bet man patinka dieną pradėti be didelio triukšmo. Anksčiau neįsivaizduodavau ryto be foninio triukšmo. Dabar to nebereikia.

Dar viena (man) didelė pergalė – kėlimasis be žadintuvo. Pamenu, kažkada skaitydama vienos tinklaraštininkės pasakojimą apie tai, kad ji keliasi be žadintuvo, net užpavydėjau truputuką! Ir aš taip norėjau, bet maniau, jog tai neįmanoma – kaip taip be žadintuvo laiku atsikelti?

Na, pasirodo, kai nori, tai galima. Palaukusi laikrodžių sukimo šį rudenį, sekmadienio vakare išjungiau žadintuvą telefone, o patį telefoną palikau svetainėje. Ir… viskas! Žinodama, kad man reikia išmiegoti 7,5–8 val., stengiuosi užmigti apie 22.30–22.40. Ir natūraliai prabundu, kaip jau minėjau, dar prieš 6.00. Nebereikia ryto pradėti stengiantis užtildyti birbiantį žadintuvą. Atsikeliu (dažniausiai) išsimiegojusi ir pradedu dieną. Patyriau, kad kūnas, žinodamas, jog jam reikia pabusti, tą ir padaro – pabunda tada, kada reikia. Pasitikiu savimi, o tais rytais, kai pamiegu ilgiau, stengiuosi ant savęs nepykti ir priimti tai natūraliai: vadinasi, kūnas vakar pavargo labiau (gal daugiau sportavau, gal daug reikalų buvo) ir jam reikėjo poilsio.

Šiuo įrašu apie pradžią užbaigiu šiuos metus. Jie buvo labai produktyvūs, įdomūs ir kaip niekada anksčiau šviesūs. Patyriau daug mažos laimės akimirkų, kurias susivėriau ir saugau širdyje kaip gražiausius karolius. Naujus metus pasitiksiu kupina optimizmo ir planų dar įdomesniems, dar smagesniems ir prasmingesniems metams. Jums palinkėsiu lėtų rytų – tokių, kokie tobuliausi jums.

Ačiū, kad skaitote, kad esate kartu. Iki metų pabaigos šis tas dar pasirodys Facebook ir Instagram paskyrose.

The post Ryto ritualai gerai dienos pradžiai appeared first on Ignės puodas.

Ilgą laiką baklažanų nemėgau, nesupratau ir net nepirkdavau. Niekaip nepavykdavo jų pagaminti taip, kad man patiktų, todėl galiausiai ir nebesistengiau.

Bet vieną dieną prieš kelis mėnesius kažkas nutiko. Prabudo alkis. Baklažanams. Keptiems. Valgiau juos bent kartą į savaitę ir vis buvo negana. Vis gamindavau pagal tą patį (iš pradžių improvizuotą) receptą, kol atsivalgiau. Dabar baklažanų manija jau praėjusi, bet receptas išsigrynino ir skelbiu jį čia. Gal kažkam kaip ir man užeis baklažanų periodas?

2 porcijoms reikės:

1 vidutinio dydžio baklažano
1 nedidelio svogūno
2–3 česnako skiltelių
1 skardinės konservuotų smulkintų pomidorų
alyvuogių aliejaus
1 v. š. rudojo cukraus (nebūtinai)
0,5 a. š. maltų kuminų
druskos ir pipirų pagal skonį

Patiekti:
virto kuskuso

Orkaitę įkaitinkite iki 185 °C įjungę tik viršutinį kaitinimą arba grilio funkciją. Baklažaną nuplaukite ir išilgai supjaustykite panašaus storio riekėmis (apie 2 cm). Išdėliokite jas kepimo skardoje ir apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykite druska. Kepkite orkaitėje 15–20 min. Geriau, kad labai nesutežtų.

Tuo tarpu susmulkinkite svogūną ir česnako skilteles. Troškintuve arba gilioje keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų (jo pilkite pagal nuožiūrą, bet bent porą šaukštų rekomenduočiau įpilti). Pirma pakepinkite svogūnus, o kai šie suminkštės ir net galbūt šiek tiek karamelizuosis, sudėkite česnakus. Maišydami kepinkite, kol česnakai pakvips.

Supilkite konservuotus pomidorus, įberkite cukraus, kuminų, druskos ir juodųjų pipirų ir sumažinę kaitrą troškinkite, kol baklažanai orkaitėje iškeps. Jei pomidorų masė per greitai tirštės, galite įpilti sultinio arba pomidorų sulčių.

Iškepusius baklažanus perkelkite į troškintuvą ir kelias minutes pakaitinkite drauge su pomidorais.

