Antraštėje tikriausiai reikėtų prirašyti žodelį beveik. Mat Vietname garsiuosius sumuštinius banh mi gamina iš duonos, kuriai kepti naudojamas kviečių ir ryžių miltų mišinys. Taigi, tai nėra visiškai autentiškas receptas. O kiek skonis panašus į tikrąjį, sužinosiu šį rudenį keliaudama po Vietnamą.
Norėdama nusiteikti kelionei iš anksto ir kaip nors ypatingai atsisveikinti su skaitytojais prieš išvykdama, sugalvojau pasidalyti banh mi receptu. O kelią iki jo padiktavo sutapimai, mat kaip tik besvarstant, ką čia tokio ypatingo pagaminus, gavau paragauti Feel the Beef 30 dienų brandintos sprandinės. Iš pradžių galvojau kokį seną gerą steiką pasičirškinti, bet vieną vakarą bevedžiojant šunį šovė puiki mintis – kodėl nepasigaminus vietnamietiškų sumuštinių? Kelios minutės gūglėj, ir receptas susidėliojo.
Prisipažinsiu, svarsčiau, ar reikia tą sprandinę marinuoti. Nuojauta kuždėjo, kad mėsa ir taip bus gardi, sultinga ir minkšta – juk brandinta (nuojauta neklydo). Bet vardan didesnės autentikos vis dėlto užmarinavau. Marinavimas pasiteisino tuo, kad galutinis sumuštinis įgavo dar vieną papildomą skonio natą. Bet jei tingisi terliotis arba nesinori bėgti iki parduotuvės dėl to žuvų padažo, marinuoti nėra būtina. Ypač brandintos mėsos galvijų, laisvai besiganančių Baltijos šalių pievose.
Kai iškepusi mėsą, kantriai palaukusi kelias minutes ir ją supjausčiusi pagaliau sukonstravau sumuštinius, noras numoti ranka į fotografavimą ir pagaliau paragauti buvo kone nenumaldomas. Bet ištvėriau. Ir, kaip sakoma, kenčiantiems dangus – tas pirmasis kąsnis buvo turbo! Sultinga mėsa, traškios marinuotos daržovės, švelni sriračos ugnelė ir mano mėgstamos kalendros – šitas derinys puikus. Berašydama užsimaniau vėl. Tad daugiau neaušinsiu burnos – štai ir receptas.
4 sumuštiniams Banh Mi reikės:
1 prancūziško batono 3 a. š. majonezo 1 a. š. sriračos ~300 g jautienos (pvz., sprandinės) 2 česnako skiltelių 2 v. š. rapsų aliejaus 1 v. š. rudojo cukraus 1 v. š. žuvų padažo 1 v. š. sojų padažo 1 agurko saujelės kalendrų Chalapos paprikų (nebūtinai)
Marinuotoms daržovėms:
1/3–1/2 baltojo ridiko 2–3 vidutinio didumo morkų 1 a. š. druskos 1 a. š. cukraus 200 ml šilto vandens 100 ml cukraus 100 ml ryžių acto
Jautieną ir daržoves galite užmarinuoti iš ryto. Pradėkite nuo jautienos. Česnako skilteles nulupkite ir išspauskite. Gautą masę gerai išmaišykite su ruduoju cukrumi, žuvų ir sojų padažais ir rapsų aliejumi. Aptepkite mėsą iš abiejų pusių ir uždengę laikykite šaldytuve.
Morkas ir ridiką supjaustykite plonais šiaudeliais. Apibarstykite šaukšteliu druskos ir šaukšteliu cukraus, gerai išmasažuokite ir palaikykite apie 20 min. Per tą laiką daržovės išskirs sultis. Jas nukoškite, perplaukite tekančiu vandeniu ir nuvarvinkite. Šiltame vandenyje ištirpdykite likusį cukrų, supilkite ryžių actą. Gautu marinatu užpilkite daržoves taip, kad būtų apsemtos, ir laikykite šaldytuve. Daržovių atliks ir kitam kartui.
Iš majonezo ir sriračos paruoškite aštrų padažą. Prieš kepdami mėsą riekelėmis supjaustykite agurką, nuskabykite kalendrų lapelius. Supjaustykite ir batoną – padalykite jį į keturias dalis, kiekvienos dalies šoną įpjaukite, kad išeitų tokia praskleidžiama bandelė.
Jautieną prieš kepdami apie 30 min. palaikykite kambario temperatūroje. Per tą laiką pasiruoškite kepti. Tą galima daryti kepsninėje arba rantuotoje keptuvėje. Jautieną kepkite iki pageidaujamo iškepimo lygio. Man patinka pusžalė/vidutiniškai kepta – būtinai rausvoka.
Iškepusią mėsą palaikykite kelias minutes (galite pridengti aliuminio folija) ir po to supjaustykite plonomis riekelėmis. Prancūzišką batoną iš vidinės pusės aptepkite aštriu padažu, į vidų dėkite mėsos, marinuotų daržovių, agurko riekelių ir viską karūnuokite Chalapos paprikomis bei kalendrų lapeliais.
Mėsą sumuštiniams galima kepti keptuvėje iš anksto plonai supjausčius. Tuo atveju naudočiau ne brandintą jautieną, o šviežią. Plonai suraikyčiau skersai raumens skaidulų, užmarinuočiau ir iščirškinčiau.
Su šiuo skaniu (aš taip apsidžiaugiau, kad viskas pavyko!) receptu ir išleidžiu save atostogų. Laukia pora mėnesių Azijoje ragaujant, atrandant ir mokantis. Smalsu, kaip man seksis? Sekite Puodą Facebooke ir Instagrame, taip pat mudviejų su prieteliumi kelionių paskyrą Trys.
Sako, kelionės keičia žmones. 2,5 mėnesio Azijoje mane tikrai pakeitė – grįžau vėl gerdama kavą, nutraukusi bene ketverius metus trukusią abstinenciją. Jei Taivane išragavau įvairiausias pieniškas arbatas, tai nukakus į Vietnamą buvo aišku: bent paragauti kavos būtina. Juk šis gėrimas – neatsiejama Vietnamo kultūros dalis.
Pirmą rytą Hanojuje dar nepuoliau į artimiausią kavinę, bet tos pačios dienos popietę jau kulniavau į Cafe Giảng – Senojo kvartalo (Old Quarter) pakraštyje esančią seną kavinę. Nors turistų jau suuosta, bet pakankamai autentiška – sausakimša, paprasta, lengvai pražiopsoma skubant pro šalį, siūlanti pigią, bet skanią kavą.
Jau buvau prisiskaičiusi apie garsiąją hanojietišką kiaušininę kavą, tad debiutui Vietname būtent ją ir pasirinkau. Įsimylėjau nuo pirmo šaukštelio! Tiršta, kreminė, stipri – tikras desertas puodelyje. Kai kurie ją prilygina skystam tiramisui. Prietelių tokios paragauti įkalbėjau tik po savaitės, o per tą laiką spėjau išmokti ją ruošti per kulinarijos pamoką.
Kiaušininė kava, paruošta Hanojuje kulinarinės pamokos metu
Nors per tris Vietname praleistas savaites dažniau rinkausi paprastą vietnamietišką kavą, kiaušininės tikrai nepamiršau. Ir tinklaraštyje išjungdama atostogų režimą nusprendžiau pradėti nuo kavos – lyg kažko neįpareigojančio, bet drauge išskirtinio.
Pasakojama, kad kiaušininę kavą vietnamiečiai išrado kaip pakaitalą kapučinui. Karo metais (vieni sako, kad Antrojo pasaulinio; kiti – Vietnamo) stigo pieno, todėl jo putą išradingieji hanojiečiai pakeitė iki tirštumo išplaktais kiaušinio tryniais. Dabar gyvenimas geresnis, tad į kremą dedami ne tik tryniai, bet ir kondensuotas pienas. Nusiteikite – tai riebi ir sunki kava, desertas pats savaime. Nerekomenduočiau ja vainikuoti sočių pietų.
2 porcijoms reikės:
2 kiaušinių trynių 3 v. š. saldinto kondensuoto pieno 1 a. š. alkoholio, pvz., degtinės arba ryžių vyno 2 nedidelių puodelių stiprios kavos* šokolado drožlių (nebūtinai)
Trynius atskirkite nuo baltymų (šiuos galite atidėti omletui arba pavlovai). Į vieną dubenį įpilkite šiek tiek verdančio vandens. Kitą – su kiaušinio tryniais – įstatykite į tą karštą vandenį ir minutę paplakite trynius. Tokioje karšto vandens vonelėje tryniai pasterizuosis. Minutę paplakę sukrėskite kondensuotą pieną ir įpilkite pasirinktą alkoholį. Pastarasis nėra būtinas, bet jis šiek tiek sumažina kremo kiaušiniškumą, išgrynina skonį. Toliau plakite, kol trynių kremas taps tirštas ir pakankamai standus. Kavą ruošti mokinusi mokytoja liepė plakti 9 min. Bet darant nedidelę porciją pakanka ir daugmaž 5 min. Kai kremas standžiais kaspinais leisis nuo plakiklio šluotelės, bus gana plakti.
Į puodelius įpilkite paruoštos stiprios kavos ir ant viršaus šaukšteliu uždėkite kremo. Jei norite, apibarstykite šokolado drožlėmis. Skanaukite šaukšteliu arba, gerai išmaišę, gurkšnokite. Kad kava lėčiau vėstų, galima puodelį įstatyti į dubenėlį su šiltu vandeniu (taip, kaip patiekiama Hanojuje).
Lygiai taip pat galite paruošti ir kakavą arba karštą šokoladą.
Dabar kavą dažniausiai ruošiu vietnamietiškai. Tai lyg meditacija.
*Pagal vietnamietišką tradiciją, geriausiai tinka robusta. Bet Lietuvoje šimtaprocentinės robustos rasti sunku, tad tiks arabikos ir robustos mišinys arba kita jūsų mėgstama kava. Jei tokios neturite, rinkitės daugiau šokolado natų turinčiąją. Man labiausiai patinka kavą ruošti itališku kavinuku moka arba vietnamietiškais filtrais finais. Iš bėdos renkuosi prancūzišką presą, ypač jei vienu metu reikia pagaminti daug kavos.
Kino ekrane stebėdama panoraminius Singapūro vaizdus ir pagrindinius filmo Crazy Rich Asians veikėjus, entuziastingai besirenkančius gatvės maistą, jau žinojau, kad antrąjį nuotykį toli nuo namų užbaigsiu būtent šioje Pietryčių Azijos valstybėje. Prieš pat išskrendant visiškai netyčia įsigyta singapūrietiškų receptų knyga tik sustiprino įsitikinimą, kad išvysti (ir išragauti) Singapūrą man tiesiog lemta. Tad Čangio oro uoste tupiant lėktuvui iš Kvala Lumpūro mano širdis daužėsi, akys gerte gėrė vaizdus, o mintyse jau formavosi svajonės, kaip gliaudysiu singapūrietiškus krabus. Ir nors pačiame mieste pasigedau šarmo (per dailiai sutvarkyti rajonai, per daug viskas kažkur matyta), Singapūro maistas tikrai išlepino.
Maistas – neatsiejama singapūrietiško potyrio dalis. Ne veltui Vietname sutikta Singapūro gyventoja juokavo, kad vietiniai stresą malšina valgydami ir apsipirkinėdami. (Žvelgiant iš šono, tai atrodo tiesa – parduotuvės ir gatvės maisto prekiautojų centrai visada pilni žmonių.) Papasakosiu, ko reikėtų paragauti lankantis Singapūre ir kaip valstybėje verdantis tautų katilas sukūrė nuostabų kulinarinį peizažą.
Ledų desertas Mei Heong Yuen desertinėje.
Nuo Kinijos iki Indijos – valgiai visiems skoniams
Singapūrą per šimtmečius sukūrė įvairios tautos: indai, malajai, hainaniečiai, kantoniečiai, britai ir ištisa virtinė gausesnių ar smulkesnių etninių grupių. Tautų, religijų, papročių ir kalbų įvairovė – išskirtinis šios nedidelės valstybės bruožas. Gražu žiūrėti, kaip miesto panoramoje mečetes keičia induistų šventyklos, o šias – budistų šventovės. Jei įdomu, kaip formavosi Singapūras, verta užsukti į Nacionalinį Singapūro muziejų.
Toks margas kultūrinis audinys man, valgyti mėgstančiai keliautojai, reiškia viena – maisto bus daug ir įvairaus. Vos per kelias dienas galima išragauti didžiąją dalį Azijos – argi ne nuostabu? Žinoma, milžiniškas pasirinkimas sukelia ir kliūčių, mat kad ir kiek dienų praleistum Singapūre, vis atrodys negana. Būtent todėl prieš kelionę siūlau žemėlapyje pasižymėti norimus aplankyti restoranus ir užkandines, o atsidūrus netoliese imti ir užsukti. Bus paprasčiau, nei po visą miestą vaikytis patiekalus. Nors aš tą dariau. Prisipažįstu: dėl vieno patiekalo drožiau plikinant saulei tuščiomis Geilango gatvėmis, nors nieko daugiau tame miesto kampe nebuvau numačiusi.
Birjanis su vištiena.
O ką ragauti norint skrandžiu apkeliauti Aziją? Būtina užsukti į Mažąją Indiją birjanio. Praėjus aukso parduotuves žibančiomis vitrinomis ir ryškiaspalviais gėlių žiedais nukrautus prekystalius galima nerti beveik į bet kurį indišką restoraną. Man visai patiko Bismillah – nedidelis, Michelin Bib Gourmand ženkleliu įvertintas ir nepretenzingas. Firminis vištienos birjanis gardus ir sotus (neapsigaukite – net maža porcija yra soti, aš net ėjau aiškintis, ar nesupainiojo mūsų užsakymo), o šalia verta užsisakyti mango lassi ir nuostabiai gardaus deserto kulfi. Po tokių pietų net kliokiantis lietus nesugadino nuotaikos.
Hainanietiška vištiena su ryžiais.
O užsukus į Kinų kvartalą (Chinatown) prieš akis neabejotinai šmėkščios hainanietišką vištieną su ryžiais siūlantys restoranai ir užkandinės. Čia taip pat pralaimėjimo nebus, bet mane suviliojo Maxwell Food Centre veikianti užkandinė Tian Tian Hainanese Chicken Rice. Atrodytų, nieko ypatingo – tik virta vištiena su ryžiais. Bet mėsa sultinga, subtiliai paskaninta ir minkšta. Turistams kliūva nelabai mandagus darbuotojų elgesys, bet jei suksitės operatyviai, nežioplinėsite ir nepiktnaudžiausite imdami vienkartinius įrankius, apsilankymas bus malonus.