Patiekite su kuskusu. Manau, puikiai tiktų ir šviežia kvietinė duona – padažui išlaižyti.

The post Kepti baklažanai su pomidorų padažu appeared first on Ignės puodas.

Ar valgote jūros dumblius? Jei bent retkarčiais susisukate vieną kitą sušį, vadinasi, valgote. Aš jūros dumblių pirmąkart paragavau kokiais 2002-aisiais, jei ne anksčiau. Tada dar nežinojau, kokių rūšių dumblių būna ar kuo jie ypatingi. Nežinojau ir to, kad dumblius labai pamėgsiu. Šiandien mano virtuvėje galima rasti trijų rūšių dumblių – ir visi nuoširdžiai naudojami. Jei įdomu, kokie jūros dumbliai kam naudojami, kaip vadinami ir kokiomis savybėmis pasižymi, prašom skaityti toliau! Be viso kito nurodysiu, kur tų dumblių galima įsigyti, jei užsimanytumėte nusipirkti. O kitą savaitę pažadu ir receptą, kuriam galėsite panaudoti net dviejų rūšių jūros dumblius!

Pradėkime nuo populiariausių nori (korėjietiškai kim) jūros dumblių. Šie dumbliai lietuviams pažįstami geriausiai – būtent jie naudojami gaminant sušius ir korėjietiškus sušių giminaičius kimbap. Ūkiuose užauginti dumbliai nuskinami, susmulkinami, suslegiami ir išdžiovinami. Šie dumbliai – jodo ir geležies šaltinis, juose taip pat gausu A, B grupės vitaminų, medžiagų, padedančių reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Nedideli paskrudinti ir pasūdyti šių dumblių lapeliai naudojami kaip užkandis. Ir didelių, ir mažučių paskrudintų nori lapų galima rasti visose maisto prekių parduotuvėse – net mažesnėse. Taigi, jei sugalvosite surengti sušių vakarėlį, nereikės toli keliauti ir ilgai ieškoti.

Dar viena gana populiari dumblių rūšis – wakame (korėjietiškai miyeok). Tai jų randame japoniškoje sriuboje miso shiru, tai jų salotas su sezamais dalis spėjome pamėgti. Wakame parduodami džiovinti, smulkinti arba ne, prieš naudojant juos reikia išmirkyti. Tai tvirti, stangrūs ir labai maistingi dumbliai. Juose gausu omega-3 riebiųjų rūgščių, kalcio, jodo, B grupės vitaminų. Įsigyti wakame jau šiek tiek sunkiau. Jei norime džiovintų dumblių, o ne gatavų salotų, reikės pasiruošti iš anksto ir apsipirkti internetu arba specializuotose parduotuvėse: čia, čia arba čia. Gera žinia klaipėdiečiams: prancūziškų geros kokybės wakame galima įsigyti Prancūzijos garbės konsulo Olivier Crou ir jo žmonos Rimos kuruojamoje parduotuvėje Miam Miam. Kviečiu užsukti – ne tik jūros dumblių, bet ir įvairių prancūziškų skanėstų.

Ir pabaigai – rečiausiai Lietuvoje pasitaikantys, bet labai naudingi dumbliai kombu (korėjietiškai dashima). Jie ypač populiarūs Japonijos virtuvėje, iš jų verdamas tradicinis dashi sultinys, suteikiantis patiekalams subtilaus jūros dvelksmo ir umami skonio. Kombu parduodami džiovinti, kartais susmulkinti nedideliais lakšteliais. Juose gausu jodo ir maistinių skaidulų. Džiovinti kombu išsiskiria sūroku aromatu, dvelkia riešutais. Šie jūrų dumbliai sudaro ir daugelio korėjietiškų troškinių ir sriubų pagrindą. Kadaise jais prekiaudavo parduotuvės Aliejus, bet turbūt nepasiteisino. Aš pati šiuo metu turiu iš Korėjos lauktuvių parvežtų dashima dumblių, o Lietuvoje tikriausiai patogiausia pirkti iš Assorti. Labai tikiuos, kad kada nors šie jūros dumbliai bus lengviau pasiekiami, nes tai puikus būdas įpūsti sriuboms arba troškiniams jūros dvelksmo.

Štai toks trumpas jūros dumblių žinynas. Kaip visada kviečiu eksperimentuoti, ragauti, atrasti naujus skonius ir taip keliauti neiškeliant kojos iš savo virtuvės.

Daugiau istorijų (tiek kulinarinių, tiek kelioninių, tiek asmeninių) galima rasti Puodo Facebook ir Instagram paskyrose. Draugaukim!

The post Glaustas jūros dumblių žinynas appeared first on Ignės puodas.