Gatvės maistas visame (ne)gražume. Užtat skanu.
Iš Kinijos atkeliavusių patiekalų gretas papildo ir antiena su ryžiais. Šio valgio paieškos mane nuvedė į Geilango rajoną. Pačiame karštymetyje, slėpdamasi po skėčiu, kulniavau nuo metro stotelės vedančiomis gatvelėmis pro automobilių remonto centrus, žvejų parduotuves ir gėjų klubus, kol pasirodė išganinga iškaba Sean Kee Duck Rice. Malonus darbuotojas supratingai pasiteiravo, ar į antienos sodriame padaže (jame slėpėsi žemės riešutai, grybai ir agurkai) lėkštę įpjaustyti subproduktų. Mandagiai atsisakiau, iš pripuolusios moteriškės užsisakiau ledinės šaltos arbatos ir su didžiuliu pasimėgavimu atgavau karščio išsunktas jėgas. Po to ir Geilango gatvės nebeatrodė tokios nykios.
Laksa restorane Qi Ji.
O ko Singapūre ieškoti tiems, kurie nori bent šiek tiek susipažinti su malajietiška virtuve? Malaiziją ir Singapūrą sieja ne tik artima kaimynystė, bet ir glaudi istorija (nors ir trumpai, kadaise tai buvo viena valstybė), todėl nasi lemak ir malajietiškų karių mieste tikrai netrūksta. Gerais atsiliepimais garsėja prie pat Kinų kvartalo veikiantis The Coconut Club, o gana gerą laksą už labai priimtiną kainą siūlo restoranų tinklas Qi Ji. Aš lankiausi restorane, esančiame prie Bugis metro stotelės, ir likau maloniai nustebinta. Gardžios laksos taip pat teko ragauti Kinų kvartalo hawker centre.
Kulinarinės Singapūro žvaigždės
Jau
aišku, kad Singapūro gastronominė dėlionė labai marga ir įvairi.
Greta etninių patiekalų joje ryškiausiai šviečia valgiai, gimę
susiplakus kultūroms, susijungus gaminimo būdams ir tradicijoms.
Vardijant tipiškus singapūrietiškus patiekalus dažnai minimi
valgiai, turintys stiprias šaknis aplinkinėse valstybėse, pvz.,
Malaizijoje ir Indonezijoje, tačiau pats Singapūras turi nemažai
tik jam būdingų kulinarinių kūrinių.
Tikra žvaigždė – aikštinga, brangi. Bet pasakiškai skani.
Vienu nacionalinių Singapūro patiekalų laikomas krabas aštriame padaže (chili crab). Daug kas pasakytų, kad tai ikoniškas valgis, be kurio laikas Singapūre būtų tiesiog iššvaistytas. Krabų aštriame padaže galima rasti kur tik nori – nuo hawker centrų iki prabangių restoranų, pvz., Long Beach King Seafood Restaurant. Tačiau ir taip nepigiame Singapūre šio patiekalo kaina gali netilpti į kelionės biudžetą, juolab kad dažnai krabai neturi nustatytos kainos – kainuoja tiek, kiek diktuoja rinka. Nenorėdama išvykti neparagavusi tokio garsaus valgio, pasirinkau demokratiškesnį variantą – Chinatown esantį restoraną Momma Kong’s. Patartina jame rezervuoti staliuką, nes patrauklios kainos, labai malonus aptarnavimas, netikėtos staigmenos ir tikrai labai skanūs dideli krabai privilioja ir vietinius, ir turistus. Nors Momma Kong’s ragavau krabą aštriame padaže, firminis restorano patiekalas – krabas pipiriniame padaže. Būtina užsisakyti garuose virtų bandelių padažui išlaižyti!
Bak kut teh. Išvaizda dar ne viskas.
Su kitu garsiu Singapūro patiekalu mane supažindino filmas Ramen Shop arba Ramen Teh. Vienu pagrindinių kino juostos veikėjų pavadinčiau kiaulienos šonkauliukų sriubą bak kut teh. Turiu pripažinti, kad tai nėra grynai singapūrietiškas patiekalas, bet viena jo versija yra gana tipiška Singapūrui. Bak Kut Teh užeigų ir restoranėlių, kaip ir galima tikėtis, gyvas galas – eik ir rinkis. Kadangi Malaizijoje ragauta sriubos versija manęs nesužavėjo (tamsesnis sultinys ir žarnokai – o kaip be jų!), net buvo šovusi mintis Singapūre jos nebeieškoti. Laimė, praeinant pro šalį sugundė užrašas Michelin (ak, kaip lengva mane paveikti!), ir paskutiniam valgiui šalyje pasirinkau būtent bak kut teh iš Song Fa restoranų tinklo. Minkštutėlė nuo kaulo vos palietus atsiskirianti kiauliena ir sodrus sultinys, kurį reikia valgyti kol karštas (padavėjai vis priėję jo papildo). Tik per neapdairumą neužsisakiau gruzdintų tešlos juostelių youtiao – tikiu, kad įsigėrusios to sultinio jos būtų tiesiog nuostabios. Tai buvo labai skani viešnagės Singapūre pabaiga!
Kioskas kinų kvartalo hawker centre. Ir mano ryža galva šmėkščioja.
Hawker centrai – pusryčiams, pietums ir vakarienei
Azijoje netrūksta keliautojų kišenei draugiškų valstybių (kainos Vietname mane iki pat kelionės pabaigos stulbino). Deja, Singapūras nėra viena tokių valstybių. Aukštas pragyvenimo lygis – aukštos apgyvendinimo ir lankytinų objektų kainos. Laimė, maistas Singapūre nėra brangus, o pigiausio reikia ieškoti vadinamuosiuose hawker centruose. Tai tiesiog gatvės maisto prekeiviai, kadaise, Singapūrui tvarkantis, suginti po stogu. Kad būtų švariau, padoriau, tvarkingiau. Tai įdomios vietos, kuriose gyvenimas verda nuo ryto iki gana vėlaus vakaro. Tokie centrai, dar vadinami food centre, išsimėtę po visą valstybę, o juose tiekiami patiekalai neretai įvertinti Michelin ekspertų.
Mišelininiai suktinukai. Tikrai – tobulas skonių ir tekstūrų balansas.
Man teko laimė apsistoti strategiškai patogioje vietoje tarp dviejų hawker centrų: Chinatown Hawker Centre ir Maxwell Food Centre. Pastarasis, nors garsus, man patiko mažiau nei pirmasis. Būtent kinų kvartalo maisto prekeivių centre galima rasti nuostabių suktinukų popiah (reikia tarti popja) – traškūs, maloniai aštrūs ir subalansuoti. Ieškokite kiosko nr. 02–112 su užrašu Ann Chin Popiah. Dar kinų kvartalo maisto centre radau puikų kavos kioską, kuriame mielas diedukas verda šviežią kavą. Deja, neužsirašiau jo pavadinimo, bet tai bene vienintelė vieta visame centre, tiekianti ne iš anksto užplikytą kavą, o ruošianti ją pagal užsakymą.
Bandelė su kario įdaru ir mielo dėdulės ruošta kava.