Jau nebepamenu, kada pirmąkart paragavau miso sriubos. O viešėdama Japonijoje, nepameluosiu, turbūt kas antrą dieną jos valgydavau – tai pusryčiams, tai prie dienos pietų. Miso Japonijoje bus visur ir visada, visai kaip lipniųjų ryžių. Ir nieko keisto – fermentacijos metu sojų pupelės įgauna daugialypio skonio. Miso ir sūri, ir saldi, ir rūgštoka. Toks skonio profilis man nepaprastai patinka. Lietuvoje miso pastos pasirinkimas menkas, tačiau Japonijoje galima rinktis įvairaus smarkumo pastos – nuo raudonos iki baltos. Pastaroji švelniausia, subtiliausia. Iš jos pagamintos sriubos, kiek žinau, ragavau tik sykį. Ir man labai patiko!

Miso sriubą galima gardinti įvairiais priedais – nuo wakame jūros dumblių iki įvairiausių moliuskų ir kitų jūros gėrybių. Pradžiai, manau, pakaks ir klasikinės versijos – su tofu ir wakame. Aš įprastai vienu sykiu išsiverdu didesnį puodą (pvz., vakarienei) ir atidedu šiek tiek kitos dienos pusryčiams arba pietums. Šį receptą pirmąkart paskelbiau knygoje Rytų Azijos Virtuvė, bet pamaniau, jog metas jam persikelti ir į tinklaraštį. Tradiciškai sriuba verdama dedant ir džiovinto tuno, bet jo Lietuvoje gauti sunku, todėl pritaikiau receptą pagal lietuviškas galimybes. Be to, tokia sriuba tinka ir vegetarams, ir veganams.

Tai klasikinė sriuba su fermentuotų sojų pupelių pasta, kuria dažnas japonas pradeda ir baigia dieną. Dubenėlis miso sriubos sušildys po žvarbios dienos, suteiks jėgų, stimuliuos virškinimą ir žarnyno veiklą.

4 porcijoms reikės:

1 l vandens
2 kombu jūrų dumblių lakštelių (~2×5 cm dydžio).
2 kaupinų v. š. miso
150 g minkšto tofu
2 v. š. džiovintų smulkintų wakame jūrų dumblių

Pirmiausia paruoškite sultinį. Kombu lakštelius nuplaukite tekančiu vandeniu. Į puodą įpilkite 1 l vandens, į jį sudėkite jūrų dumblius ir pamirkykite 30 minučių.

Užkaiskite puodą ant viryklės ir kaitinkite, bet neleiskite vandeniui užvirti. Kai sultinys bus beužverdąs, išgriebkite kombu lakštelius. Paruoštą sultinį galite pasilikti kitai dienai. Jei sriubą gaminsite iš karto, puodo nenukelkite nuo ugnies ir leiskite sultiniui užvirti.

Wakame jūrų dumblius užpilkite vandeniu. Tofu supjaustykite nedideliais kubeliais.

Sultiniui užvirus sumažinkite ugnį ir į jį atidžiai įmaišykite misą, kad neliktų gumulėlių. Tai padaryti lengviausia pasėmus samtį sultinio ir jame išmaišius sojų pupelių pastą. Gautą sriubą maišydami pakaitinkite porą minučių, bet neleiskite užvirti. Sudėkite smulkintą tofu ir nukoštus wakame jūrų dumblius, išmaišykite ir kaitinkite ant silpnos ugnies 7–10 min.

Išpilstykite miso sriubą į dubenėlius ir patiekite vieną arba su lipniaisiais ryžiais ir lėkštele mėgstamų daržovių.

The post Tradicinė miso sriuba | misoshiru appeared first on Ignės puodas.

Ką daryti, jei vieną rytą pabundi svajodamas apie purias, kvepiančias sviestines bandeles su cinamonu? Žinoma, imti ir jų išsikepti! Toji svajonė, atvedusi iki šio recepto, gimė gana netikėtai. Kažkada jau esu minėjusi, kad saldžių mielinių bandelių (na, bulkučių) nelabai mėgstu. Daug labiau mane vilioja pikantiški sluoksniuotos tešlos kepiniai. Bet va užsimaniau mielinių bandelių su cinamonu. Ir būtinai sviestinių, purių, burnoje tirpstančių! Dar geriau – su grietinėlės ir kreminio sūrio kepure! Na, tokių dekadentiškų, kad net širdis apsaltų. Kad vienos pakaktų visai dienai.