O prie kavos reikia ir šio to užkąsti. Kad ir kuriame hawker centre beatsidurtumėte, visada rasite bandelių kioską, kurio neabejotina žvaigždė bus traški gruzdinta bandelė su kario įdaru (curry puff). Valgykite, kol karšta. Viena tokia kinų kvartale iš mano lūpų ištraukė orgazmišką atodūsį. Dar vienas valgis, kurio nevalia praleisti, – skrebutis su kaya (kokosų kremu). Jo rasite visur, o jei norisi valgyti tvarkingesnėje aplinkoje, veikia bent keli skrebučius tiekiančių kavinių tinklai, pvz., Toast Box arba Ya Kun Kaya Toast. Beje, nors šių skrebučių valgiau visur, kur tik pasitaikydavo, net Michelinu įvertintame kioske, geriausią kaya skrebutį ragavau Malaizijoje, Melakos mieste, restorane Geographer Cafe.
Laksa, ragauta Chinatown Hawker Centre.
O šiaip jau hawker centruose rasite visokiausių patiekalų – nuo virtinių iki keptos žąsies, nuo laksos iki keptų makaronų ir tikrai gerų nuoširdžiai išvirtų ryžių košių. Šiam patiekalui jaučiu keistą meilę, kurios prietelius niekaip nesupranta. Bet nesvarbu kur – Pietų Korėjoje ar Honkonge – pamačius ryžių košės kioską arba restoraną net seilė nutįsta.
Kava, kavos, kavai
Kad jau užsiminiau apie mielo dėdulės kinų kvartale ruošiamą kavą, reikėtų plačiau papasakoti apie kavos kultūrą Singapūre. O ji įdomi vien jau tuo, kad mieste daug kur galima rasti kultūrų samplaiką simbolizuojančios yuan yang kavos (Honkonge vadinamos yuenyeung, Malaizijoje – kopi cham). Tai kavos, juodos arbatos ir kondensuoto pieno gėrimas. Sakyčiau, nuostabus išradimas, ypač toms dienoms, kai nežinai, ko nori – kavos ar arbatos. Gardžios yuan yang ragavau kavinėje Nanyang Old Coffee kinų kvartale.
Puodelis kava dvelkiančios arbatos.
Jei
tokie mišiniai nežavi (vis tiek rekomenduoju bent kartą
paragauti), kavos Singapūre rasite visur. O kad pasijustumėte kaip
vietinis, pabandykite užsisakyti singapūrietiškai. Paprasta kava
su cukrumi Singapūre vadinama kopi
o, kava
su kondensuotu pienu – kopi
c
arba tiesiog kopi.
O šaltos kavos gausite paprašę kopi
peng.
O čia – šalta Melakos stiliaus kava.
Palikite vietos desertui
Keliaujant man retai norisi desertų. Net tradicinių saldėsių ne visada paragauju. Bet Singapūre karšta, o ledus aš mėgstu, ypač tuos gaiviuosius azijietiškus, vadinamus shaved ice. Noras atsigaivinti ir atsivalgyti tų ledų prieš grįžtant į Europą ir nuvedė į Mei Heong Yuen desertines, besispecializuojančias tradiciniuose gardumynuose. Rasite ir sojų pudingo, ir sezamų tyrės, ir citrinžolių želė. Dar meniu – visa galybė shavedice arba, kaip jie vadina, snow ice. Ir vieno skonio, ir maišytų; ir vaisinių, ir sezaminių. Yra ir cendol variantas – malajietiški ledai su kokosų pienu, palmių cukraus sirupu ir žaliais ryžių želė gabaliukais. Atgaivina, išvaiko karštį ir pasaldina gyvenimą.
Cendol ledai su įvairiais želė ir raudonosiomis pupelėmis; fone – sezamų kalnas.
Prisimindama Singapūrą suvokiu, kad šitą perdėtai tvarkingą ir šiek tiek susireikšminusį miestą-valstybę man pamėgti padėjo būtent maistas. Įvairus, spalvingas, aromatingas, buriantis draugėn ir gebantis trumpai, bet efektingai su kiekvienu kąsniu pasakoti Singapūro istoriją.
Atostogos… Smagu išlėkti kelioms dienoms arba net savaitėms, pamiršus buitinius ir darbinius rūpesčius. Tačiau apetitas didėja bevalgant, ir anksčiau arba vėliau užsimanai tas savaites paversti mėnesiais. Širdis su užsidegimu sako „taip“, bet banko sąskaita arba darbiniai įsipareigojimai nedrąsiai įsiterpia: „nelabai čia gera mintis“… Laimė, yra išeitis – darbostogos (angl. workation). Žodis kalba pats už save – tai metas, kai derini darbo reikalus ir atostogų malonumus. Lengviausia į darbostogas leistis tokiems kaip aš ir mano prietelius – dirbantiems savarankiškai, neturintiems viršininkų, darbo valandų ir kabinetų. Bet žinau pavyzdžių, kai ilgesnių ar trumpesnių darbostogų išsiruošia ir įprastą darbą turintys žmonės, mat labai daug darbų galima dirbti per nuotolį, visai nebūtina sėdėti prirakintam prie vietos.
Darbo vieta su vaizdu Geoje saloje.
Kadangi mano darbo vieta yra ten, kur pati noriu (pvz., dabar ant svetainės grindų), į ilgas ~3 mėn. darbostogas leidausi jau du kartus. Be to, darbo reikalus tvarkyti teko ir trumpesnių kelionių metu Kanadoje, Kroatijoje, Suomijoje. Tad noriu pasidalyti įžvalgomis apie tokį keliavimo būdą, jo pranašumais ir paraginti išbandyti darbostogas, ypač jei jau apie tai svajojate.
Dėmesio: šis tekstas skirtas jau žinantiems, ką dirbtų tokios kelionės metu. Patarimais, kaip tapti laisvai samdomu darbuotoju ar apskritai kokią veiklą pasirinkti, nesidalysiu. Turite galvas ant pečių – pasukit jas. Ir svarbiausia: išdrįskite. Viskas daug paprasčiau, nei atrodo.
Darbostogų privalumai
Be to, kad išpildomas noras keliauti ir įgyvendinamos svajonės, įžvelgiu ne vieną darbostogų privalumą. Ir visi jie savaip svarbūs.
Tai praktiška. Dirbti ir atostogauti vienu metu – puikus būdas ir pakeliauti, ir piniginės nenuskriausti (arba ne tiek daug ją ištuštinti). Tai nereiškia, kad taupyti nereikia. Bet žinant, jog net išvykus toli nuo namų į banko sąskaitą kris pinigai, galima šiek tiek daugiau sau leisti, pasiekti tolimesnius kraštus arba keliauti ilgą laiką – gal net visada! Tačiau man darbostogos tą ir reiškia – ribotą laikotarpį svečioje šalyje, su mintimi, kad grįšiu į Lietuvą.
Tai ugdo. Svajonės svajonėmis, bet dirbti tai reikia. Ir šita rimtoji darbostogų dalis ugdo drausmę, uolumą ir produktyvumą. Patikėkite, žinodama, kad ateinančias dvi dienas plaukiosiu Halongo įlankoje, visus skubiausius darbus nuveikiau negaišuodama. Dar vienas svarbus įgūdis – mokymasis džiaugtis atsivėrusia laisve. Namie panirus į darbus ir rūpesčius kartais sunku atsitokėti ir leisti sau ilgiau užtrukti pietaujant arba tiesiog išeiti pasivaikščioti vidury dienos. Tokiems neurotikams kaip aš darbostogos suteikia drąsos gyventi.
Darbo maratonas Hanojuje, Vietname.