Iš dalies šitą svajonę pati to nežinodama pagimdė viena Taivane gyvenanti tinklaraštininkė. Prieš kelionę į Aziją Instagrame pradėjau sekti daug tenykščių maisto tinklaraštininkų – kad žinočiau, kur verta nueiti. Jau grįžusi iš kelionės pastebėjau, kad viena pradėjo masiškai kepti bandeles su cinamonu. Tokias purias, minkštutes ir labai daug pagyrų sulaukusias. Tuo metu tokių skanėstų aš sau neleisdavau. Nes gliutenas, nes laktozė, nes nuodėmė! Bet atradusi intuityvų valgymą pradėjau šių įsitikinimų kratytis. Ir vieną dieną užsisvajojau apie tokias bandeles. Tai tikras gliuteno nevartojančių ir laktozės netoleruojančių ir cukrų metusių žmonių košmaras. O gal kaip tik – svajonė? Kad ir kaip bebūtų, tie, kurie dar neuždraudė sau visko, sukluskit. Pasidalinsiu receptu bandelių, kurias šiais laikais valgyti būtų labai nemadinga.

P. S. Nepaisant šiokio tokio sarkazmo, man vis dėlto rūpi subalansuota mityba. Todėl netrukus pažadu receptą, tinkantį ir nevartojantiems laktozės, ir vengiantiems glitimo.

12 bandelių reikės:
Tešlai:
200 ml šilto pieno
60 g cukraus
40 g šviežių mielių
2 kambario temperatūros kiaušinių
75 g sviesto (lydyto)
500 g kvietinių miltų (+ minkyti, kočioti)
1 a. š. druskos
Įdarui:
115 g minkšto sviesto
100 g rudojo cukraus
2 v. š. cinamono
saujos smulkiai kapotų karijų riešutų
Kremui:
125 g kreminio sūrio (pvz. Filadelfijos)
100 g cukraus pudros
200 ml plaktos grietinėlės

Prikaistuvyje pašildykite pieną. Jis turi būti nei per karštas, nei per šaltas, o kūno temperatūros – t. y. įkišus pirštą turėtų nieko nesijausti. Mieles sumaišykite su cukrumi ir užpilkite šiltu pienu. Išmaišykite iki vientisos masės ir palikite kelias minutes, kol mielės parodys gyvybės ženklus (paviršiuje pasirodys burbuliukai). Per tą laiką išlydykite sviestą (neperkaitinkite, jis taip pat turi būti tiesiog šiltas).

Į mielių masę supilkite lydytą sviestą, įmuškite kiaušinius, įberkite druską ir viską gerai išmaišykite. Pamažu berkite miltus. Patariu jų pasisverti ~450 g. Kai tešla atšoks nuo indo sienelių, krėskite ją ant miltais pabarstyto stalviršio ir minkykite apie 10 min. Jei reikia, įminkykite daugiau miltų. Mūsų tikslas – minkšta, elastinga tešla, kuri palietus dar šiek tiek limpa, bet neprikimba prie piršto. Tikrai pajusite tą akimirką – viskas, miltų gana. Gali būti, kad sudėsite daugiau nei 500 g miltų, viskas priklauso nuo oro drėgnumo, kiaušinių didumo ir pačių miltų. Todėl kliaukitės pirštais ir akimis!

Paruoštą tešlą įdėkite į švarų dubenį, uždenkite virtuviniu rankšluostėliu ir palikite šiltoje vietoje, kol iškils ir išsipūs dvigubai. Na, sakykim, turite 40 min. laisvo laiko. Per jį galite pasiruošti įdarą.

Įdarui minkštą sviestą išsukite su ruduoju cukrumi ir cinamonu iki vientisos masės. Karijų riešutus smulkiai sukapokite.

Iškilusią tešlą išverskite ant miltais pabarstyto stalviršio. Pasiruoškite kočėlą. Iš tešlos formuokite didžiulį stačiakampį, kurio ilgesnioji kraštinė būtų lygiagreti stalo kraštui. Aš asmeniškai nesistengiu padaryti geometriškai tikslaus stačiakampio, bet faktas: kuo lygesnis bus tešlos lakštas, tuo lengviau bus susukti, tuo tolygiau bus pasiskirstęs įdaras galutinėse bandelėse.

Ant tešlos tolygiai paskirstykite įdarą. Patirtis byloja, kad tam patogiausia naudoti medinį peiliuką sviestui tepti, bet tinka ir kokia nors silikoninė mentelė. Ant sviesto, cukraus ir cinamono masės tolygiai užbarstykite riešutus ir pradėkite sukti. Užlenkite trumpąjį kraštą ir tolygiai sukite tešlą, kol išeis drūtokas vyniotinis. Jei sunku, pasitelkite dilbį – bus lengviau kontroliuoti tešlą. Gautą vyniotinį galite dar paformuoti rankomis, kad jis būtų tolygaus storio. Tačiau patys galiukai vis tiek bus liūdnoki – nieko tokio, kartais reikia ir mažų bandelių!