Tai proga išbandyti šį tą naujo. Man darbostogos atrodo puikus būdas „pasimatuoti“ valstybę, miestą arba regioną. Jei jums bekeliaujant kažkur labai patiko ir norėtumėte ilgiau ten pabūti, geriau pažinti vietovę arba apsimesti vietiniu, rinkitės darbostogas toje vietoje. Man labai patiko šitaip „pasimatuoti“ net kelias Azijos valstybes, atrasti mėgstamas vietas pavalgyti arba išgerti alaus. Kai po mėnesio Taipėjuje paskutinį kartą ėjau į įprastą vietą pusryčių, net lengvai apsiašarojau, nes pamėgau tą kioską ir jame dirbusią draugišką merginą.
Tai įkvepia. Bet kokia kelionė suteikia peno idėjoms. Kodėl nepabrandinus tų idėjų kelis mėnesius? Kodėl nepatyrus, kaip gyvenama kitur, neparsivežus naujų ritualų, įkvėpimo darbams ir kūrybai, naujų pažinčių? Toli nuo namų viskas atrodo kitaip, o ilgos darbostogos suteikia progą dar labiau atsiverti pasauliui.
Planuojame darbostogas
Apsisprendus, kad darbostogos bus, ir numačius jų trukmę pirmiausia rekomenduočiau apie tai informuoti visus suinteresuotus asmenis: užsakovus, klientus, kitus specialistus, galbūt drauge dirbančius prie to pačio projekto. Man dar neteko dirbti su užsakovu, kuris atsisakytų mano paslaugų vien todėl, kad tris mėnesius būsiu sunkiau pasiekiama. Tad nebijokite išreikšti savo pageidavimų. Aš kai kuriais atvejais paprašau dar ir mažesnio darbo krūvio – ir jį gaunu. Jei jūsų darbe labai svarbus operatyvumas, galbūt pradžiai pasirinkčiau darbostogoms vietą toje pačioje arba vos per 1–2 val. besiskiriančioje laiko juostoje. Kad kojas apšilčiau.
Prietelius darbuojasi Kuala Lumpūre.
Artėjant darbostogoms reikia pradėti rinkti informaciją. Nebūtina suplanuoti visko iki smulkmenų – tiesą sakant, palikus laisvesnius rėmus bus lengviau (prie to dar grįšiu). Bet išsiaiškinti praktinius dalykus tiesiog būtina. Vizos, skiepai, valiuta, ar lengva išsiimti grynųjų (o gal pakaks tik kortelės), kokia viešojo susisiekimo sistema, kokia toje vietoje kultūra ir ar lengva bus susikalbėti. Kuo daugiau teorinių žinių sukaupsite, tuo lengviau bus, tuo mažiau laiko atims viso to aiškinimasis vietoje. Pasižymėkite vietas, kurias norėtumėte aplankyti, pasidomėkite vietine virtuve. Dar labai svarbu išsiaiškinti, ar tuo metu nebus kokių nors švenčių arba festivalių. Man šiuo klausimu sekasi – pirmąkart Pietų Korėjoje pataikiau ant vadinamosios Auksinės savaitės ir lėktuvo bilietus į Japoniją turėjau pirkti gerokai brangiau nei norėjosi; antrąkart P. Korėjoje pataikiau ant jų šventės chuseok. Smagu buvo su jais visais švęsti ir matyti ištuštėjusi Seulą, bet nelabai patiko blaškytis ieškant dar dirbančių restoranų arba stovėti valandinėje eilėje į Namsano bokštą. O prieš praėjusių metų Pride festivalį Taipėjuje sudeginau ne vieną nervų ląstelę sukdama galvą, kur rasti laisvą viešbutį. Taigi, moralas: padarykite namų darbus.
Dar vienas svarbus dalykas planuojant darbostogas – internetas. Visiems mums jo reikia, bet darbostogų metu patikimas ryšys ypač svarbus. Todėl rinkdamiesi gyvenamąją vietą išsiaiškinkite, ar interneto ryšys stiprus ir greitas, ar jis prieinamas visuose kambariuose, ne tik bendrosiose zonose (dar būna ir taip). Man, dirbančiai su tekstais, tai nėra labai svarbu, bet va prieteliui, kuriam kartais reikia didžiules duomenų bazes parsisiųsti, geras internetas – būtinybė. Tuo pačiu apsvarstykite galimybę įsigyti vietinę telefono kortelę su dideliu duomenų kiekiu. Vietname ji mums labai pravertė.
Su vietine telefono kortele Vietname galėjome dirbti bet kur. Kad ir lauko kavinėje. Čia – Vung Tau.
Patarimai sklandžioms darbostogoms
Darbostogos jau suplanuotos – metas jas įgyvendinti! Nuskridote, įsikūrėte, gal net tą selfį jau įsidėjote į feisbuką – viskas klojasi kuo puikiausiai. Kad darbostogos teiktų džiaugsmo, pasidalysiu keliais patarimais iš asmeninės patirties.
Būkite lankstūs. Teko skaityti patarimų, kad darbostogaujant darbo dienomis reikia tik dirbti, na, o savaitgaliais tai jau pasileisti plaukus. Nepritariu tokiai minčiai, o ir mano patirtis patvirtina, kad taip ne visada įmanoma (ir ne visada norisi). Būtent todėl reikia būti lankstiems ir per daug neprisirišti prie planų. Štai, pavyzdžiui, po kelių lietaus dienų stoja saulė ir dabar būtų pats geriausias laikas leistis į tą žygį, apie kurį svajojote. Tai ir leiskitės. Atidirbsite vakare arba savaitgalio dieną. Man panašiai buvo Čedžu saloje – taifūnas sugalvojo atūžti per patį savaitgalį. Jei būčiau griežtai suplanavusi savo laiką, beliktų apraudoti prarastas dienas. Bet tik atkėliau darbus į tą lietingą savaitgalį, per jį kaip reikiant pasistūmėjau ir audrai praūžus turėjau laiko pramogauti.
Turėkite rutiną. Taip, atrodo, kad antrasis punktas pirmajam prieštarauja, bet įsiskaitykite. Rutina reikalinga toms dienoms, kai pagrindinis dėmesys teks darbui. Stenkitės keltis ir eiti miegoti panašiu metu, nenumeskite Lietuvoje išsiugdytų ryto arba vakaro ritualų. Gal bėgiojate, gal medituojate, gal dienoraštį rašote – išsivežkite visa tai su savimi į darbostogas. Struktūra padės nepamesti galvos ir įsijungti darbo režimą.
Išnaudokite laiką. Laukimas oro uostų, autobusų ir traukinių salėse – puiki proga išsitraukti kompiuterį ir nuveikti šį tą naudingo. O užvis geriausiai man dirbasi traukiniuose (autobusuose užsupa). Tad planuodama savaitgalines išvykas arba pervažiavimus iš vienos gyvenamos vietos į kitą stengiuosi tą kelionės laiką išnaudoti.
Darbo sesija traukinyje Taipėjus–Hualianas.
Dirbkite smagioje aplinkoje. Taip, galima dirbti ir ant hostelio lovos susisukus, bet man labiau patinka įkvepianti darbo aplinka. Todėl, jei tik išeina ir biudžetas leidžia, ieškau gyvenamų vietų su terasomis, balkonais arba jaukiai įrengtomis svetainėmis. Tinka ir stilingos bendrosios zonos. Retkarčiais, kai norisi prasiblaškyti, iškeliauju į kavinę. Pajūryje dirbti teko tik kartą – nuosavoje Smiltynėje – bet stresas dėl smėlio, kurio gali pribyrėti į kompiuterį, atėmė bet kokį malonumą.