Pasiruoškite gilią kepimo formą ir ištepkite sviestu. Metas pjaustyti bandeles. Tam reikės siūlo. Vienas iš šaltinių rekomendavo naudoti dantų siūlą, bet man mintis apie tą mėtinį aromatą kažkaip nepatiko, todėl naudojau patį paprasčiausią siūlą. Na, žinot, iš tų kur nežinia kada namuose atsirado, bet yra nuo neatmenamų laikų, nes tas ritinėlis taip lengvai nesusinaudoja, jei per metus tik keturis kartus sagas siuvi.

Žodžiu, atsikerpate siūlo galą, atmatuojate vyniotinio vidurį, pakišate siūlą po apačia, o už galų traukiate ir perkeičiate, kol persipjauna. Taip bandelių sluoksniai nesusiploja, išlieka aiškūs ir gražūs ir tolygūs. Taip keliaujate toliau – atminkite, kad iš viso turi išeiti 12 bandelių. Jei žodinės instrukcijos neaiškios, apačioje rasite nuorodą į vaizdo įrašą, kuriame viskas labai aiškiai pavaizduota!

Gautas bandeles sudėkite į kepimo indą palikdami tarpus, uždenkite virtuviniu rankšluosčiu ir pailikite 20 min. Per tą laiką įkaitinkite orkaitę iki 175 °C.

Bandelėms pasipūtus šaukite kepimo formą į orkaitę ir kepkite 25–30 min., kol bandelės dar labiau išpamps ir gražiai gražiai paruduos. Iškepusias bandeles ištraukite lauk.

Kol bandelės truputį vėsta, išplakite grietinėlę iki standžių putų. Kreminį sūrį sumaišykite su cukraus pudra. Į gautą masę po truputį dėkite plaktą grietinėlę, kol išeis purus ir salsvas kremas.

Bandeles valgykite dar šiltas su kremu. Galite kremo negaminti – bandelės su cinamonu skanios ir be jo, ypač ką tik iš orkaitės. Šviežutės, minkštutės, purutės. Mano galva, cukraus jose nei per daug, nei per mažai, bet jūs, bent sykį išbandę, galite koreguoti į vieną arba kitą pusę. Tokios bandelės su cinamonu puikiai tinka pusryčiams arba prie popiečio arbatos.

Beje, jei norite šviežių bandelių pusryčiams, viską pasiruoškite iš vakaro: iškildinkite tešlą, pagaminkite įdarą, suformuokite bandeles ir sudėkite jas į sviestu išteptą kepimo formą. Ją uždenkite ir laikykite šaldytuve per naktį. Ryte pakaks ištraukti, palaikyti kambario temperatūroje, kol orkaitė įkais, ir kepti.

Tokios tad dekadentiškos bandelės su cinamonu. Nuostabios, kvapios, neapsakomai purios. Mmm!

Receptas įkvėptas tinklaraščio Tastes of Lizzy T; gaminimo gudrybės pasiskolintos iš Tasty.

The post Purios bandelės su cinamonu appeared first on Ignės puodas.

Ką daryti, jei dingsta motyvacija? Ką daryti, kai pertrauka, turėjusi pakurstyti įkvėpimą, tik išsunkia visas jėgas ir atima norą kurti? Vasario mėnuo man turėjo būti proga pravėdinti galvą, atsipalaiduoti, iš naujo atrasti meilę tam, ką darau. Bet ligos buvau panardinta į gilią duobę, iš kurios ropščiuosi pamažu. Ne, ne fiziškai – aš ir sirgdama jaučiausi gana gerai, bet moralinių ir emocinių jėgų neturėjau nė gramo. Todėl ir Puodas stagnavo.

Bet pavasario vėjai pučia, ligos praeina, o noras gyventi anksčiau ar vėliau grįžta. Kad nebūtų baisu, grįžtu su labai paprastu receptu. Spagečiai su sūriu ir pipirais, arba cacio e pepe, skirti toms dienoms, kai norisi kuo paprasčiau. Kai kūnas ir protas išbalansuoti irzulio, kai per reikalus dienos šviesos nematyti, kai viskas atsibosta ir netenka prasmės. Man šitas patiekalas padėjo grįžti į virtuvę. Gal ir jums būtent tokio dabar ir reikia?

2 porcijoms reikės:

spagečių (kaip juos pamatuoti, rasite čia)
gabalėlio sviesto
1 a. š. šviežiai grūstų juodųjų pipirų
1 stiklinės smulkiai tarkuoto kietojo sūrio, pvz., parmezano arba pekorino

Į puode verdantį pasūdytą vandenį sudėkite spagečius ir virkite pusę ant pakelio nurodyto laiko. Tarkime, jei ant pakelio nurodyta, kad makaronus reikia virti 8 min., puode virkite 4 min. Nukoškite ir – dėmesio! – pasilikite apie 100 ml vandens, kuriame virė makaronai.

Keptuvėje išlydykite sviestą ir jame pakepinkite juoduosius pipirus. Supilkite atidėtą vandenį nuo makaronų, jei norite, įdėkite dar mažą šaukštelį sviesto, išmaišykite, užvirinkite ir sudėkite spagečius. Troškinkite, kol makaronai taps al dente. Mano minėtu pavyzdžiu – maždaug 4 min.

Išjungę kaitrą sudėkite tarkuotą sūrį ir gerai išmaišykite, kol sūris padengs spagečius.

Patiekite apibarstę grūstais pipirais. Greta puikiai tiks gaivios salotos.

Tokie paprasti receptai – mano silpnybė. Nors retkarčiais apima noras gaminti kažką sudėtingo, reikalaujančio poros valandų, dažniausiai tam tiesiog nėra laiko. O valgyti naminį maistą norisi. Todėl spagečiai su sūriu ir pipirais man taip patiko: nereikia beveik nieko daryti, o rezultatas – kreminis, sodrus, maloniai šildantis patiekalas.

Receptą įkvėpė Bon Appetit.

The post Spagečiai su sūriu ir pipirais | cacio e pepe appeared first on Ignės puodas.

*Įkvepia* Oho! Beveik keturi mėnesiai! Šita kūrybinė krizė kaip reikiant užsitęsė. Bet bandykim grįžti prie einamųjų reikalų. Iš lėto.

Visą pavasarį neturėjau nė menkiausio noro ne tik kad ką nors naujo virtuvėje bandyti, bet apskritai gaminti. Valgyti gaminau tik todėl, kad… na, reikėjo valgyti. Visi pietų, vakarienių ir pusryčių pasirinkimai buvo nuobodūs, greitai paruošiami, nuspėjami – kad tik nereikėtų gaišti laiko planuojant ir gaminant. Galvoje tiesiog nebuvo vietos Puodui.

Bet vieną dieną kažkas pasikeitė. Pietums vėl reikėjo ko nors greito ir paprasto, bet kažkodėl sukirbėjo noras šį tą paįvairinti. Todėl kreipiausi į guglą pagalbos – įvedžiau du ingredientus, iš kurių reikėjo pagaminti kažką (dabar prisiminiau, kad buvau suplanavusi baklažanus su pomidorų padažu, bet nenusipirkau konservuotų pomidorų). Miglotai tikėjausi pagaminti kažką panašaus į baklažanų ir paprikų salotas, ragautas Pepper Grey, bet galų gale nugalėjo mano meilė Tolimiesiems Rytams ir racionalumas – turėjau kelias bulves, kurias norėjau kuo greičiau sunaudoti. Ir štai – kiniškas stir-fry patiekalas di san xian. Laisvai išvertus – trys žemės gėrybės. Suprask, bulvė, baklažanas ir raudonoji paprika. Tai tiek ir yra – trys daržovės, šiek tiek pagardų ir laiko prie keptuvės.

2 porcijoms reikės:

1 didelės bulvės (geriau nekrakmolingos)
1/2 vidutinio dydžio baklažano
1/2 didelės raudonosios paprikos
1 laiškinio svogūno
2–3 česnako skiltelių
2 v. š. sojų padažo
3–4 v. š. augalinio aliejaus kepti
1/2 v. š. mirino arba rudojo cukraus
1/2 v. š. kepintų sezamų aliejaus
žiupsnelio baltųjų pipirų
virtų ryžių patiekti

Bulvę nuskuskite. Visas daržoves nuplaukite ir kruopščiai nusausinkite. Česnako skilteles smulkiai sukapokite. Laiškinį svogūną supjaustykite žiedeliais.

Bulvę ir papriką supjaustykite panašaus dydžio gabalėliais. Man patinka supjaustyti gana stambiai, maždaug kąsniais.

Keptuvėje (galima naudoti kinišką keptuvę, bet tiks bet kuri gilesnė keptuvė) įkaitinkite dalį aliejaus (pasilikite kokį 1 šaukštą vėlesniam žingsniui) ir sudėkite bulves. Maišydami kepinkite, kol bulvės dailiai apskrus ir taps minkštos. Tai truks maždaug 6–8 min. Po to sudėkite paprikos gabalėlius ir vėl maišydami kepinkite apie 2–3 min. Į tą laiką panašaus dydžio gabalėliais supjaustykite baklažaną.