Žuvytėms šalia teškenantis ir dirbti smagiau.
Nepersistenkite. Palikite laiko ir nieko neveikimui. Jei jau mėnesiui ar trims išvažiavote į Tailandą, nieko nenutiks, jei vieną kitą vakarą ar net visą savaitgalį nieko neveiksite. Dirbti ir keliauti vienu metu – pakankamas iššūkis, ypač jei planuodami palikote sau daug laisvės ir jau būnant vietoje reikia ieškoti, ką veikti, ką valgyti ir kaip taksi išsikviesti. Leiskite sau pailsėti, nelėkite kaip akis išdegę. Darbostogos turi teikti malonumą.
Streso bus. Susitaikykite su tuo. Ir nors darbostogos – malonus dalykas, streso bus. Neišvengiamai. Bet kokia kelionė kelia įtampą – keičiasi vietos, įpročiai, darbo ir miego ritmai, o dar ta nesuprantama kalba ir išvis viskas čia neaišku. Būtent todėl rekomenduoju padaryti namų darbus – kad nereikėtų žongliruoti darbu, noru smagiai leisti laiką ir dar kelionės planais, nes iš anksto neišsiaiškinai, kaip nusitrenkti iš vieno salos galo į kitą. Pripažinus, kad stresas neišvengiamas, kad niekas nesiklostys sklandžiai ir taip, kaip įsivaizduoji ar norėtum, bus daug lengviau.
Kompiuteris kavinėje – ir padirbi, ir pasižmonėji.
Palikite laiko tikroms atostogoms. Bent dalį darbostogų skirkite tikroms atostogoms – užsidėkite el. pašte out of office, pamirškite reikalus ir kelias dienas arba savaitę tiesiog keliaukite. Juk užsitarnavote tikrą poilsį.
Liūdnoji darbostogų pusė
Dramatiškai aš čia, bet be visų privalumų, malonumų, atradimų ir džiaugsmų, kuriuos suteiks darbostogos, reikia aptarti ir jų trūkumus. Na, mano galva, vieną trūkumą – tokios atostogos bus daug sėslesnės nei daugelis esame pratę. Dirbti ir atostogauti daug lengviau, kai nereikia kas dvi dienas keisti gyvenamosios vietos. Esu išbandžiusi abu variantus – ir mėnesį gyventi vienoje vietoje, tik savaitgaliais išvykstant kur nors toliau, ir nuolat keliauti dirbant. Nors tai nėra neįmanoma, vis dėlto rinkčiausi ilgesnį laiką būti vienoje vietoje. Na, bent jau savaitę, kad dienos įgautų ritmą, kad būtų lengviau susikaupti darbui, o ir lanksčiau būtų galima planuoti išvykas. Be to, tokiu atveju nereikia nuolat tąsytis lagamino arba kuprinės.
Savaitė darbo ir lėto keliavimo Danange buvo tai, kas šiek tiek išpirko Vietnamą.
Prisipažinsiu: aš jau rezgu mintį apie dar vienas darbostogas. Tiksliau, netgi dvejas. Labai tikiuosi, kad pavyks abejas įgyvendinti. O jūs ar norėtumėte darbostogauti? Jei taip, kurį kraštą rinktumėtės pirmoms darbostogoms? O gal turite savų pastebėjimų iš asmeninės patirties darbostogaujant?
Įdomu, ar kada nustosiu pasakoti, svajoti ir dūsauti apie Taivaną? Man tai tikras svajonių kraštas. Net nepajutau, kaip many gimė meilė šitai šaliai. Neapsirikite – Pietų Korėja man visada liks širdyje. Esu tikra: kad ir kiek kartų jon grįžčiau, visada jausiuosi kaip namie. Sava. O Taivanas…
Pirmąsyk tą salą išvydau užgaidos vedina. Tiesiog išgirdau, kad gražu. O išvykau ašaromis laistydama jos žemę. Taivanas turi kažkokią stebuklingą formulę, tarytum salai būtų tobulomis proporcijomis atseikėta visko: kalnų, gyvybe dūzgiančių džiunglių, veržlių žmonių, ramybės užutėkių ir plataus neaprėpiamo vandenyno. Kai pirmąsyk rytinėje pakrantėje stovėjau žvelgdama į tolį, apsiverkiau (vėl tos ašaros!). O praėjusį rudenį dvi savaites viešėdama Hualiane kaskart žvelgdama į tą užburiantį ir užgaidų mėlį jausdavau, kaip širdis dainuoja. Ir vis neatsiganėdindavau.
Nors maniškėje Taivano nuostabumo formulėje maistas neužima aukštos vietos, kai kurie patiekalai verti savo šlovės valandos. Ir dauguma jų – tiesiai iš naktinių turgaviečių. Tai labai įdomi (ir skani!) Taivano kultūros dalis. Noriu dalele jos pasidalyti ir pristatyti sultingų pipirais gomurį kutenančių bandelių receptą. Originaliai jos kepamos tokiuose giliuose žaizdruose, bet (beveik) tokias pat skanias galima išsikepti ir namų orkaitėje. Paprasta, bet ne prasta – taivanietiškos pipirinės bandelės hujiao bing.
Bandelių kepėjas Taipėjuje.
8 ~8–10 cm skersmens bandelėms reikės:
Tešlai: ~240 g kvietinių miltų 13 g šviežių mielių 130 ml vandens 1 v. š. augalinio aliejaus 1/2 a. š. druskos 1/2 v. š. cukraus Įdarui: ~220 g maltos arba kapotos kiaulienos 1/2 a. š. maltų juodųjų pipirų 1/2 a. š. maltų baltųjų pipirų 1/2 a. š. maltų Sičuano pipirų 1 a. š. sezamų aliejaus 1 a. š. sojų padažo Taip pat: 3–4 laiškinių svogūnų 1 kiaušinio, išplakto sezamų sėklų
Mieles sutrupinkite, išmaišykite su cukrumi ir palikite kelias minutes, kol suburbuliuos. Tuo tarpu miltus sumaišykite su druska. Į mielių mišinį supilkite aliejų ir vandenį. Pamažu berkite miltus ir maišykite, kol susidariusi tešla atšoks nuo indo sienelių. Sukrėskite tešlą ant miltais pabarstyto stalviršio ir minkykite 6–8 min., kol tešla taps elastinga ir minkšta. Tešla turėtų šiek tiek lipti. Sudėkite ją į švarų indą, uždenkite rankšluostėliu ir palikite daugmaž valandai, kol iškils.
Tuo tarpu kiaulieną sumaišykite su visais pipirais, sezamų aliejumi ir sojų padažu. Laiškinius svogūnus susmulkinkite ir atidėkite atskirai.
Tešlai iškilus, įkaitinkite orkaitę iki 190–200 °C*. Tešlą padalykite į 8 lygias dalis. Vieną po kito suformuokite paplotėlius ir juos įdarykite mėsa bei laiškiniais svogūnais. Tai turėtų vykti šitaip: ant tešlos paplotėlio dėkite šaukštą smulkintų laiškinių svogūnų, po to – šaukštą mėsos įdaro. Kruopščiai užspauskite tešlos kraštelius kaip paketėlį, kad neliktų angų. Gautą bandelę lygiąja puse pamirkykite į kiaušinio plakinį ir apibarstykite sezamų sėklomis. Dėkite sūdurimu į apačią ant kepimo popieriumi išklotos skardos.