Kiaurasamčiu išgriebkite iš keptuvės bulves ir paprikas. Keptuvė dar turėtų būti pakankamai aliejuota. Sudėkite baklažano gabalėlius ir uždenkite keptuvę dangčiu. Praėjus porai minučių atidenkite, pamaišykite ir vėl uždenkite. Taip kartokite 3–4 kartus, kol baklažanų išorė apskrus, o vidus taps minkštas.

Išgriebkite ir baklažanus. Jei reikia, įpilkite į keptuvę atidėtą aliejų ir suberkite smulkintas česnako skilteles. Kepinkite greitai maišydami apie 1 min. (stebėkite, kad nepridegtų). Grąžinkite į keptuvę visas daržoves, išmaišykite, supilkite sojų padažą, miriną, pipirus ir sezamų aliejų, gerai išmaišykite ir prieš pat nukeldami keptuvę nuo kaitros suberkite laiškinį svogūną.

Patiekite su dubenėliu virtų ryžių.

Paprasta? O, taip! Bet šitame paprastume ir slypi genialumas. Labai gardus ir lengvai paruošiamas vegetariškas patiekalas. Visų geriausia tai, kad ingredientų šitam stir-fry mano virtuvėje beveik visada yra. O jūsų namuose?

Receptas pagal The Woks of Life.

The post Baklažanų, bulvių ir paprikų stir-fry | di san xian appeared first on Ignės puodas.

Man labai patinka namie turėti kimči. Tuomet galiu būti rami: net ir neturėdama laiko turėsiu ko valgyti. Reikia palydos prie koldūnų? Kimči! Reikia šio to traškaus ir intensyvesnio prie ryžių košės? Prašom – yra.

Dar man labai patinka gaminti su kimči. Sriubos, troškiniai, net blynai – viskam šitas korėjietiškas raugintas kopūstas tinka. Šįkart meniu – kimči sriuba su skryliais. Puikiai tiks tiems, kam norisi ko nors rūgštaus ir bemėsiško. Arba tiems, kurių šaldytuve kimči stiklainis užsistovėjo vienu mėnesiu per ilgai (atsiprašau, taip būna???).

Jau nepamenu, kaip sužinojau apie šį patiekalą, bet paguglinus paaiškėjo, kad ši korėjietiška sriuba – iš nepriteklių gimęs valgis. Net didžiausiems vargams prispaudus korėjiečio namuose visada bus kimči. Belieka įsigyti maišelį miltų, vieną kitą daržovę – ir šeimą išmaitinsi.

Mūsų laikais gal tai ir nėra labai aktualu, bet jei netyčia taupote kam nors ypatingam ir nenorite švaistyti pinigų, šis patiekalas – neblogas meniu paįvairinimas. Jūrų dumblių galite ir nedėti, sriubą virti su pamėgtu daržovių sultiniu. Bus dar paprasčiau!

~3 porcijoms reikės:

1 l vandens
delno dydžio kombu jūrų dumblių lakštelio
1 v. š. žuvų padažo
1 v. š. miso
1 a. š. maltų aitriųjų paprikų
1 a. š. smulkiai kapoto imbiero
2–3 smulkiai kapotų česnako skiltelių
1 nedidelio pusžiedžiais pjaustyto svogūno
200 g kimči + kelių šaukštų kimči skysčio
1/2 nedidelės cukinijos, pjaustytos pusžiedžiais arba ketvirčiais
smulkintų svogūnų laiškų
kepintų sezamų sėklų aliejaus

Skryliams:
130 g kvietinių miltų + stalviršiui pabarstyti
1/2 a. š. druskos
1 v. š. augalinio aliejaus
~90 ml vandens

Pirmiausia paruoškite tešlą skryliams. Dubenyje sumaišykite miltus, druską ir aliejų. Maišydami pamažu pilkite vandenį. Gali būti, kad viso ir nesunaudosite. Kai tešla nebelips prie dubens sienelių, perkelkite ant stalviršio ir minkykite apie 10 min. Sudėkite į užspaudžiamą maišelį arba indelį su dangčiu ir palaikykite šaldytuve.

Po pusvalandžio tešlą išimkite, dar kartą perminkykite, kol taps elastinga. Tešla turėtų truputį lipti prie pirštų, todėl nepadauginkite miltų. Atidėkite tešlą į šalį.

Puode užkaiskite vandenį. Į jį įdėkite kombu lakštelį. Kai užvirs, dumblį išgriebkite (jo galite neišmesti, o susmulkinę sudėti atgal į sriubą šiai baigus virti). Supilkite žuvų padažą. Kol sultinys burbuliuoja, sumaišykite miso, maltas aitriąsias paprikas, imbierą ir česnaką. Gautą masę įmaišykite į sultinį.