Stenkitės bandeles užspausti kuo akliniau, kad sultingasis įdaras kepant neištekėtų. Suruošę bandeles pašaukite skardą į orkaitę ir kepkite apie 20–25 min. Kai bandelės dailiai apskrus, ištraukite.
Patiekite dar karštas. Na, žinot, kaip būna: atkandi, garai verčiasi laukan, įdaras karštas, o tu taip fafafafafa karštligiškai bandai nenusiplikyti liežuvio. Va šitaip skaniausia.
Bandelės skanios ir vienos, ir prie sriubos arba sultinio.
Pamenu, kai visi pradėjo masiškai vykti į Tailandą, aš purkštelėjau ir tariau sau: Jau geriau į Vietnamą! Viena, buvo principo reikalas svajoti kitaip nei visi (Tailando vis dar nemačiusi); antra, kažkodėl labai intrigavo nuogirdos apie Vietnamo virtuvę. Nepasaint to, kad anuomet, vos pradėjus kirbėti norui ten nukeliauti, dar nebuvau ragavusi nė vieno vietnamietiško patiekalo. Laimė, esu pakankamai smalsus žmogus ir iki kelionės į Vietnamą spėjau paragauti šį tą į Europą importuoto, todėl užsisakydama lėktuvo bilietus į Hanojų jau turėjau bendrą suvokimą, kas manęs laukia. Bet nežinojau, kad tos trys savaitės bus tokios skanios! Beje, ne aš viena dėl vietnamietiško maisto alpėjau – ir kiti sutikti keliautojai tvirtino buvę sužavėti. Pasidalysiu tais Vietnamo skoniais, kurie labiausiai patiko. Sąraše, neabejoju, rasite ir žinomų valgių, tačiau galbūt kas nors nustebins?
Banh mi ir banh mi op la
Pradėsiu sąrašą nuo to, nuo ko daug vietinių ir turistų pradeda dieną Vietname – garsiųjų sumuštinių banh mi. Regis, nieko ypatingo: tik prancūziškas batonas (beje, kepamas su ryžių miltais), įdarytas daržovėmis, paštetu, mėsa arba – šiais laikais – kuo tik nori. Bet daržovės smagiai pamarinuotos, panorėjus įlašinama sriračos, o ir tekstūros puikiai sužaidžia. Tikriausiai tai ir yra šių sumuštinių populiarumo paslaptis. Šviežiai ruošiami tiesiai prie akių, traškūs ir šilti banh mi – puikūs pusryčiai. Ir nepaprastai pigūs, ypač jei perkami iš gatvės prekeivių. Banh mi op la – tai sumuštinio variacija su omletu, paplitusi pietinėje Vietnamo dalyje.
Banh mi rasite bet kur. Jei norisi valgyti tvarkingiau, Hanojuje rekomenduoju Banh Mi 25. Na, o skaniausią banh mi teko valgyti Vungtau gatvėje, pagamintą simpatiškos moteriškės. M!
Pho
Dar vienas klasikinis ir labai populiarus vietnamietiškas patiekalas – pho. Tai ryžių makaronai sodriame prieskoniais dvelkiančiame sultinyje, kuris tradiciškai verdamas pernakt. Labai tikiuosi kada nors pasidalyti greičiau pagaminamo pho receptu. Tai ir pusryčių, ir pietų patiekalas, kurio taip pat rasite visur: ir turistams pritaikytuose restoranuose, ir tiesiog gatvėje. Pho bo gaminamas su jautiena, pho ga – su vištiena. Prisipažinsiu: tai vienas patiekalų kurių per 3 savaites Vietname taip ir neatsivalgiau. Ir kurio gana dažnai pasijuntu benorinti. O Klaipėdoje vietnamietiško restorano tai nėra!
Bene puikiausio pho (be to, kurio išsivirėme kulinarinės pamokos metu) teko ragauti Danange, restorane Pho Thu. Kainos jame, beje, nėra pačios žemiausios, bet justi, kad mėsa aukštos kokybės.
Bun cha
Būtent šis valgis man ir daugeliui kitų sutiktų keliautojų sukėlė didžiausias emocijas. Tai iš Hanojaus kilęs makaronų patiekalas. Bun – ryžių vermišeliai. Cha – kepti citrinžolėmis dvelkiantys kiaulienos kotletukai. O tai sudėjus išeina… na, tobulybe gal ir per drąsu vadinti, bet paklausykite. Užsisakius bun cha atnešamas nedidelis indelis rūgštoko padažo, kurį dar galima paturbinti česnakais ir aitriosiomis paprikomis. O į jį mirkyti patiekiami ryžių vermišeliai, minėtieji sultingi kotletukai, salotos, krūva žalumynų ir kartais vienas kitas gruzdintas springrolas arba šoninės gabalėliai. Pirmąkart paragavus bun cha man akys iš kaktos iššoko. Kur aš iki tol buvau? Kodėl to paragavau tik dabar??? Drąsiai teigiu, kad keliaudama po Vietnamą šitą patiekalą užsisakydavau dažniausiai. Šiaurėje padažas būna rūgštesnis, pietuose – nuosaikesnis. Vietos, kuriose siūlyčiau ragauti bun cha:
Jei tik būsite Hanojuje, tikrai išgirsite rekomendaciją paragauti šio žuvies patiekalo – cha ca. Tai upinės žuvies gabalėliai, pakepti su krapais ir svogūnų laiškais. Ten, kur lankėmės, žuvis su žalumynais nuolat kepinama specialiame inde virš ugnies. Greta patiekiama ryžių vermišelių bun, žemės riešutų ir kitų pagardų. Dedi vermišelius į asmeninį indelį, užpili padažu, uždedi žuvies ir žalumynų, ant viršaus – žemės riešutų, išmaišai ir valgai. Nors patiekalas ir tas restoranas, kuriame lankėmės, pakankamai nuturistintas, skonis nepriekaištingas. Viskas švelnu, bet neprėska, nuo ciberžolės ir krapų žuvis įgauna labai malonaus aromato, o riešutukai paįvairina tekstūrą.
Vietname
ne sykį teko aiškintis, kaip valgyti vieną ar kitą patiekalą.
Vienas pirmųjų, privertusių lįsti į guglą, buvo banh xeo –
vietnamietiški blyneliai. Nugirdę, kad tai populiarus valgis
centriniame Vietname, vos pasitaikius progai jo užsisakėme vienoje
iš Danango užeigų. Gavome blynelį su krevetėmis, sausų ryžių
popieriaus lakštelių, daug žalumynų ir padažo indelį. Eee…
tai kaip čia valgyti? Pasirodo, imi ryžių popierių, į jį dedi
žalumynus bei daržoves ir galiausiai kąsnelį omleto. Susuki,
pamirkai į padažą ir valgai. Ryžių popierius nuo daržovių ir
omleto suminkštėja ir tampa įkandamas. Labai įdomus procesas, dėl
kurio ir rekomenduoju šio patiekalo paragauti. Mano prieteliui banh
xeo labai patiko, užsisakė dar ir kitoje vietoje.
Banh xeo nuotraukos neturiu, tai prašom – krūva vietnamietiškų žolynų.