Į puodą sudėkite pjaustytą svogūną, kimči ir kimči skystį. Virkite apie 5–7 min. Po to sudėkite smulkintą cukiniją ir virkite dar 5–7 min., kol daržovė taps minkštesnė.

Pasiimkite skrylių tešlą. Tempkite ją pirštais, kol taps plona, ir suplėšykite kąsnio dydžio gabalėliais. Suleiskite skrylius į sriubą ir virkite apie 3 min.

Išpilstykite sriubą į dubenėlius, patiekite pagardinę svogūnų laiškais ir lašeliu sezamų aliejaus.

Labai gardu, paprasta ir lengviau nei lengva! Į sriubą galite pridėti kitokių daržovių, pvz., bulvių arba baltųjų ridikų. Tuomet bus dar sočiau ir maistingiau.

Receptas įkvėptas Maangchi.

The post Kimči sriuba su skryliais | Kimchi sujebi appeared first on Ignės puodas.

Kuriant šį tinklaraštį man labiausiai patinka eksperimentuoti, ragauti, dėlioti receptus, ieškoti kažko naujo ir įdomaus. Bet va kai reikia tai, ką išragavau, sufotografuoti… Na, ne katorga, bet tai tikrai nėra mano arkliukas. Ir aš, tiesą sakant, ne visada stengiuosi. Mat niekada negaminu maisto tik fotosesijai. Visada tai būna valgis, kurį už 5 min., na, kaip ir priklauso, valgysiu. Nemėgstu maisto (ir laiko!) švaistymo, todėl ir negaištu dėliodama rekvizitus. Ta mano nemeilė ir, pripažinkim, absoliutus negebėjimas gražiai fotografuoti tikriausiai ir kiša man koją. Na, neturiu specialios dėžės, neturiu specialaus apšvietimo, o ir fotoaparato nustatymus tik minimaliai esu perpratusi. Užtat kai ateina metas atrinkinėti nuotraukas (o šis procesas, beje, man labai patinka), užklumpa liūdesys. Nes nebūna ką panaudoti! Lyg ir prisižadu kitąkart skirti daugiau laiko fotosesijai, bet niekada to pažado neįgyvendinu.

Kodėl apie tai rašau? Nes kai prisireikė nufotografuoti šitą baba ganušą (o tai, jei nežinote, yra labai gardi baklažanų tyrė), apėmė stingdantis suvokimas: šitos rudos spalvos masės aš su savo fotografavimo antisugebėjimais tikrai neįveiksiu. O dar faktas, kad fotografavau be įprastų indų, laikinuose namuose… Galų gale, padariusi kelis kadrus, pasidaviau. Net svarsčiau recepto apskritai netalpinti, nes nepakankamai gražu. Bet galų gale numojau ranka. Ir leidausi netobulybės vedama.

Baba ganušas, beje, mano aplinkoje sulaukė didelio pripažinimo. Pagaminau jį kartą tiesiog šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti. Ir taip visiems patiko, kad kartojau. Ir nusprendžiau pasidalinti. Baklažaną galima kepti orkaitėje arba, kaip pastarąjį kartą dariau aš, – virš žarijų. Toji subtili dūmų užuomina puikiai papildė skonio puokštę.

3–4 porcijoms reikės:

2 didelių baklažanų
2–3 išspaustų česnako skiltelių
4 v. š. kepintų sezamų sėklų
0,5 a. š. maltų kuminų
šviežiai grūstų pipirų
druskos pagal skonį
citrinų sulčių pagal skonį
žiupsnelio maltų aitriųjų paprikų (nebūtinai)

Baklažanus nuplaukite, nusausinkite ir iš visų pusių giliai įpjaukite, kad karštis geriau pasiskirstytų. Pašaukite į 185 °C orkaitę ir kepkite, kol baklažanai suminkštės, bent 40–50 min. Galite kepti ir perpjovę per pusę – tuomet bus greičiau. Tik nepamirškite pjūvio vietos patepti alyvuogių aliejumi.

Kai kiek pravės, prapjaukite ir šaukštu išskobkite minkštimą į dubenį. Sudėkite likusius ingredientus ir trintuvu sutrinkite iki vientisos masės. Paragaukite, jei reikia, įpilkite daugiau citrinų sulčių, įberkite druskos.

Patiekite su šviežiomis daržovėmis (ypač skanu su morkytėmis tiesiai iš daržo!) ir kepalu minkštos turkiškos duonos. Tiks ir kaip padažas kukurūzų traškučiams.

Receptas pagal Feasting at Home.

The post Baba ganušas | Baba ganoush appeared first on Ignės puodas.