Nem Nuong
Pažaisti su maistu gavome ir pietiniame Vietname – per kelias dienas, praleistas Ho Či Minyje. Buvome apsistoję 12-ame rajone, labai jaukiame kvartale. Vieną dieną ieškodami, kur čia pavalgius, užsukome į restoraną, žadėjusį patiekalą iš Načiango – nem nuong. Tai keptos kiaulienos dešrelės, kurios mums buvo patiektos su ryžių popieriaus lakšteliais, kažkuo gruzdintu (lyg ir tuo pačiu ryžių popieriumi), kalnu žalumynų (prisiekiu, Vietname prieskoninių žolelių atsivalgiau bent metams į priekį) ir nuostabiai skaniu padažu pamirkyti. Vėlgi: imi ryžių popierių, įdedi salotų lapų ir žalumynų, tada keptą dešrelę ir kitus įdarui skirtus ingredientus, susuki ir kramsnoji. Suktinukai su nem nuong man patiko labiau nei banh xeo, tad jei tik pasitaikys proga, būtinai ragaukite.
Bu rieu – tai visa grupė sriubų su ryžių vermišeliais bun. Na, panašiai kaip pho, tik vietoje plokščių makaronų – ploni. Iš visų skirtingų rūšių rekomenduoju ragauti bun rieu cua – sriubą su krabų sultiniu. Ji man labai patiko dėl ryškios spalvos (atsargiai su šviesiais drabužiais!), sodraus sultinio ir įvairių priedų: krabų mėsos, krevečių, žuvų kotletų. Tuo tarpu mano prieteliui bun rieu cua pasirodė kiek saldoka. Na, čia jau ir krabo įtaka – vis dėlto jo mėsa salsva. Jei mėgstate jūrų gėrybes, nepraleiskite bun rieu cua!
Su banh cuon – garuose virtais ryžių suktinukais – trumpam grįžtu į Šiaurės Vietnamą, mat patiekalas kilęs iš šio krašto. Iš pirmo žvilgsnio banh cuon gali pasirodyti panašūs į springrolus, tačiau gaminimo principas kitoks. Ruošiant banh cuon iš ryžių miltų tešlos garuose išverdami savotiški lietiniai, kurie po to įdaromi mėsa, grybais ir svogūnėliais. Greta, žinoma, patiekiamas mirkalas iš žuvų padažo. Labai gardus ir lengvas patiekalas, ragautas Hanojuje ne sykį ir ne du. Bene labiausiai patiko patį pirmą vakarą ragauti banh cuon.
Kad jau užsiminiau apie springrolus, reikia ir apie juos pakalbėti – juk šitą patiekalą žino daugelis. Springrolai Vietname gaminami ir švieži, ir gruzdinti. Pirmuoju atveju ryžių popierius sudrėkinamas ir įdaromas daržovėmis ir dažniausiai krevetėmis. Antruoju sudrėkintas ryžių popierius įdaromas malta mėsa ir gauti suktinukai iškepami aliejuje. Tiek prie šviežių, tiek prie keptų goi cuon patiekiamas iš žuvų padažo pagamintas mirkalas. Mano galva, tai tobulas užkandis, o gaminant namie – dar ir smagus žaidimas. Jei būsite Vietname ir plauksite į Halongo įlankos kruizą, tikrai išmoksite sukti goi cuon. O jei šitos pramogos atsisakysite, visada galite apsilankyti kulinarijos pamokoje. Rekomenduoju Apron Up Cooking Class Hanojuje.
Cao Lau
Dažną keliautoją atostogos Vietname atveda į Hojaną – miestą centrinėje šalies dalyje, garsėjantį UNESCO paveldu. Tai labai fotogeniškas miestas, o užsukus į jį verta paragauti vietinio makaronų patiekalo cao lau. Dubenėlyje makaronams draugiją palaiko įvairūs žalumynai, kepta kiauliena, šlakelis sultinio ir traškučiai tekstūrai paįvairinti. Vieta, kurioje ragavome cao lau, iš pradžių mus išgąsdino, nes užsisakytas užkandis buvo neskanus. Bet atkeliavus makaronams galėjome dūsauti iš malonumo: cao lau atpirko viską. Belieka tik svarstyti, koks skanus šis valgis būtų geresniame restorane.
Papildomas raundas: kava
Jau minėjau, kad Vietnamas mane grąžino į kavos gėrėjų gretas. Tad visiems, vartojantiems šį tonizuojantį gėrimą, rekomenduoju Vietname jo išragauti kuo daugiau. Vietnamiečiai kavą ruošti moka ir myli, kavines įsirengia ant kiekvieno kampo. Svečiuojantis Vietname būtina paragauti kiaušininės ir kokosinės kavos. Kiaušininė populiaresnė Hanojuje, kokosinė – pietuose. Tačiau ir tos, ir tos galima rasti visur. Žemiau – sąrašas man ir prieteliui labiausiai patikusių kavinių visame Vietname.
Šiuo metu labai norėčiau, kad vietoje nuotraukų galėčiau pasidalyti… aromatu. Šitie makaronai su sezamų aliejumi kvepia taip skaniai, kad juos fotografuojant seilė be perstojo tįso. Gal ne visus taip žavi sezamų aliejaus kvapas, bet man jis yra vienas maloniausių.
Yra toks serialas The Good Place. Ir jei jūs jo dar nežiūrėjote, nesuprantu, ką veikėte??? Vienoje serijoje buvo iškeltas klausimas: kaip turėtų kvepėti rojus (t. y. vieta, į kurią po mirties patenka gerieji žmonės; nemaišyti su krikščioniškuoju rojumi). Žodžiu, kiekvienam veikėjui jis kvepėjo vis kitaip: tai šviežiais beigeliais, tai kažkuo primenančiu maloniausias akimirkas žemėje. Tąsyk susimąsčiau, kaip kvepėtų mano rojus. Ir atsakymas toptelėjo begaminant: sezamų aliejumi. Visų pirma, kepintų sezamų aliejumi, tuo sodriu ir tamsiu ir kaskart mane apsvaiginančiu. Bet tiktų ir paprastas sezamų aliejus, pasižymintis kreminiu riešutišku aromatu.
Taigi, gamindama šiuos makaronus visai netyčia nusikėliau į savo asmeninį rojų.
Na, o receptas šis paprastas. Talpinu jį daugiausia sau, kad atsiminčiau ir galėčiau lengviau pasiekti. Tinka šie makaronai ir kaip greitas užkandis, ir kaip garnyras prie kažko sotesnio, pvz., daržovių stir-fry arba keptos žuvies.
2 porcijoms reikės:
2 porcijų makaronų, pvz., ramenų, kiaušininių arba tiesiog spagečių 1 česnako skiltelės 1 cm šviežio imbiero 60–80 ml sezamų aliejaus smulkintų laiškinių svogūnų (nebūtinai) žiupsnio druskos vandeniui pasūdyti
Česnaką ir imbierą nulupkite ir supjaustykite neplonais griežinėliais.
Sezamų aliejų supilkite į nedidelį prikaistuvį ir įkaitinkite. Kai įkišta medinė mentelė arba valgomoji lazdelė pradės burbuliuoti, sudėkite smulkintą česnaką ir imbierą. Maišydami kepinkite apie 2–3 min. Jei reikia, sumažinkite kaitrą, kad niekas nepridegtų ir aliejus neapkarstų.
Po to nukelkite aliejų nuo kaitros ir kiaurasamčiu išgriebkite česnaką bei imbierą. Jų nebereikės.
Aliejų laikykite šiltai. Pasūdytame vandenyje pagal instrukciją ant pakelio išvirkite makaronus. Kai išvirs, nukoškite ir sumaišykite su atidėtu sezamų aliejumi. Patiekite apibarstę smulkintais laiškiniais svogūnais.
